Tęsdamas darbą rinkos dereguliavimo srityje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išanalizavo Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 26, 28, 29, 34 ir 35 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą ir pateikia savo pastabas.
___________________________
Dėl įstatymo projekto tikslų ir siūlomų priemonių atitikimo
Visi įstatymo projekte numatyti draudimai yra nukreipti siekiant sumažinti alkoholinių gėrimų suvartojimą, ypatingai jaunimo ir paauglių tarpe, ir taip gerinti visuomenės sveikatą. Šis tikslas yra suprantamas, o taip pat neabejotina, kad būtina spręsti itin opias problemas, susijusias su netinkamu alkoholio vartojimu, pvz., vairavimu išgėrus, nesaikingu alkoholio vartojimu, nepilnamečių girtavimu. Tačiau sekant viešą diskusiją šiais klausimais panašu, kad ir jau priimtos, ir dabar siūlomos priemonės siūlomos dėl problemos masto, tačiau pačių priemonių įvertinimas kaip jos paveiks problemą nėra iki galo atliktas ir išsamiai diskutuotas. Siūlome atkreipti dėmesį ar ir kaip projektu siūlomos priemonės prisideda prie šių tikslų pasiekimo ir problemų sprendimo.
Pažymėtina, kad dar net neįsigaliojo tik neseniai priimtos daug diskusijų ir abejonių sukėlusios priemonės, t.y. naujas alkoholinių gėrimų reklamos apribojimas
[1]. Atitinkamai nebuvo patikrintas šių priemonių efektyvumas. Vargu ar tikslinga siūlyti naujas alkoholio kontrolės priemones išsamiai ir kompleksiškai neįvertinus pačios problemos priežasčių. Jei šiame įstatymo projekte esantis draudimas siūlomas todėl, kad manoma, jog dabar esantys ar beįsigaliosiantys draudimai yra neefektyvūs, tai pastarųjų iš vis neturėtų būti (nes suvaržymai yra, o naudos nėra). Neseniai priimtam įstatymui dar neįsigaliojus siūlant dar griežtesnes priemones tik parodoma, jog alkoholio kontrolės įstatymas keičiamas neįvertinant bei nekreipiant pakankamai dėmesio tiek į esamų, tiek į siūlomų priemonių tikslingumą ir efektyvumą.
Siekis sumažinti alkoholio vartojimą neatkreipiant dėmesio į vartojimo kultūrą nėra labai taiklus – pro akis praleidžiamas faktas, jog esama bent dviejų alkoholinių gėrimų vartotojų grupių: piktnaudžiaujantys alkoholio vartotojai ar netinkamai vartojantys alkoholį (dėl kurių ir kyla dažnai minimos problemos), ir saikingi alkoholio vartotojai (kurių alkoholio vartojimas neperžengia visuomenės normų). Visuotinai pripažįstama, jog besaikis alkoholinių gėrimų vartojimas skatina sveikatos ir socialines problemas. Tačiau saikingas alkoholio vartojimas mūsų visuomenėje yra norma ir vartotojai turi pakankamai gyvenimiškos patirties ar teorinių žinių apie potencialią žalą sveikatai. Todėl demonizuoti ar riboti saikingo vartojimo nereikėtų, nes tam nėra nei mokslinių įrodymų, nei prielaidų valstybės intervencijai.
Įstatymo projekte siūlomi draudimai visų pirma skirti pažaboti piktnaudžiaujančius vartotojus, tačiau draudimai palies abi alkoholinių gėrimų vartotojų grupes. Siūlomi draudimai tokiu būdu tampa nepagrįsta našta saikingiems alkoholio vartotojams ir tiems, kurie siūlo produktus šiam tikslui.
Negalima automatiškai atmesti ir galimybės, kad kaip tik beatodairiška, o ne protinga kova su alkoholio vartojimu, ir alkoholio vartojimo kultūros principinis neigimas problemas (alkoholizmas, girti vairuotojai, paauglių girtavimas, kt.) tik pagilina. Pietų Europos šalių, kuriose yra labai įsitvirtinusi alkoholio vartojimo kultūra, tačiau pas mus aktualios problemos jose yra daugelį kartų mažesnės. Tai leidžia šią prielaidą (kad neprotinga kova su alkoholio vartojimu nepaisant to, koks jis yra, gali būti ne tik naudinga, bet ir žalinga sveikatai bei socialinei gerovei) laikyti labai pagrįsta.
Siekis kontroliuoti alkoholinių gėrimų prekybą ar reklamą ir taip mažinti alkoholių gėrimų vartojimą vertintinas kaip asmens laisvės ir sąmoningumo neigimas, kadangi ribojant ar draudžiant alkoholinių gėrimų prekybą ar reklamą manoma, jog asmuo nėra pakankamai racionalus, sąmoningas, atsakingas ar kompetentingas pasirinkti pats už save ir atsakyti už savo veiksmus. Tokiu būdu, kaip ir besaikio alkoholio vartojimo atveju, tarsi dar labiau paskatinama asmeninė neatsakomybė už savo elgesį ir jo pasekmes.
Beveik visi įstatymo projekto straipsniai yra vienaip ar kitaip susiję su įvedamais naujais alkoholinių gėrimų prekybos ar reklamos apribojimais ir draudimais. Tačiau kyla problema, kad kuo prekyba tam tikru produktu labiau reguliuojama ir kuo daugiau draudimų, susijusių su tuo produktu, tuo didesnės paskatos patenkinti poreikį nelegaliais arba pusiau legaliais būdais. Jei yra paklausa, visada bus ir pasiūla. Jei norimo alkoholinio gėrimo nebus galima įsigyti vienu ar kitu teisėtu būdu vienoje ar kitoje vietoje, atsiras neteisėti būdai tą padaryti. Jei nebus galima oficialiai reklamuoti alkoholinių gėrimų, atsiras daug daugiau paslėptos reklamos, ir galimas santykinai didesnis vaidmuo alkoholio kiekiui, ir santykinai mažesnis – gėrimo įvaizdžiui, o tuo pačiu kokybei.
Alkoholiniai gėrimai yra vartojami ne todėl, kad jie yra parduodami ar reklamuojami, bet parduodami ir reklamuojami alkoholiniai gėrimai yra todėl, kad jie yra vartojami. Kitaip tariant, įstatymo projekte siūlant priemones, esą sąlygosiančias alkoholinių gėrimų vartojimo sumažėjimą, klaidingai suvokiamas priežasties-pasekmės ryšis. XX a. pirmoje pusėje JAV įvedus garsųjį prekybos alkoholiniais gėrimais draudimą alkoholinių gėrimų vartojimas buvo smukęs tik draudimo pradžioje, o vėliau vėl išaugo, be to, išaugo stipresnių alkoholinių gėrimų ir įvairių narkotinių priemonių vartojimas
[2]. Alkoholiniai gėrimai buvo vartojami ne todėl, kad juos buvo galima ar negalima įsigyti, bet todėl, kad juos norėta vartoti ir todėl ieškota būdų tam daryti.
Įvedant naujus draudimus ir taip esą mažinant suvartojamų alkoholinių gėrimų kiekį, mažėja biudžeto įplaukos, tačiau didėja jo išlaidos, nes smarkiai padidėja reguliavimų ir draudimų kontrolės poreikis, o taip pat nelegalių alkoholio verslininkų pajamos.
Išstumiant alkoholį iš legalios erdvės, bus vis mažiau paskatų ir galimybių, kad jis būtų kokybiškas, ir vis daugiau paskatų pardavinėti jį stipresnį, kurį nulems poreikis minimizuoti riziką laipsnio vienetui.
Dėl reikalavimo alkoholiu prekiauti tik specializuotuose skyriuose
Įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalimi siekiama prekybos įmonėse leisti prekiauti alkoholiniais gėrimais tik specializuotuose ir įrengtą atskirą kasos aparatą turinčiuose skyriuose. Taip esą bus užtikrinta, kad alkoholinių gėrimų negalės įsigyti nepilnamečiai. Tačiau ir dabar nepilnamečiai neturi teisės įsigyti alkoholinių gėrimų (o ypač degalinėse, kuriose paprastai filmuojama). Ar tikrai yra duomenys, patvirtinantys, jog panaikinus prieš tai Lietuvoje buvusius specializuotus alkoholinių gėrimų skyrius padidėjo alkoholinių gėrimų pardavimai nepilnamečiams? Be to, ar tikrai kiti nealkoholiniai gėrimai, butelių atidarymo ir uždarymo įrankiai ar panašūs daiktai, kuriais prekiauti specializuotuose skyriuose taip pat būtų draudžiama, šalia alkoholinių gėrimų skatina nepilnamečius vartoti alkoholį? Taigi, siūlomos priemonės nauda yra abejotina, apsipirkimo apsunkinimas paprastiems vartotojams priverčiant juos stovėti vienoje papildomoje eilėje prie kasų bei papildomos sąnaudos prekybininkams bei tuo pačiu vartotojams – akivaizdus.
Dėl draudimo prekiauti alkoholiu degalinėse
Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalimi siekiama uždrausti alkoholinių gėrimų prekybą degalinėse. Tačiau Lietuvoje degalinėse parduodama tik itin nedidelė dalis visų Lietuvoje parduodamų alkoholinių gėrimų. Todėl uždraudus alkoholinių gėrimų prekybą degalinėse neverta tikėtis alkoholinių gėrimų vartojimo ar neblaivių vairuotojų skaičiaus sumažėjimo, kadangi esant šių gėrimų paklausai, bet negalint nusipirkti degalinėse, norimiems produktams įsigyti bus rastos kitos vietos.
Lietuvoje buvo laikotarpis, kai degalinėse alkoholiniais gėrimais buvo draudžiama prekiauti, šiuo metu tai leidžiama. Todėl prieš įvedant numatomą apribojimą būtina parodyti ar leidimas prekiauti alkoholiniais gėrimais degalinėse siejosi su neblaivių vairuotojų sukeltų eismo įvykių ar sulaikytų neblaivių vairuotojų skaičiumi. Kyla nemažai abejonių, ar tikrai reikšminga neblaivių vairuotojų dalis alkoholio įsigijo degalinėje, o jei ir įsigijo degalinėje, ar jie priešingu atveju to nebūtų padarę kitur.
Sekant pasiūlymo uždrausti alkoholio prekybą degalinėse logika reikėtų jose uždrausti ir prekybą mobilių telefonų sąskaitų papildymo kortelėmis (nes vairuojant nevalia kalbėti telefonu) bei laikraščiais (nes vairuojant nevalia skaityti), o gal net ir bet kuo kitu (nes vairuojant reikia užsiimti tik vairavimu). Šis įstatymo projekto siūlymas savo turiniu taip pat nesuderinamas su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies įtvirtintu principu, jog valstybės įstaigų sprendimai negali nepagrįstai sudaryti skirtingų sąlygų analogiškoms veikloms.
Dėl draudimo prekiauti alumi ir sidru nestacionariose prekybos vietose
Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalimi siekiama uždrausti alaus ir sidro prekybą nespecializuotose ir nestacionariose prekybos vietose bei kioskuose. Toks draudimas gal ir turi prasmę didesniuose miestuose dėl aplink prekybos vietas neretai besikaupiančių socialinių įtampų, tačiau ar nebūtų geriau reguliavimo funkciją palikti savivaldybėms? Absoliutus draudimas vietovėse, kuriose arti nėra kitų alkoholinių gėrimų prekybos vietų (pvz., kaimo vietovėse) tiesiogiai paskatintų savadarbių, nelegalių alkoholinių gėrimų vartojimą.
Dėl draudimo prekiauti alkoholiu sanatorijose
Įstatymo projekto 3 straipsnio 3 dalimi siekiama uždrausti prekybą alkoholiniais gėrimais sanatorijose įrengtose viešojo maitinimo įmonėse, kuriose savivaldybės taryba šią prekybą leido. Kyla klausimas, ar pagrįstai iš savivaldos atimama ši kompetencija – jei savivaldybė prekybą alkoholiniais gėrimais leido, tai ar yra reikalas Seimui ar įstatymui tą drausti. Toks draudimas neabejotinai galėtų turėti neigiamos įtakos sanatorijų, bandančių atrasti savo veiklos nišas, konkurencingumui.
Dėl draudimo vartoti alkoholinius gėrimus renginiuose
Įstatymo projekto 4 straipsnio 2 dalimi siekiama uždrausti vartoti alkoholinius gėrimus patalpose, kuriose vyksta sporto varžybos, koncertai ir kiti renginiai. Esant pastarajam draudimui, tikėtina, kad padaugės į renginį ateinančių žiūrovų, kurie, žinodami, kad renginio metu negalės vartoti alkoholinių gėrimų, bus apsvaigę jau iš anksto, prieš renginį.
Dėl darbuotojų blaivumo tikrinimo
Sveikintina įstatymo projekto 5 straipsnyje siūloma nuostata, jog visi darbuotojai gali būti tikrinami dėl neblaivumo, kai yra pagrindo įtarti, kad jie dirba neblaivūs. Darbo kodeksas nustato, kad neblaivų darbuotoją darbdavys gali nušalinti nuo darbo ir girtumas yra laikomas šiurkščiu darbo tvarkos pažeidimu, bet iki šiol nėra įstatymiškai reglamentuojama, jog darbdavys turi teisę patikrinti savo darbuotojus ir nustatyti, ar darbuotojas iš tikrųjų yra neblaivus. Taigi pastarasis siūlymas tik padėtų įgyvendinti Darbo kodekse išdėstytas nuostatas.
Tikslinga tokį reglamentavimą taikyti ir darbuotojams, darbo metu vairuojantiems transporto priemones. Šiuo metu, pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, darbdaviai privalo užtikrinti, kad prieš reisą būtų tikrinama ar jų darbuotojai, vairuojantys įmonių, įstaigų, organizacijų transporto priemones, yra blaivūs. Darbdaviai, net ir nesant tokiai nuostatai, yra suinteresuoti, kad vairuojantys darbuotojai darbo metu būtų blaivūs: neblaivūs darbuotojai blogiau dirba, jie gali susižaloti patys ir sužaloti kitus, o tai atsilieptų įmonei, jei reikėtų atlyginti žalą, bei pakenktų jos reputacijai. Ši nuostata taip pat yra ir sunkiai įgyvendinama, kadangi ne visi vairuojantys darbuotojai darbo dieną pradeda įmonės, kurioje dirba, teritorijoje, kur darbdaviai juos galėtų patikrinti. Juk nemažai darbuotojų, vairuojančių darbdavių transporto priemones, į reisą išvažiuoja tiesiai iš namų, reisą gali pradėti užsienio šalyje, ar reise praleidžia kelias dienas ar net savaites. Galų gale, tokia įstatymo nuostata yra ir beprasmė, kadangi numato formalų vairuojančių darbuotojų blaivumo patikrinimą, bet negali užtikrinti, kad darbuotojai išliks blaivūs ir po patikrinimo. Kitaip tariant, esant tokiai nuostatai, niekas netrukdo vairuojantiems darbuotojams apsvaigti nuo alkoholio po to, kai patikrinimas jau yra atliktas, tačiau darbdaviams nustatomas dar vienas jų verslą apsunkinantis reguliavimas. Darbdaviai ir po formalaus patikrinimo yra suinteresuoti žiūrėti, ar jų darbuotojai nevairuoja neblaivūs, todėl kyla klausimas, ar toks priverstinis formalus patikrinimas yra reikalingas.
Dėl šių priežasčių tikslinga Alkoholio kontrolės įstatymą keisti kitu būdu – suvienodinant tiek vairuojančių, tiek nevairuojančių darbuotojų blaivumo tikrinimą atsisakant priverstinio tikrinimo ir numatant teisę darbdaviams tikrinti visus savo darbuotojus dėl neblaivumo tik esant įtarimui, jog darbuotojai dirba neblaivūs.
Dėl visiško alkoholio reklamos draudimo
Įstatymo projekto 7 straipsnis siūlo visiškai uždrausti alkoholio reklamą, nes tai esą sumažins bendrą ir ypač tarp jaunimo suvartojamo alkoholinių gėrimų kiekį. Bet taip yra klaidingai suvokiamas reklamos tikslas. Esminis reklamos tikslas yra skatinti pasirinki vieną ar kitą tam tikro produkto gamintoją. Įmonė A reklamos dėka nori ne skatinti pirkti produktą B, bet skatinti pirkti produktą B, gaminamą įmonės A, ir taip padidinti savo užimamą rinkos dalį.
Šiuo tikslu įmonė A siekia sukurti tokį produktą B, kuris būtų geresnis nei produktas B, gaminamos bet kurios kitos įmonės. Reklama yra vienintelis būdas informuoti vartotoją, kad produktas B, gaminamas įmonėje A, yra geresnis nei bet koks kitas produktas B. Todėl uždraudus reklamą įmonė A praranda motyvaciją gerinti ir tobulinti savo produktus, nes ji neturės galimybės „pasigirti“ savo vartotojams apie savo pasiekimus. Be to, uždraudus reklamą įmonei net nebus poreikio gerinti ir tobulinti savo produkto. Reklamos draudimas sąlygoja užimamos rinkos dalies stagnaciją, todėl įmonei paprasčiausiai nebebus poreikio tobulinti savo produkto, nes bus uždraustas pagrindinis būdas konkurencinei kovai. Be to, nesant reklamos ir, atitinkamai, sumažėjus galimybei formuoti alkoholio vartojimo įvaizdį, yra tikėtina, kad vartojimo kultūra ir vartojamų produktų kokybė smuks, o stiprumas – kils.
Teigti, kad alkoholinių gėrimų reklama skatina jaunimą juos vartoti tapatu teigti, jog automobilių reklama skatina sėsti už vairo nepilnamečius, neturinčius teisių vairuoti. Alkoholinius gėrimus vartojančio jaunimo problema kyla ne todėl, kad yra reklamuojami alkoholiniai gėrimai, o todėl, kad jaunimas randa būdų alkoholinius gėrimus įsigyti, alkoholinius gėrimus vartoja ar skatina vartoti draugai, alkoholinius gėrimus vartoja artimos aplinkos asmenys (pvz., tėvai) ar tai yra jų pasirinkta protesto forma.
Jaunimas vartoja alkoholinius gėrimus, nors įstatymai tai draudžia, todėl tikroji problema slypi ne alkoholinių gėrimų reklamoje, o tame, kad neatsakingasis jaunimas nori to alkoholio. Draudžiant alkoholinių gėrimų reklamą paprasčiausiai siekiama panaikinti veiksnį, kuris iš tikrųjų daro įtaką alkoholio vartojimui tarp jaunimo – tai nėra nei pakankamas (alkoholinius gėrimus dar reikia ir kažkur įsigyti), nei būtinas (alkoholiniai gėrimai bus vartojami ir uždraudus reklamą) veiksnys.
IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS
Analizuojamo įstatymo projekto tikslas – pažaboti paklausą (mažinti suvartojamų alkoholinių gėrimų kiekį ir taip gerinti visuomenės sveikatą), o pasirinktos priemonės – pažaboti pasiūlą (įvesti naujus alkoholinių gėrimų prekybos ir reklamos apribojimus ir draudimus). Tačiau ekonomikoje paklausa yra pasiūlos priežastis, o ne atvirkščiai, kaip suponuoja įstatymo projekto nuostatos. Todėl įstatymo projektas prieštarauja tikslingumo principui – jame siūlomos priemonės nėra nei būtinos, nei tinkamos siekiamiems tikslams pasiekti.
Dėl visų šių priežasčių tikslinga atsisakyti įstatymo projekte siūlomų alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimų, ištirti jau dabar taikomų bei greitu laiku įsigaliosiančių alkoholinių gėrimų prekybą ir reklamą apribojančių priemonių tikslingumą ir efektyvumą, su alkoholio vartojimu susijusių problemų priežastis, ir tada nuspręsti, ar iš tikrųjų tikslinga keisti alkoholio kontrolės įstatymą įvedant naujus apribojimus ir draudimus, arba modifikuojant esamus.
[1] Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 7, 11, 12, 16, 17, 18, 26, 29, 33, 34, 35 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (X-1198). Valstybės žinios: 2007 07 12 Nr.77-3041.
