Lietuvos laisvosios rinkos institutas išanalizavo Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 16(1) ir 35(1) straipsniais įstatymo projektą (toliau – Įstatymo projektas).
Įstatymo projektas kelia daug abejonių, ar šis Įstatymo projektas ir jau galiojančios alkoholio kontrolės priemonės neperžengia galimos valstybės intervencijos į privatų gyvenimą bei ūkinės veiklos laisvės ribų. Privatiems asmenims apribojama tiek galimybė priimti asmenine atsakomybe paremtus savarankiškus sprendimus dėl alkoholio vartojimo, nevartojimo, ar vartojimo būdo, ūkio subjektams apribojama galimybė priimti sprendimus dėl vartotojų poreikių patenkinimo būdų. Taip pat teikiant šį įstatymo projektą nėra vertinamos jau šiandien galiojančios alkoholio kontrolės priemonės ir jų efektyvumas.
Dėl specializuotų alkoholinių gėrimų prekybos įmonių ar skyrių
Įstatymo projekto 1 straipsnis, 3 straipsnis, 4 straipsnio 2, 3, 4 ir 10 dalys, 7 straipsnio 2 ir 5 dalys bei 9 straipsnio 1 dalis numato, kad nuo 2014 metų sausio 1 dienos mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais galės būti vykdoma tik pagal tam tikrus reikalavimus įrengtose specializuotose alkoholinių gėrimų prekybos įmonėse (prekybos įmonių specializuotuose alkoholinių gėrimų prekybos skyriuose). Taip esą siekiama sugriežtinti prekybą alkoholiniais gėrimais, ypač užkirsti galimybę jų įsigyti vaikams ir jaunimui.
Siūloma priemonė prieštarauja proporcingumo principui, kadangi numato labiau ribojančią priemonę, nei reikalinga numatytiems tikslams pasiekti. Alkoholinių gėrimų vartojimas suaugusiems asmenims nėra draudžiamas, todėl nėra jokio pagrindo griežtinti prekybos alkoholiniais gėrimais sąlygų. Be to, jau ir šiuo metu vaikams ir jaunimui draudžiama įsigyti alkoholinių gėrimų (Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punktas), todėl numatomas reguliavimas yra perteklinis. Jei savo tikslų nepasiekia jau šiuo metu taikomos priemonės, tai nėra garantijos, kad keliamus tikslus pasieks siūlomos priemonės. Europos teisės departamentas išvadoje dėl Įstatymo projekto taip pat siūlo įvertinti, ar atitinkamos Įstatymo projekto nuostatos atitinka proporcingumo principą.
Siūloma priemonė būtų pagrįsta ir galima svarstyti tik tuo atveju, jei būtų pateikti duomenys, patvirtinantys, kad panaikinus Lietuvoje jau buvusius specializuotus alkoholinių gėrimų skyrius padidėjo alkoholinių gėrimų pardavimai nepilnamečiams.
Ši priemonė pareikalaus ženklių papildomų investicijų įmonėms prekiaujančioms alkoholiniais gėrimais, nes bus būtina įrengti papildomas stebėjimo kameras, atskirti įėjimus, įrengti kasos aparatus ir pan. Kadangi jau esančiose specializuotose alkoholinių gėrimų parduotuvėse šios investicijos nebus reikalingos, šis sprendimas proteguos dabartines specializuotas alkoholinių gėrimų parduotuves. Vartotojams taip pat bus sukelta papildomų sunkumų priverčiant juos stovėti dar vienoje papildomoje eilėje prie kasų.
Dėl draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais degalinėse
Įstatymo projekto 4 straipsnis numato draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse. Taip esą siekiama mažinti alkoholio vartojimą bei apriboti galimybes automobiliuose, išvykstančiuose iš stacionarių degalinių, kuriose buvo įsigyti alkoholiniai gėrimai, vartoti alkoholinius gėrimus.
Draudimas sudarytų nelygias konkurencijos sąlygas tarp degalinių ir kitų mažmeninę prekybą vykdančių ūkio subjektų. Automobilių vairuotojai ar keleiviai turi identiškas sąlygas įsigyti alkoholinius gėrimus tiek degalinėse, tiek mažmeninės prekybos parduotuvėse, šalia kurių yra įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės. Įstatymo projekte siūlomas draudimas pažeistų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio antrąją dalį, numatančią, jog valstybės įstaigų sprendimai negali nepagrįstai sudaryti skirtingų sąlygų analogiškoms ekonominėms veikloms.
Numatomas draudimas prieštarauja ūkinės veiklos laisvės principui, kadangi draus ūkio subjektams derinti tam tikras ūkines veiklas. Be to, draudimas bus labai lengvai apeinamas, šalia degalinės įsteigiant specializuotas alkoholinių gėrimų prekybos įmones.
Jei draudimo tikslas yra apriboti galimybes vartoti alkoholinius gėrimus automobiliuose, tai jis yra perteklinis ir dėl to prieštarauja proporcingumo principui. Jau dabar yra draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus automobiliuose, t.y. Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 11 punktas draudžia vežti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje automobilių salonuose.
Nuosekliai laikydamasis nuostatos, kad degalinėse negalima leisti prekiauti daiktais, kurie gali kelti grėsmę kelių eismo saugumui, įstatymų leidėjas turėtų priimti daugiau absurdiškų draudimų. Pavyzdžiui, degalinėse taip pat reikėtų uždrausti prekybą mobiliųjų telefonų sąskaitų papildymo kortelėmis (kadangi, pagal Kelių eismo taisyklių 21 punktą, mašinų vairuotojams draudžiama naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, jeigu jomis naudojamasi rankomis), taip pat laikraščiais, nealkoholiniais gėrimais, maistu ir kitais daiktais, nes jų vartojimas automobiliuose taip pat gali kelti grėsmę eismo saugumui.
Prekybos alkoholiu draudimas degalinėse prisidėtų prie degalinių apyvartos sumažėjimo, kuris atsirado po sprendimo drausti prekiauti alkoholiu naktį. Tai lėmė ženklų degalinių pajamų šaltinių sumažėjimą nakties metu, todėl operatoriai yra priversti mažinti dirbančių žmonių skaičių ir atleisti personalą, mažinti papildomai teikiamų paslaugų apimtis.
Dėl draudimo įsigyti alkoholinius gėrimus asmenims iki 21 metų
Įstatymo projekto 4 straipsnio 6 dalis bei 5 straipsnio 3 dalis numato draudimą asmenims, jaunesniems kaip 21 metai, parduoti alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 15 proc. Taip esą siekiama mažinti alkoholinių gėrimų paplitimą tarp jaunimo.
Siūlomas draudimas yra prieštaringas ir nepagrįstas, kadangi numato draudimą taikyti tiems asmenims, kuriems kitose srityse yra suteiktos visos pilietinės teisės (rinkimų, santuokos, transporto priemonės vairavimo ir pan.). Kitaip tariant, Įstatymo projektu siūloma kontroliuoti tokius asmenis, kuriuos Konstitucija bei kiti teisės aktai vertina kaip turinčius teisę priimti savarankiškus sprendimus. Siūlomas draudimas yra pernelyg grubus ir demokratinėje valstybėje nepateisinamas kišimasis į suaugusiųjų žmonių privatų gyvenimą.
Be to, Įstatymo projekte siūlomas draudimas prieštarauja kitoms Įstatymo projekto nuostatoms. Viena vertus, Įstatymo projekto 2 straipsnis naikina pirmenybės išskyrimą natūralios fermentacijos alkoholiniams gėrimams, esą toks skyrimas sudaro apgaulingą įspūdį, kad natūralios fermentacijos alkoholiniai gėrimai yra mažiau žalingi. Kita vertus, Įstatymo projekto 4 straipsnio 6 dalies bei 5 straipsnio 3 dalies draudimas išskiria alkoholinius gėrimus pagal etilo alkoholio koncentraciją ir lygiai taip pat sudaro įspūdį, kad silpnesni alkoholiniai gėrimai yra mažiau žalingi.
Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais meno, kultūros ir sporto renginių metu
Įstatymo projekto 4 straipsnio 5 dalis bei 5 straipsnio 2 dalis numato draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais meno, kultūros ir sporto renginių metu patalpose, kuriuose jie vyksta. Taip esą bus apribota galimybė kilti konfliktams ar pažeisti viešąją rimtį.
Siūloma priemonė yra perteklinė. Pirma, konfliktų kilimo tikimybę mažina numatytos sankcijos viešosios tvarkos pažeidėjams. Antra, bet kokio renginio organizatorius yra labiausiai viešosios rimties užtikrinimu suinteresuotas asmuo, todėl prieš bet kokį renginį yra numatomos priemonės, kurios turi minimizuoti konfliktų ar viešosios rimties pažeidimų tikimybę. Netaikydami tokių priemonių (bendradarbiavimo su teisėsaugos pareigūnais, saugos tarnybomis, racionalaus renginio teritorijos suplanavimo ir pan.) organizatoriai nepritrauktų žiūrovų.
Be to, jei pastarasis draudimas galiotų, tikėtina, kad padaugėtų į renginius ateinančių žiūrovų, kurie žinodami, kad renginio metu negalės įsigyti alkoholinių gėrimų, juos vartos ar nuo jų bus apsvaigę jau iš anksto prieš renginį.
Dėl reklamos draudimo mažmeninės prekybos vietose ir viešojo maitinimo įstaigose
Įstatymo projekto 6 straipsniu siūloma uždrausti alkoholio reklamą mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įstaigose, išskyrus specializuotas alkoholio prekybos įmones (prekybos įmonių specializuotus alkoholinių gėrimų prekybos skyrius) ir viešojo maitinimo įstaigas, turinčias licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Taip esą siekiama sumažinti alkoholinių gėrimų vartojimą, ypač tarp vaikų ir jaunimo.
Jau ir šiuo metu vaikams ir jaunimui draudžiama įsigyti alkoholinių gėrimų (Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punktas), todėl numatomas reguliavimas yra perteklinis ir beprasmis. Jei savo tikslų nepasiekia jau šiuo metu taikomos priemonės, tai nėra garantijos, kad keliamus tikslus pasieks siūlomos priemonės.
Dėl prievolių įmonėms, turinčioms licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir vykdančioms viešojo maitinimo veiklą
Įstatymo projekto 4 straipsnio 9 dalis numato, kad įmonės, turinčios licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir vykdančios viešojo maitinimo veiklą, turi teisę parduoti alkoholinius gėrimus nuo 22 valandos iki 8 valandos tik atidarytoje pakuotėje arba išpilstytus alkoholinius gėrimus ir tik vartojimui vietoje bei turi užtikrinti, kad jose įsigyti gėrimai nebūtų išnešami už licencijoje nurodytos prekybos alkoholiniais gėrimais vietos ribų.
Reikėtų pripažinti, kad šis reiškinys atsirado po naktinės prekybos draudimo įvedimo. Įvestas draudimas nepasiteisino tuo aspektu, kad tapo lengvai apeinamas.
Naujas siūlomas apribojimas yra sudėtingai įgyvendinamas, nes įsigytas alkoholinis gėrimas tampa pirkėjo nuosavybe, todėl pardavėjas neturi jokios teisinės galios apriboti pirkėjo asmeninės judėjimo laisvės ir uždrausti išsinešti įsigytų alkoholinių gėrimų už licencijoje nurodytos prekybos alkoholiniais gėrimais vietos ribų.
Draudimas sukels didelę tyčinių pažeidimų grėsmę, kai piktybiški asmenys tyčia išsineš gėrimus už nustatytų ribų tam, kad atitinkama viešojo maitinimo įstaiga būtų nubausta už alkoholinių gėrimų prekybos pažeidimus.
Dėl prekybos draudimų kaimo gyvenamosiose vietovėse
Įstatymo projekto 4 straipsnio 2 dalis bei 9 straipsnio 1 dalis nuo 2014 metų sausio 1 dienos numato draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionarių prekybos įmonių nespecializuotuose skyriuose. Taip esą siekiama riboti alkoholio prieinamumą ten, kur alkoholinių gėrimų vartojimas yra paplitęs ir taip skatinti mažiau vartoti alkoholinius gėrimus.
Siūlymas paveiktų tas vietoves, kuriose specializuotų prekybos įmonių ar skyrių įrengimo kaštai didžiausi, dėl mažiausios vartotojų perkamosios galios. Taigi pasiūlymas sumažintų legaliai parduodamų alkoholinių gėrimų prieinamumą kaimo gyvenamosiose vietovėse.
Siūlomas draudimas siekia apriboti legalią prekybą alkoholiniais gėrimais tose vietovėse, kuriuose yra labiausiai paplitusi nelegali prekyba alkoholiniais gėrimais. Dėl šių priežasčių, jei jis būtų priimtas, ribojimas reikštų tik tai, kad kaimo vietovėse bus sudarytos dar palankesnės sąlygos nelegalios alkoholinių gėrimų rinkos plitimui, kurioje, priešingai nei legalioje rinkoje, neįmanoma kontroliuoti alkoholinių gėrimų kokybės. Taigi ir žalos rizika alkoholio vartotojų sveikatai bus žymiai didesnė nei tuo atveju, jeigu nebūtų taikomi papildomi apribojimai alkoholiniais gėrimais prekiaujant legaliai.
Dėl alkoholinių gėrimų taros dydžio reguliavimo
Įstatymo projekto 4 straipsnio 7 dalis numato draudimą mažmeninės prekybos įmonėse parduoti alų, sidrą, alaus mišinius su nealkoholiniais gėrimais, alkoholinius kokteilius, kurie išpilstyti į didesnę nei 0,5 litro tarą. Taip esą bus sumažintas alkoholinių gėrimų vartojimas, sumažintas plastikinės alkoholinių gėrimų taros naudojimas bei paskatintas alkoholinių gėrimų pilstymas į aplinkai ir vartotojui saugesnę stiklinę tarą.
Europos teisės departamentas mano, kad Įstatymo projekto 4 straipsnio 7 dalies nuostata prieštarauja Europos Bendrijos steigimo sutarties 28 straipsniui.
Nepateikiamas joks siūlomos priemonės tikslingumo ir veiksmingumo pagrindimas, t.y. kartu su siūlymu neminimi jokie tyrimai ar argumentai, kuriais remiantis galima būtų teigti, kad siūloma priemonė leistų pasiekti jai keliamus tikslus.
Pasiūlymas yra perteklinis. Jei būtų įgyvendintas, jis labai grubiai pažeistų ūkinės veiklos laisvę, proteguotų tam tikros rūšies alkoholinių gėrimų tarą bei jos gamintojus.
Dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais panaikinimo
Įstatymo projekto 7 straipsnio 6 dalis numato griežtesnes sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimo pažeidimą. Licenciją siūloma panaikinti už pirmąjį, o ne metų bėgyje pasikartojusį pažeidimą, o naujos licencijos siūloma neišduoti dvejus, o ne vienerius metus, nuo licencijos galiojimo panaikinimo dienos. Taip esą daroma todėl, kad minimalų alkoholio vartojimo amžių nustatančio įstatymo priėmimas bus mažai efektyvus, jei nebus realios grėsmės, kad iš įmonių, kurios pardavinėja alkoholį nepilnamečiams, bus atimtos licencijos.
Jau šiuo metu Alkoholio kontrolės įstatyme numatytų sankcijų taikymas prasilenkia su proporcingumo principu, kuomet licencijos prekiauti alkoholiu praradimas galimas už menkavertį pažeidimą. Tokią situaciją reiktų keisti numatant daugiau diskrecijos kontroliuojančioms institucijoms ir teismams priderinti bausmės dydį prie padaryto pažeidimo masto.
Pažymėtina, kad reali grėsmė už atitinkamą pažeidimą atimti licenciją galioja ir dabartiniame Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 19 dalyje. Taigi siūlomas sugriežtinimas yra perteklinis. Taip pat ir Europos teisės departamento išvadoje dėl Įstatymo projekto siūloma įvertinti atitinkamos Įstatymo projekto nuostatos atitikimą proporcingumo principui.
Licencijos atėmimas kaip sankcija yra formalus ir neveiksmingas, kadangi vietoje licencijos praradusios įmonės toje pat vietoje galima sukurti naują įmonę, o steigėjai ar administracijos vadovai gali formaliai perduoti nuosavybę ar įmonės valdymą kitiems asmenims ir taip apeiti licencijos atėmimą kaip sankciją.
Išvados
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte klaidingai įvardinamos galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės. Jame teigiama, jog nenumatoma jokių neigiamų pasekmių. Tačiau kaip ir bet kuris rinką ribojantis sprendimas, neabejotinai padidins nelegalios prekybos alkoholiniais gėrimais bei nelegalaus alkoholio vartojimo apimtis. Taigi Įstatymo projektas pasieks ir priešingų tikslų, nei siekiama – didins žalingiausių alkoholio vartojimo būdų apimtis.
Bet kokia valstybės intervencija privalo būti pagrįsta, proporcinga ir ribota. Alkoholio vartojimas ar nevartojimas, kiek jis liečia privatų asmens gyvenimą, nėra valstybės rūpesčio objektas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis įtvirtina žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą bei garantuoja, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį bei šeimyninį gyvenimą. Valstybė neturėtų reguliuoti alkoholio vartojimo, kiek šis vartojimas ir jo sukeliamos pasekmės neperžengia privataus gyvenimo ribų. Valstybė ar jos institucijos neturi įgaliojimo savo piliečiams nurodyti, kokį gyvenimo būdą šie turėtų pasirinkti. Jei tam tikras asmuo yra informuotas apie galimas vienokio ar kitokio jo elgesio pasekmes, tai asmens elgesys ir veiksmai yra jo paties reikalas ir atsakomybė. Valstybė atsirado iš reikalo sutvarkyti atskirų privačių asmenų tarpusavio sąveiką. Atitinkamai ir valstybės kišimosi ribos prasideda ten, kur vieni asmenys susiduria su kitais asmenimis. Alkoholio kontrolės politikos atveju, valstybės kišimosi ribos prasideda tik ten, kur vieno asmens alkoholio vartojimas gali sukelti ar sukelia žalą kitam asmeniui. Dėl šios priežasties, pagrindinė alkoholio kontrolės politikos priemonė apibrėžtina kaip pilnos asmeninės atsakomybės principo įtvirtinimas, t.y. teisinių sąlygų sudarymas pilnai atsakyti už savo veiksmų pasekmes.
Dėl visų šių priežasčių tikslinga atsisakyti įstatymo projekte siūlomų Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimų.
