Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) reaguodamas į pateiktą Darbo užmokesčio dydžių ir socialinės apsaugos išmokų indeksavimo įstatymo projektą XP-2877 siūlo atsižvelgti į šiuo argumentus:
I. Įstatymas yra netvarus ir neatsižvelgia į ilgalaikes Lietuvos ekonomikos perspektyvas
1. Ekonomikos ekspertams prognozuojant Lietuvos ekonomikos augimo sulėtėjimą, reikia atsižvelgti į tai, kad indeksuoti išmokas gali reikėti ir „stagfliacijos“ (aukštos infliacijos ir sulėtėjusio ar sustojusio augimo) periodu. Todėl indeksavimas negali būti nuosekli, tvari valstybės politika, nes tai gali pareikalauti didesnių išlaidų net ekonominio nuosmukio laikotarpiu, t.y. tuomet, kai valstybės pajamos ir galimybės didinti išmokas bus sumažėjusios.
2. Įstatyme numatytas minimalios valandinio atlygio ir minimalios mėnesinės algos indeksavimas brangina nepaklausią darbo jėgą (t.y. darbo jėgą, kuri rinkoje nėra vertinama ir jai mokama mažai), tokiu būdu ji padaroma dar mažiau paklausesne. Tai gali sumažinti tam tikros darbo jėgos dalies galimybes įsidarbinti. Atkreiptinas dėmesys, kad ši problema ypač paaštrės sulėtėjus ekonomikos augimui ir sumažėjus paklausai darbo jėgos rinkoje.
II. Nėra įrodytas įstatymo pagrįstumas
3. Minimalus mėnesinis atlyginimas 2006-2008 metų laikotarpyje išaugo nuo 550 iki 800 Lt. arba 45 proc. ir ženkliai viršijo metinio Valstybinio kainų indekso (toliau VKI) augimo tempą. 2006 metų gruodžio mėn. metinis VKI (lyginant su 2005 metų gruodžio mėn. VKI) buvo 104,5; 2007 m. gruodžio mėn., lyginant su 2006 m. gruodžio mėn., buvo 108,1. Nėra pagrindo manyti, kad minimalios algos kilimas atsilieka nuo infliacijos tempų ir tuo remiantis argumentuoti, kad indeksuoti socialines išmokas ir atlyginimus yra būtina.
4. Įstatymo aiškinamasis raštas nepagrindžia šio įstatymo atsiradimo būtinybės. Rašte tik konstatuojama, kad „Gyventojų pajamų garantavimo įstatymas <…> nebeatitinka ekonominės ir socialinės realybės.“ Tačiau nepaaiškinama, koks šis neatitikimas yra ir kuo jis grindžiamas. Taip pat nepaaiškinama, kodėl siūlomas įstatymo projektas yra tinkamas pakeisti aukščiau minėtą Gyventojų pajamų garantavimo įstatymą.
III. Įstatymas prieštarauja Vyriausybės patvirtintiems veiksmams kovoti su infliacija
5. Indeksavimo idėja iš principo prieštarauja Vyriausybės priimtoms
Vidutinio laikotarpio priemonėms infliacijai veikti[1]infliacijos valdymo plano priemonei: „1.1 Vykdyti griežtą fiskalinę politiką“. Socialinių išmokų indeksavimas didina biudžeto išlaidas, skatina biudžeto deficitą ir taip prisideda prie infliacijos skatinimo šalyje.
6. Indeksavimo idėja iš principo prieštarauja Vyriausybės priimtoms Vidutinio laikotarpio priemonėms infliacijai veikti
[2] infliacijos valdymo plano priemonei „3.2. Didinti ūkio konkurencingumą.“ Minimalaus darbo užmokesčio indeksavimas didina darbo jėgos kainą, nedidindamas darbo jėgos produktyvumo, ir taip mažina ūkio konkurencingumą.
7. Indeksavimas tiesiogiai prieštarauja infliacijos valdymo plano daliai „6.1. Nesudaryti pagrindo automatiškai indeksuoti darbo užmokestį pagal praėjusių laikotarpių infliaciją.“ Nors įstatymo projekte ir numatyta galimybė neindeksuoti išmokų, atlyginimų, norėtumėme atkreipti dėmesį į tai, kad šį įstatymą reikia traktuoti kaip pagrindą automatiškai indeksuoti darbo užmokestį.
8. Numatomas pajamų didinimas sudaro pagrindą rinkos dalyvių optimizmui ir neadekvačiam finansinės situacijos vertinimui. Indeksavimas sukuria lūkesčius, kad nominalių pajamų didėjimas yra neišvengiamas, tokiu būdu didinamos paskatos vartoti ateities sąskaita ir taip prisidedama prie infliacinių lūkesčių formavimo.
Išvada: Siūlome nepritarti minėto įstatymo projektui.
[1] Vidutinio laikotarpio priemonių infliacijai veikti ir neigiamoms jos pasekmėms socialiai jautrios gyventojų grupėms švelninti sąrašas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 12 d. nutarimas Nr. 1314
[2] Vidutinio laikotarpio priemonių infliacijai veikti ir neigiamoms jos pasekmėms socialiai jautrios gyventojų grupėms švelninti sąrašas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 12 d. nutarimas Nr. 1314
