Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo siūlomą Įstatymo projektą Dėl Kainų įstatymo papildymo 9 straipsniu (XP-2577). Žemiau yra pateikiamos pastabos dėl Įstatymo projekto nuostatų, kuriomis siūloma uždrausti prekybos įmonėms imti bet kokį papildomą mokestį už vidaus rinkoje realizuojamus maisto produktus, išskyrus prekybinį antkainį, kuris negali viršyti 20 proc.
_______________________
Įstatymo projektas neatsižvelgia į tai, kaip rinkoje susidaro kaina
Įstatymo aiškinamajame rašte teigiama, kad projekto rengimą paskatino pastaruoju metu prekybos įmonių sparčiai ir nepagrįstai keliamos maisto produktų kainos. Toks įstatymų leidėjo teiginys nevisiškai atitinka rinkoje susiklosčiusią situaciją, todėl pirmiausia reikėtų išnagrinėti priežastis, dėl kurių prekybos įmonės kelia maisto produktų kainas. Be to, ekonomikos moksle nėra pagrįstai ar nepagrįstai pakilusios kainos sampratos. To neįmanoma nustatyti ir praktiškai. Taip pat kainos auga dėl kitų priežasčių, o ne dėl antkainio didėjimo. Todėl siūlymas riboti antkainį neorientuotas į reiškinio priežastis.
Prekybos įmonės nėra vienintelis subjektas, dėl kurio vykdomos veiklos kyla maisto produktų kainos. Prekybinis antkainis, kurį šiuo metu kiekviena prekybos įmonė nustato individualiai, tėra kainos sudedamoji dalis, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad įstatymu reglamentavus prekybinio antkainio viršutinę ribą, bus sustabdytas kainų kilimas.
Kainos susidarymą lemia dvi pusės – tiek paklausa, tiek ir pasiūla. Kadangi kaina gali būti laikoma santykiu tarp pajamų ir prekių, derėtų paminėti tai, jog, padidėjus atlyginimams, išauga ir vartojimas. Pastaruoju metu Lietuvoje auga tiek minimalus, tiek lygiagrečiai su juo ir vidutinis darbo užmokestis; be to, nuolat išsilaiko pakankamai aukštas skolinimosi vidaus rinkoje lygis. Negalima pamiršti ir didėjančio iš užsienio atsivežamų pinigų kiekio. Visi šie veiksniai tiesiogiai sąlygoja gyventojų pajamų augimą, o didėjant gyventojų pajamoms, automatiškai kyla ir paklausa įvairioms prekių grupėms. Padidėjus paklausai, pasiūla savaime nepadidėja, tad per laikotarpį, kol pasiūla spėja pavyti paklausos lygį, išauga prekės kaina, nes rinkoje padidėja pirkėjų už atitinkamą prekę, galinčių pasiūlyti didesnę kainą. Prekybininkui būtų neprotinga nekelti kainos, kai už tam tikrą prekę jis gali gauti daugiau pajamų.
Pasiūla taip pat vaidina nemažą vaidmenį kainų susidarymo procese. Padidėjus maisto produktams pagaminti reikalingų žaliavų kainoms, pakyla ir gamybos sąnaudos. Taip pat negalima pamiršti ir energijos kainų padidėjimo, tai lemia pasiūlos judėjimą mažėjimo linkme. Išaugę gyventojų atlyginimai sąlygoja darbo jėgos pabrangimą, kas taip pat didina ir sąnaudas. Prie maisto produktų kainų augimo prisideda ir išaugusi jų paklausa pasaulio rinkose, ypač Kinijoje ir Indijoje. Svarbu paminėti ir tai, kad didėjant gamybos kaštams, didėja ir pati produkto kaina. Jei prekybininkai dėl išaugusių sąnaudų norėtų kelti kainas, bet dėl mažėjančių pajamų to negalėtų padaryti, tai pastarieji arba ieškotų pigesnių pakaitalų, arba iškiltų rizika, kad jie apskritai nuspręstų i rinką nebetiekti atitinkamų prekių.
Remiantis išdėstyta pozicija, įstatymų leidėjo teiginį, kad prekybininkai maisto produktų kainas kelia nepagrįstai, galima paneigti. Įstatymu uždraudus didesnį nei 20 proc. antkainį, nebūtų pasiektas pagrindinis įstatymų leidėjo tikslas – sumažinti kainas, kadangi antkainis sudaro tik dalį kainos ir jo sumažinimas, tik kuriam laikui sumažins visą prekės kainą, nes pastaroji dėl anksčiau įvardytų procesų vis tiek kils.
Įstatymas nepasiektų jam keliamų tikslų, bet turėtų neigiamų pasekmių.
Kaip jau išdėstyta, pagrindinė kainų augimo priežastis nėra antkainio didėjimas. Reikšmingiausios prielaidos kainoms augti kyla iš gamybos ir perdirbimo pasaulinių rinkų, o ne Lietuvos prekybos sektoriaus. Todėl siūlymas riboti antkainį neorientuotas į reiškinio priežastis.
Dirbtinai sumažinus maisto produktų antkainius, būtų ribojama konkurencija tarp prekybininkų, nes pastarieji būtų įsprausti į rėmus, dėl to sumažėtų jų galimybė nustatyti kainą. Šiuo metu antkainio dydis nėra teisiškai reglamentuotas ir kiekvienai įmonei paliekama teisė individualiai nustatyti jį tokį, kokio įmonė nori. Toks reguliavimas atitinka šalies ūkio konstitucinius pagrindus, taip pat visus ekonomikos ir konkurencijos principus, nes taip yra sudaromos sąlygos sąžiningai konkurencijai. Būtent dabar prekybininkas gali pasirinkti, kokio dydžio antkainį jis nori taikyti, o norėdamas kuo didesnės paklausos ir siekdamas padidinti apyvartą, jis gali nustatyti mažiausią antkainį rinkoje. Antkainis ir, pardavus prekę, gaunamas pelnas yra tarsi rodiklis kitiems prekiautojams, kad tam tikrą prekę vartotojui galima pasiūlyti ir už geresnę kainą. Skirtingi antkainiai yra konkurencijos variklis, todėl esant tokioms sąlygoms vartotojas visuomet laimi, nes gali pasirinkti.
Prekės kaina ir prekybininko gaunamas pelnas teikia informaciją kitiems prekiautojams: jei vienas iš prekeivių gauna santykinai didelį pelną, tai yra signalas kitiems prekeiviams, kad rinkoje galima pasiūlyti pigesnių alternatyvų už prekes, kurias siūlo didelį pelną turintis pardavėjas. Taigi, atsiradus šioms pigesnėms alternatyvoms, ankstesnis pardavėjas taip pat galimai turės mažinti savo parduodamos produkcijos kainą, nes, priešingu atveju, kils rizika, kad jo verslas taps nepelningas. Tokios informacijos praradimas neabejotinai trikdys rinką, todėl tam tikros prekės neatsiras pigesnių alternatyvų pavidalu, o esančios galimai išnyks, nes bus panaikinta pardavėjo galimybė nustatyti norimą kainą. Tam tikros prekės galimai dingtų iš apyvartos ir todėl, kad įvedus viršutinę antkainio ribą, būtų prarasta svarbi informacija resursų paskirstymo procesui.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje yra teigiama, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 6 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje yra įtvirtinti šalies ūkio konstituciniai pagrindai, kad asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą. Pažymėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnyje išdėstytos teisės normos yra tarpusavyje susijusios, todėl įstatymu ar poįstatyminiu teisės aktu pažeidus kurioje nors vienoje Konstitucijos 46 straipsnio dalyje esančią teisės normą, yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.
Kadangi nėra aiški „antkainio“ sąvoka, nėra galimybės apibrėžti, kas yra nepagrįstas kainos augimas, todėl šio įstatymo priėmimas sukels daug praktinių sunkumų nustatant, kas yra antkainis. Šio įstatymo administravimas pareikalaus didelių privačių ir viešų laiko ir piniginių sąnaudų.
Priėmus nagrinėjamą įstatymą, kiltų rimtų abejonių, ar toks kainų reguliavimas tarnautų bendrai tautos gerovei, nes nepasiektų norimo efekto, o turėtų neigiamų pasekmių rinkos santykiams ir vartotojų poreikiams, Valstybė neturėtų kištis į rinkos santykius tokiu būdu, kokiu norima tai padaryti.
Draudimas susitarti dėl kitų mokesčių nepagrįstas ir žalingas
Siūlomu įstatymo projektu siekiama neleisti imti bet kokio kito mokesčio, išskyrus prekybinį antkainį. Šiuo draudimu projektas nori užkirsti kelią esančiai praktikai prekybininkui ir tiekėjui susitarti dėl lentynos, reklamos ar kitų mokesčių. Pirmiausia, įstatymų leidėjas nepagrindžia, kodėl šie specifiniai rinkos sąlygomis susidarantys santykiai, t.y. vieno rinkos subjekto paslauga ir susitarimas apmokėti yra ypatingi, tiek, kad būtų reikalingas atskiras dviejų privačių rinkos veikėjų susitarimo reguliavimas. Antra, įstatymo projekto rengėjas ignoruoja faktą, jog lentyna, o tiksliau vieta prekybos vietoje, yra svarbus veiksnys ir jos kiekis parduotuvėje, ypač geros vietos, yra ribotas. Todėl ekonominiai santykiai, o tuo pačiu ir lentynos pirkimas – pardavimas kaip tik ir atsiranda dėl gėrybės ribotumo bei poreikio ją paskirstyti. Trečia, reklama yra įprastai rinkoje teikiama paslauga ir jos kaina yra dviejų rinkos dalyvių susitarimo reikalas. Ketvirta, jeigu bus uždrausta imti mokestį legaliai, tikėtina, jis bus nedeklaruojamai įtraukiamas į prekybininko ir tiekėjo sutartį ir sutariamą kainą. Penkta, šis reguliavimas netikslingas, nes įstatymo projekto rengėjas nepagrindžia, kad papildomi mokesčiai turi įtakos kainų augimui.
Siūlomos įstatymo papildymo projekto nuostatos:
1) nebūtų tinkama priemonė norint sumažinti kainas, nes kainos auga ne dėl antkainio didėjimo. Reikšmingiausios prielaidos kainoms augti kyla iš gamybos ir perdirbimo pasaulinių rinkų, o ne Lietuvos prekybos sektoriaus. Todėl siūlymas riboti antkainį neorientuotas į reiškinio priežastis. Kaina rinkoje priklauso ne nuo prekybininko dalies visoje kainoje, o nuo prekės paklausos ir pasiūlos.
2) panaikintų prekybos įmonių galimybę nustatyti kainas tokias, kokios jos turi būti ir žengtų žingsnį atgal, kadangi panašus reguliavimas jau buvo nustatytas prieš dešimtmetį ir nepasiteisino;
3) sutrikdytų per prekės kainą perduodamos informacijos rinkoje sklidimą, tai rinkoje mažintų konkurenciją.
4) nepagrįstai užkirstų kelią dviems savarankiškiems rinkos subjektams susitarti dėl reklamos ar išdėstymo atskirose prekybos vietose paslaugų, jų kainų ir apmokėjimo.
Dėl šių priežasčių tikslinga būtų nekeisti dabartinio Kainų įstatymo nuostatų, kuriomis nėra nustatytas maisto produkcijos kainų reguliavimas ir neįvesti prekybos antkainio viršutinių dydžių.
