LLRI nuomone, įstatymo projekte siūlomi pakeitimai ir pradinis įstatymas yra žalingi, iškraipantys konkurencines sąlygas ir apsunkinantys ūkio subjektų veiklą, todėl įstatymas turėtų būti pripažintas netekusiu galios. Šis įstatymas yra perteklinis, nes atsiskaitymo sąlygos jau yra reguliuojamos Mokėjimų, vykdomų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu.
Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas numato griežtesnę atsiskaitymo tvarką, taikomą tam tikrai prekių rūšiai. Toks atskiros prekių rūšies išskyrimas ir išskirtinių sąlygų nustatymas prieštarauja sąžiningos konkurencijos principams. Visoms pagal komercinius sandorius parduodamoms prekėms, teikiamoms paslaugoms ar atliekamiems darbams turi būti taikoma vienoda palūkanų mokėjimo tvarka, juo labiau, kad Direktyva 2000/35/EEB leidžia nustatyti švelnesnes palūkanų mokėjimo taisykles atskiroms sutartims.
Pažymime, kad šio įstatymo problematika buvo svarstyta Saulėtekio komisijoje. Nuspręsta (protokolas nr. 19) pritarti Konkurencinės teisės ir reguliavimo darbo grupės pasiūlymui Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymą pripažinti netekusiu galios.
* * * * * * * * * * *
Pateiktas įstatymo projektas siūlo keisti atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją sąlygas, panaikinant komercinio kredito palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos reglamentavimą. 30 dienų atsiskaitymo už produkciją terminą siūloma keisti į Valstybės nustatytą atsiskaitymo terminą. Taip pat yra siūloma sukurti naują prievolę didelėms įmonėms teikti papildomą informaciją suinteresuotoms institucijoms apie atsiskaitymus už žemės ūkio produkciją. LLRI teikia pastabas dėl įstatymo projekto ir kai kurių keičiamo pagrindinio įstatymo nuostatų.
Įstatymo projekto 5 straipsnis siūlo nebereglamentuoti komercinio kredito palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Tai sveikintinas perteklinio reguliavimo panaikinimas, nes atsiskaitymo už produkciją ar paslaugas sąlygos turėtų būti apibrėžiamos sutartyje, o ne įstatymu. Tačiau įstatymo projektas nesiūlo naikinti pavėluoto mokėjimo palūkanų normos reglamentavimo. Šią palūkanų normą įstatymas nustato ties vieno mėnesio VILIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų litais kitiems bankams) palūkanų norma, padidinta 7 procentiniais punktais. Toks standartizuoto palūkanų dydžio pritaikymas iškreipia rinką ir apriboja įmonių galimybes sutartyse taikyti skirtingas pavėluoto mokėjimo sąlygas skirtingos rizikos įmonėms. Tikimybė, kad viena ar kita įmonė vėluos sumokėti už produkciją yra skirtinga kiekvienu atveju, taip pat skiriasi įmonių padėtis rinkoje ir jų derybinės pozicijos. Rinkos sąlygomis tai atsispindi sudaromose sutartyse ir ten apibrėžtose sąlygose, todėl šis palūkanų normos standartizavimas yra žalingas, todėl naikintinas. Tokio pobūdžio palūkanų reglamentavimas yra kenksmingas sėkmingus bendradarbiavimo santykius turintiems ir geros verslo praktikos besilaikantiems žemės ūkio produkcijos gamintojams ir pirkėjams, nes net ir norėdami abipusiu susitarimu taikyti mažesnes palūkanas, jie neturės galimybės to padaryti. Atsižvelgiant į pateiktus argumentus, tikslinga pritarti reguliavimo mažinimui, tačiau būtina atsisakyti visų kitų mokėjimo sąlygų reguliavimų esančių pagrindiniame įstatyme.
Įstatymo projekto 5 straipsnio 5 dalyje siūloma keisti atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją 30 dienų terminą į Valstybės nustatytą atsiskaitymo terminą. Tokiu būdu sukuriama galimybė keisti šį terminą pasikeitus aplinkybėms ir sąlygoms. Svarbu pabrėžti, jog bet koks termino apibrėžimas yra žalingas, ardantis rinkos tvarką ir iškreipiantis konkurenciją, todėl turėtų būti panaikintas. Įmonės sudarydamos komercinius sandorius aktualias mokėjimo ir prekių bei paslaugų gavimo sąlygas nurodo sutartyje, todėl atsiskaitymo termino nustatymas yra tiesioginis kišimasis į sutarties sąlygas. Pakeitimas yra pozityvus tik tuo požiūriu, kad atsiranda galimybė pritaikyti ilgesnį ar lankstesnį terminą, tačiau tai nesprendžia esminės problemos. LLRI siūlo visiškai atsisakyti atsiskaitymo už produkciją reguliavimo.
Įstatymo projektas nesiūlo panaikinti atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją reikalavimų atsiskaitant su užsienio žemės ūkio produktų gamintojais. Tokių reikalavimų taikymas atsiskaitant su gamintojais iš kitų valstybių žymiai apsunkina veiklą, yra neproporcingas ir neracionalus. Turint omenyje transportavimo trukmės skirtumus importuojant produkciją iš užsienio valstybių, 30 dienų ar kitas Valstybės nustatytas atsiskaitymo laikotarpis yra netinkamas ir žalingas. Tik pačių ūkio subjektų dalyvaujančių sandoryje sudarytos sutarties sąlygos gali atspindėti labiausiai abiem pusėm tinkamą atsiskaitymo laikotarpį ir sąlygas. Lietuvos valstybė neturi jokio intereso reguliuoti pirkėjų atsiskaitymo su užsienio žemės ūkio produkcijos gamintojais, todėl toks reguliavimas yra nelogiškas, nes jis faktiškai įpareigoja Lietuvos įmones kredituoti užsienio bendroves. Taip pat toks atsiskaitymo termino reguliavimas sukelia papildomų problemų daug skirtingų rūšių žemės ūkio ir ne žemės ūkio produktų importuojančioms įmonėms, nes tenka atskirti sutartis, atsiskaitymo procedūras ir taikyti skirtingus atsiskaitymo terminus, nors tiekėjai nereikalauja tokių palankių sąlygų ar net siūlo ilgesnius atsiskaitymo terminus. Šie reikalavimai taip pat turi neigiamos įtakos produkcijos srautams ir įmonių likvidumui, ekonomikos sunkmečio metu tai ypatingai aktualu. LLRI siūlo atsisakyti atsiskaitymo už produkciją reguliavimo perkant ir iš užsienio valstybių, ir iš Lietuvos gamintojų.
Įstatymo projekto 9 straipsnis siūlo įtraukti naujus reikalavimus žemės ūkio produkcijos, kuriai Vyriausybė nustato atsiskaitymo terminus perdirbimo įmonėms, kurių pajamos yra didesnės nei 6 mln. litų per metus. (Šis reikalavimas jau yra taikomas įmonėms, kurių pajamos viršija 20 mln. litų per metus.) Nauji reikalavimai įpareigotų šias įmones kas mėnesį teikti mokesčių inspekcijai informaciją apie atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją būklę. Tokie reikalavimai diskriminuoja didesnius ūkio subjektus, nes jiems taikoma papildoma administracinė našta, ir iškreipia konkurenciją rinkoje. Nėra išdėstoma, kokiu tikslu mokesčių inspekcija rinktų informaciją apie didelių įmonių atsiskaitymus su žemės ūkio produkcijos gamintojais. Jeigu tokie atsiskaitymai vėluoja, yra pritaikomos sutartyje numatytos sąlygos, todėl mokesčių inspekcijai tokia informacija neturėtų būti reikalinga. Tuo tarpu kai Saulėtekio komisija teikia siūlymus kaip sumažinti reguliavimo ir administracinę naštą verslui, ją yra siūloma didinti šiuo įstatymo projektu. LLRI siūlo nepritarti šiam įstatymo pakeitimui.
Žemės ūkio produkcijai galioja tie patys rinkos dėsniai kaip ir kitai produkcijai ir jos dažnai yra persipynusios, todėl išskirtinis atsiskaitymo reglamentavimas yra žalingas ir painus. Žemės ūkio produkcija yra apibrėžiama kaip žemės ūkio produktai – augalininkystės, gyvulininkystės, paukštininkystės, žvėrininkystės, bitininkystės ir žuvininkystės produktai ir iš jų gauti pirminio perdirbimo produktai (Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymas), taip pat perdirbamosios pramonės ir kitose įmonėse perdirbti žemės ūkio produktai ir iš jų pagaminti maisto produktai, kombinuotieji pašarai, linai ir jų sėmenys bei kiti tam tikru būdu apdoroti ar apdirbti žemės ūkio produktai. Šis žemės ūkio ir kitos produkcijos atskyrimas nėra natūralus ir aiškus, todėl įmonės susiduria su problemomis sprendžiant, kurią produkciją traktuoti kaip žemės ūkio, ir kurią ne ir derinant atsiskaitymo terminus. Vadovaujantis tokiu apibrėžimu, didelė dalis kosmetikos priemonių, odos bei kailio produktai ir kiti gaminiai turintys sudėtyje žemės ūkio produktų gali būti traktuojami kaip žemės ūkio produkcija. Nėra argumentacijos kodėl būtent žemės ūkio produkcijai taikomas šis reguliavimas, išskyrus, jog tai tradiciškai reguliuojama sritis. LLRI siūlo atsisakyti atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją reguliavimo ir leisti spręsti atsiskaitymo sąlygas sutartyse, nepriklausomai nuo produkcijos tipo.
Išvados ir pasiūlymai
Atsižvelgiant į tai, kad atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją reglamentavimas nepasiekė keltų tikslų, tačiau sukūrė administravimo, pinigų srautų valdymo problemų, LLRI siūlo atsisakyti pavėluoto mokėjimo palūkanų normos bei atsiskaitymo termino reguliavimo, reikalavimų ūkio subjektams teikti informaciją apie atsiskaitymų būklę suinteresuotoms institucijoms. Šie reikalavimai apribotų konkurenciją rinkoje, apsunkintų verslo sąlygas ir diskriminuotų didesnius žemės ūkio produkcijos pirkėjus kitų atžvilgiu. Dalis įstatymo projekte siūlomų pakeitimų (komercinio kredito palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos reglamentavimo panaikinimas, atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją termino pakeitimas iš 30 dienų į Valstybės nustatytą terminą) sumažina naštą verslui, tačiau nepanaikina esminių pagrindinio įstatymo klaidų ir daromos žalos. LLRI siūlo atsisakyti pagrindiniame įstatyme sukurtų apribojimų, tiesioginio kišimosi į ūkio subjektų sutartines sąlygas.
