Lietuvos laisvosios rinkos institutas, išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo projektą (numeris 10-2931-01) (toliau – Įstatymo projektas), teikia pastabas.
Fizinių asmenų bankroto įteisinimas būtų labai svarbus pokytis rinkoje. Jis ne tik skatintų finansines ir kitas paslaugas teikiančias įmones prisitaikyti prie naujos rizikos, bet, svarbiausia, paveiktų žmonių požiūrį į asmeninius įsipareigojimus, asmeninę atsakomybę ir skatintų gyventi ne pagal išgales. Fizinių asmenų bankrotas iš esmės keistų jau sudarytų sutarčių turinį, t.y. būtų taikomas retrospektyviai. Nors fizinių asmenų bankroto institutas padėtų konkretiems žmonėms lengviau susitvarkyti kilusias nemokumo problemas, tačiau neigiamai paveiktų kreditorius, nes dalis skolų būtų negrąžinama.
Neigiamos fizinių asmenų bankroto pasekmės
Dėl kreditoriaus nuostolių bei fizinių asmenų bankroto įtakos palūkanoms bei kreditų prieinamumui
Kreditorius, patirdamas kitos šalies nemokumo riziką, potencialius jos nuostolius įvertina derėdamasis dėl paslaugos kainos. Kuo didesnė kliento nemokumo rizika, tuo didesnė paslaugos kaina, kuri turi kompensuoti kliento nemokumo nuostolius tam, kad paslaugos teikimas nebūtų nuostolingas. Kai kurių Įstatymo projekte numatytų kreditorių teisių apribojimas, prasidėjus fizinio asmens bankroto procedūrai (nebeskaičiuojamos netesybos ir palūkanos už fizinio asmens prievoles, negali būti pritaikyta priverstinė hipoteka, kreditoriai negali imtis veiksmų išieškant skolas iš fizinio asmens, tam tikrais atvejais kreditoriai prarastų teisę į dalį skolininkų įsipareigojimų), didina kitos šalies nemokumo rizikos nuostolius kreditoriui.
Tikėtina, jog tam, kad kreditorių veikla netaptų nuostolinga, kreditoriai, sudarinėdami sutartis po fizinių asmenų bankroto įsigaliojimo, nuostolius, kylančius iš Įstatymo projekte numatytų nuostatų įgyvendinimo, bus linkę perkelti į paslaugų kainą. Tai didintų skolinimosi ir paslaugų kainą, mažintų kreditų prieinamumą. Didesnę kainą už paslaugas turėtų mokėti visi, ne tik nebegalintys vykdyti finansinių įsipareigojimų. Tai reiškia, jog nuostolius, kylančius iš fizinio asmens bankroto instituto įgyvendinimo, dengtų ne tik patys finansinių sunkumų turintys žmonės, o ir kiti paslaugų naudotojai. Tai taip pat reiškia, jog dalis žmonių, turinčių padidintą nemokumo riziką, priėmus fizinių asmenų bankrotą gali kreditų nebegauti arba gauti juos blogesnėmis sąlygomis.
Dėl prisiimamų įsipareigojimų vertinimo
Besiskolinančiojo nemokumo rizikos pasekmių vertinimas yra pagrindinis kriterijus, pagal kurį jis renkasi ir sprendžia, ar prisiimti kreditinį įsipareigojimą. Rizika, jog nemokumo atveju įsipareigojimai gali būti išieškoti iš jo pajamų ir turto, verčia pasverti asmens galimybes vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
Galimybė fiziniam asmeniui bankrutuoti iškreipia besiskolinančiojo rizikos vertinimą, kadangi nepasiteisinusios rizikos nuostolius apmokėtų ne rizikingą sprendimą priėmęs asmuo, bet kiti asmenys (pavyzdžiui, kiti kreditų ir paslaugų vartotojai). Dėl šios priežasties, įtvirtinus fizinio asmens bankroto institutą, žmonės neakivaizdžiai būtų skatinami priimti rizikingesnius sprendimus, nei tuomet, kai teisinės bankroto galimybės nėra. Sprendimų prisiimti rizikingesnius sprendimus padaugėtų net tais atvejais, kuomet bankroto procedūra nebūtų mėginama piktnaudžiauti. Todėl galimybė bankrutuoti skatintų žmones priimti rizikingus sprendimus bei gyventi ne pagal asmenines išgales, o tai nėra valstybės politikos tikslas.
Dėl piktnaudžiavimo fizinių asmenų bankroto institutu
Fizinio asmens bankroto įteisinimas skatintų piktnaudžiavimą bankroto institutu. Bankroto įteisinimas sudėtingose finansinėse situacijose atsidūrusiems fiziniams asmenims mažintų paskatas gerinti finansinę situaciją, kadangi darbo ar pajamų netekimo pasekmės taptų ne tokiomis skausmingomis, kokios galėtų būti, jei galimybės bankrutuoti nebūtų. Bankroto galimybė sudarytų sąlygas kartoti rizikingus ekonominius veiksmus asmenims, kuriems jau buvo paskelbtas bankrotas. Taip pat bankroto įteisinimas sudarytų galimybes prasiskolinti, įgytą turtą perleisti ar kitaip nuslėpti, o tada inicijuoti bankrotą tiek atsikratant skolų, tiek kitų žmonių pagalba pasiliekant visą skolomis įgytą turtą. Panašūs procesai šiuo metu stebimi su juridiniais asmenimis, šis reiškinys dažnai vadinamas „fenikso sindromu“. Fizinių asmenų bankroto įtvirtinimas sudarytų prielaidą „feniksais“ ateityje būti ne tik juridinius, bet ir fizinius asmenis.
Pastabos dėl konkrečių Įstatymo projekto nuostatų
Dėl fizinių asmenų bankroto instituto taikymo jau sudarytoms sutartims
Įstatymo projekto 3 straipsnyje teigiama, jog fizinio asmens kreditoriai yra visi fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys teisę reikalauti iš fizinio asmens įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus. Įstatymo projekto 3 straipsnyje nenurodoma, jog fizinio asmens įsipareigojimais pripažįstami tik tie įsipareigojimai, kurie įgyti po įstatymo priėmimo, o Įstatymo projekto 34 straipsnio 7 punkte teigiama, jog visi nepatenkinti kreditorių reikalavimai baigus fizinio asmens bankroto procesą yra nurašomi (išskyrus reikalavimus valstybei). Todėl nors Įstatymo projekte to nėra tiesiogiai nurodyta, darytina išvada, jog fizinių asmenų bankrotas pagal Įstatymo projektą būtų taikomas ir tiems įsipareigojimams, kurie atsirado iki įstatymo įsigaliojimo. Įstatyme tai tiesiogiai neįvardijama, tačiau įstatymas palieka abejonę.
Besiskolinantys asmenys su paslaugų apmokėjimo bei kredito grąžinimo tvarka susitaria prieš pasirašydami paslaugų teikimo sutartis ir pasirašydami jas parodo, kad su šiomis sąlygomis sutinka. Tiek besiskolinantis, tiek skolintojas įvertina galimybę, jog grąžinti kreditą gali būti sudėtinga ar net neįmanoma. Įvertinusios šią riziką abi pusės sudera dėl joms priimtinų sutarties sąlygų tikintis, jog šios sąlygos nesikeis be abiejų šalių sutikimo.
Fizinių asmenų bankroto taikymas ir tiems įsipareigojimams, kurie atsirado iki įstatymo įsigaliojimo. Tai reiškia, jog įstatymas iš esmės keistų jau sudarytų sutarčių turinį, būtų taikomas retrospektyviai. Pradėjus fizinio asmens bankroto procesą, kreditorių pagal sudarytą sutartį įgytos tam tikros teisės būtų apribotos: kreditoriai prarastų teisę į dalį skolininkų įsipareigojimų, nebebūtų skaičiuojamos netesybos ir palūkanos už fizinio asmens prievoles, negalėtų būti pritaikyti priverstinė hipoteka, kreditoriai negalėtų imtis veiksmų išieškant skolas iš fizinio asmens. Taip patenkinant vienų asmenų interesus (skolininkų), bus pažeidžiami kitų asmenų teisėti interesai (skolintojų). Iki įstatymo priėmimo sudarytose sutartyse nenumatyta, tačiau įstatymu įtvirtinta galimybė fiziniams asmenims bankrutuoti, įteisintų sudarytų sutarčių esminių sąlygų keitimą retrospektyviai. Tokių nuostatų įgyvendinimas galėtų suteikti pagrindą kreditoriams kreiptis į teismą dėl teisinio tikrumo principo pažeidimo, kuris riboja valstybės teisę taikyti teisės nuostatas retrospektyviai.
Dėl šių priežasčių siūlome Fizinių asmenų bankrotą įtvirtinti tik naujai įsigaliojusioms sutartims, t.y. jog fizinių asmenų bankrotas nekeistų jau įsigaliojusių sutarčių turinio ir nebūtų taikomas retrospektyviai.
Dėl skirtingo privačių kreditorių ir valstybės kaip kreditoriaus interesų traktavimo pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui
Įstatymo projekto 34 straipsnio 7 dalyje teigiama, jog po fizinio asmens bankroto proceso pabaigos (įstatyme numatyti 5 metai) likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai yra nurašomi, išskyrus reikalavimus dėl mokesčių, privalomojo valstybinio socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo, kitų įmokų į biudžetą, dėl valstybės vardu pasiskolintų lėšų ir paskolų, gautų su valstybės garantija. Šie reikalavimai pagal Įstatymo projektą gali būti išieškomi dar trejus metus po fizinio asmens bankroto procedūros pabaigos.
Ši Įstatymo projekto nuostata nepagrįstai išskiria privataus sektoriaus kreditorius ir valstybę kaip kreditorių, pastarajai numatant palankesnes sąlygas, konkrečiai – ilgesnį skolų susigrąžinimo terminą. Nėra jokio pagrindo teigti, jog valstybės kaip kreditoriaus interesas yra svarbesnis už privačių asmenų interesus. Įsipareigojimų praradimas privatiems asmenims yra tiek pat ar net labiau skausmingas nei valstybei. Dėl šios priežasties siūlome pakeisti Įstatymo projekto 34 straipsnio 7 dalį ir įtvirtinti vienodas privačių kreditorių ir valstybės kaip kreditorės teises ir numatyti, jog pasibaigus fizinio asmens bankroto procedūrai visų, tiek privačių kreditorių, tiek valstybės, įsipareigojimų vykdymui būtų taikomos vienodos sąlygos.
Dėl Įstatymo projekte numatytų kriterijų ir terminų
Įstatymo projekte numatyta keletas kriterijų ir terminų, kurie daro įtakos fizinio asmens bankroto instituto patrauklumui bei žmonių skaičiui, kurie potencialiai galėtų pasinaudoti fizinio asmens bankrotu. Įstatymo projekto 2 straipsnio 4 punkte (pirma alternatyva) teigiama, jog fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip būklė, kai jis negali įvykdyti prisiimtų skolinių įsipareigojimų, kurių suma viršija 12 Vyriausybės patvirtintų minimalių mėnesinių algų. Kuo ši riba yra mažesnė, tuo daugiau žmonių galėtų pasinaudoti fizinio asmens bankroto institutu.
4 straipsnio 6 punkte numatoma, jog fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmė negali būti ilgesnė nei 5 metai. Tai yra laikotarpis, per kurį fizinis asmuo pagal sudarytą planą vykdo įsipareigojimus kreditoriams ir po kurio yra atleidžiamas nuo likusių įsipareigojimų (išskyrus valstybei). Kuo šis terminas yra trumpesnis, tuo greičiau fizinis asmuo yra atleidžiamas nuo įsipareigojimų ir tuo patrauklesnis tampa fizinio asmens bankroto institutas. Taip pat, Įstatymo projekto 7 straipsnio 7 punkto 4 dalyje teigiama, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nuo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar pabaigos nepraėję 10 metų. Kuo šis terminas trumpesnis, tuo dažniau fiziniai asmenys gali pasinaudoti galimybe bankrutuoti.
Taigi, galinčių bankrutuoti asmenų kiekis, o tuo pačiu ir anksčiau minėtų su fizinių asmenų bankrotu susijusių neigiamų jo pasekmių (palūkanų augimas, kreditų prieinamumo mažėjimas, neapgalvotų sprendimų skatinimas, piktnaudžiavimas fizinio asmens bankrotu) pasireiškimo mastas priklausys nuo šių trijų kiekybiškai išreikštų fizinio asmens bankroto kriterijų. Jeigu įstatymo tikslas yra fizinio asmens bankroto įvedimu padėti tik labiausiai įsiskolinusiems, sunkiausioje padėtyje esantiems žmonėms tuo pačiu metu siekiant kaip galima labiau sumažinti neigiamas fizinio asmens bankroto pasekmes, šie kriterijai turi būti nustatyti pakankamai aukšti tam, jog fizinių asmenų bankrotas netaptų masiniu reiškiniu.
Išvados ir pasiūlymai
Fizinių asmenų bankroto įstatymu įtvirtintas fizinių asmenų bankrotas būtų taikomas ir tiems įsipareigojimams, kurie atsirado prieš įsigaliojant įstatymui, t.y. būtų taikomas retrospektyviai. Fizinių asmenų bankrotas taip pat didintų skolinimo rizikingumą ir todėl potencialiai paslaugų kainą bei mažintų kreditų prieinamumą, skatintų piktnaudžiavimą bankrotu. Fizinių asmenų bankroto instituto įteisinimas prisidėtų prie netinkamų žmonių lūkesčių formavimo ir žmonės būtų neakivaizdžiai skatinami priimti rizikingesnius sprendimus. Dėl šių priežasčių, siūlome atsisakyti fizinių asmenų bankroto idėjos. Jei fizinių asmenų bankroto idėjos nebus atsisakyta, siūlome:
· Vienareikšmiškai įtvirtint įstatyme, jog Fizinių asmenų bankrotą galioja tik naujai įsigaliojusioms sutartims, t.y. jog fizinių asmenų bankrotas nekeistų jau įsigaliojusių sutarčių turinio ir nebūtų taikomas retrospektyviai.
· Pakeisti Įstatymo projekto 34 straipsnio 7 dalį ir įtvirtinti vienodas privačių kreditorių ir valstybės kaip kreditorės teises ir numatyti, jog pasibaigus fizinio asmens bankroto procedūrai visų, tiek privačių kreditorių, tiek valstybės, įsipareigojimų vykdymui būtų taikomos vienodos sąlygos.
Pasiūlymas dėl pasirinktinio fizinio asmenų bankroto
Fizinių asmenų bankrotas, daliai žmonių suteikdamas teisę bankrutuoti ir nebevykdyti savo įsipareigojimų, pakeltų visų fizinių asmenų rizikos kartelę. Tai atsilieptų skolinimosi kainai – ji didėtų. Visi žmonės, net ir tie, kurie nenori turėti galimybės bankrutuoti, būtų priversti skolintis brangiau. Suteikdamas teisę vieniems daugiau rizikuoti (leidžiant skolininkams pajusti tik dalį nesėkmingų ir rizikingų sprendimų pasekmių), šis įstatymas tuo pat metu atimtų teisę kitiems nebūti rizikingiems, neturėti bankroto galimybės ir už tai nemokėti.
Svarstant įvairius fizinio asmenų bankroto variantus, svarbu parinkti tokį modelį, kuris turėtų mažiausiai žalos. Fizinių asmenų bankroto Lietuvoje konstrukcija galėtų būti tokia, jog būtų sumažintos ar panaikintos anksčiau minėtos neigiamos bankroto pasekmės.
Jei, turint omenyje visas neigiamas fizinio asmens bankroto pasekmes, fizinio asmens bankroto nebus atsisakyta, siūlome fizinio asmens bankroto institutą padaryti savanorišku. Siūlome, jog fizinis asmuo prieš prisiimdamas įsipareigojimą turėtų teisę deklaruoti, ar jis nori turėti galimybę bankrutuoti, ar ne.
Esant pasirinktiniam fizinio asmens bankrotui kiekvienas žmogus, sužinojęs rinkoje atsiradusį skirtumą tarp skolinimo kainos galintiems bankrutuoti ir negalintiems bankrutuoti, galėtų palyginti ir apsispręsti, ar jis už galimybę bankrutuoti nori mokėti papildomą kainą. Be to, iš anksto žinodamas kliento apsisprendimą kreditorius galėtų tiksliau įvertinti jo riziką, liktų mažiau neapibrėžtumo vertinant klientus, apsisprendusius atsisakyti galimybės bankrutuoti. Svarbiausia tai, kad suteikdamas daliai žmonių teisę bankrutuoti fizinių asmenų bankrotas neverstų už fizinių asmenų bankrotą mokėti visiems, nenorintiems turėti galimybės bankrutuoti.
Siūlome įtvirtinti nuostatą, jog fizinių asmenų bankroto institutas yra savanoriškas, t.y. fizinis asmuo, prieš priimdamas įsipareigojimą privalo deklaruoti, ar jis nori ateityje turėti teisinę galimybę bankrutuoti su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis, ar fizinio asmens bankroto institutas jam nebus taikomas.
