Lietuvos laisvosios rinkos institutas nuosekliai veikia teisėkūros, nuosavybės ir ūkinės veiklos laisvės apsaugos srityse ir teikia Viešojo intereso gynimo civiliniame ir administraciniame procese įstatymo projekto Nr. XP-1963 (toliau vadinama „Projektu“) ekspertizę, kurioje atkreipia dėmesį į Projektu siūlomų reguliuoti santykių neapibrėžtumą bei galimus pavojus priėmus siūlomą reglamentavimą.
_____________________
I. BENDROSIOS PASTABOS
1.1. Dėl viešojo intereso sampratos
Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne žodis „viešas“ aiškinamas kaip visiems skirtas, visuomenės naudojamas, atviras, neslaptas; žodis „interesas“ aiškinamas kaip svarbus, rūpimas dalykas, reikalas, nauda. Taigi viešojo intereso sąvoką, semantine prasme, galime aiškinti kaip visiems skirtą ar rūpimą dalyką, reikalą, kurio gynimu suinteresuota visuomenė.
Viešasis interesas turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o teisė ginti viešąjį interesą turėtų būti apibrėžiama kaip įstatymo numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Administracinė byla Nr. A3-11-2004; 2004 m. sausio 23 d.). Konstitucinio teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad kiekvienas viešasis interesas tegali būti grindžiamas pamatinėmis visuomenės vertybėmis, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; jo įtvirtinimas ir užtikrinimas, gynimas ir apsauga yra konstituciškai motyvuoti (Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas).
Taip pat svarbu, kad viešasis interesas – ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes; tai visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. Kiekvieną kartą, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos saugomos ir ginamos vertybės (2006-09-21 Konstitucinio teismo nutarimas).
Tai, kas yra pripažįstama viešuoju interesu, laikui bėgant ir keičiantis aplinkybėms kinta. Viešasis interesas yra dinamiškas ir kinta, taip konstatavo Konstitucinis teismas vertindamas konkrečias priemones, kurių buvo imtasi spaudos laisvei ir pliuralizmui užtikrinti. (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).
Teismų praktikoje, paminėtų viešųjų interesų sąrašas nėra baigtinis. Visos Konstitucijoje ginamos vertybės atskiromis sąlygomis turi būti įvardintos, kaip viešasis interesas. Iš esmės neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti ginti viešąjį interesą.
Viešieji interesai neturi iš anksto nustatytos ir nekintančios hierarchijos. Joks viešasis interesas a priori nėra svarbesnis už kitus viešuosius interesus. Viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės, yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).
Viešojo intereso gynimas skiriasi nuo privataus intereso gynimo. Viešųjų interesų gynimas nėra susijęs su konkrečių asmenų teisių ar interesų pažeidimu, o yra susijęs su neindividualizuotu visuomenės, jos dalies ar tam tikrų asmenų grupių teisių bei interesų pažeidimu (Administracinė byla Nr. A8-1582/2005 2005 m. spalio 27 d.).
Taigi, viešojo intereso samprata nėra akivaizdi, ji formuluojama teismų praktikoje. Viešieji interesai neturi hierarchijos, o derinami konkrečioje situacijoje, jų sąrašas nėra baigtinis, o kilti jie turi iš Konstitucijoje saugomų gėrių. Viešasis interesas turi būti visiems visuomenės nariams svarbus gėris. „Viešojo intereso“ sąvoka yra sutartinė ir gali būti pakeista pvz., teisės principo ar konstitucinės vertybės sąvokomis.
1.2. Dėl viešojo ir privataus intereso santykio
Vertinti, jog atskiruose ginčuose yra sprendžiamas viešojo ir privataus intereso konfliktas, nėra tikslu. Konkrečiame ginče susikerta privatūs interesai, kurie kildinami ir juos bandoma paremti viešojo intereso argumentais.
Subjektyvią asmens teisę visada galima kildinti iš viešojo intereso ir konkrečiame ginče paremti privatų interesą viešuoju. Pavyzdžiui, ginče dėl teritorijų planavimo ir konkretaus sklypo užstatymo intensyvumo, plėtros įmonė gali pateikti, jog jos privatų interesą paremia šie viešieji interesai: konstitucinė nuosavybės apsauga, privačios ūkinės laisvės ir iniciatyvos apsauga, būsimųjų būsto pirkėjų teisė į būstą, nuosavybę suvaržančių priemonių proporcingumo reikalavimas. Tuo tarpu konkrečius teritorijų planavimo dokumento sprendinius ginčijantys asmenys, kaip paremiančius jų ieškinį pateiktų šiuos viešuosius interesus: valstybės įstaigų skaidrumo, teisės į saugią ir sveiką gyvenamąją aplinką ir kt.
Pasiremti viešojo intereso argumentu ginčo šalims naudinga, nes, viena vertus, teisiniame ginče taip parodomas privataus intereso pagrįstumas, antra vertus, pademonstruojama, jog ginamas viešasis interesas. Pateikiamos schemos iliustruoja, kaip konkretaus ginčo atveju persipina privačių ir viešų interesų (privačių interesų ir teisės principų; arba skirtingų konstitucinių vertybių) ribos:
Dažnai dėl visuomenėje vykstančių sudėtingų ekonominių, socialinių procesų yra sudėtinga identifikuoti viešąjį interesą, jį atskirti nuo privataus intereso ar ribotos žmonių grupės interesų.
Dažnai susiduria keli viešieji interesai, pvz., interesas turėti sveiką ir harmoningą aplinką, interesas sukurti geresnes ir teritoriškai lygiavertes gyvenimo sąlygas, gyvenamųjų vietovių ir infrastruktūros sistemų plėtojimo interesas, interesas saugoti išteklius, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, rekreacijos išteklius, palaikyti ekologinę pusiausvyrą, interesas skatinti investicijas.
Viešasis aplinkos apsaugos, darnios plėtros interesas a priori nėra ir negali būti svarbesnis nei visuomenės socialinės, ekonominės plėtros interesai. Todėl išankstinio pranašumo jam suteikimas nėra pagrįstas. Teismas, konkrečioje situacijoje įvertinęs privačius ir viešuosius interesus, nustato galutinę pusiausvyrą tarp privačiųjų ir viešųjų interesų bei tarp kelių viešųjų interesų.
Konkretų dviejų viešųjų interesų santykį ir pusiausvyrą tarp jų randa teismas savo sprendime (arba įstatymų leidėjas sukurdamas atitinkamą normą).
Teismas savo sprendimu taip pat siekia ir atskiro viešojo intereso – teisingo bylos išnagrinėjimo. Teismas, spręsdamas bet kokią bylą, negali priimti sprendimo, kuriuo būtų pažeidžiamas viešas interesas, nes tokiu atveju būtų pažeidžiama Konstitucijoje įtvirtinta vertybė, tokiu būdu sprendimas nebūtų teisingas.
1.2. Dėl teisės ginti pažeistus interesus teisme
Daugelyje teisinių sistemų nustatomas reikalavimas asmenims būti atidiems ir rūpestingiems savo teisių atžvilgiu, jas aktyviai ginti, nebūti pasyviais. Taikoma taisyklė, jog asmuo gali ginti savo teises (reikšti reikalavimą teisme), jeigu jis yra suinteresuotas bylos baigtimi, t.y. yra materialinis teisinis suinteresuotumas. Paprastai asmuo gali ginti tik savo pažeistas teises ir teisėtus interesus. Šis reikalavimas taikomas ir paduodant skundą teismui ar institucijai. Asmeninio suinteresuotumo taisyklė taip pat taikoma ir paduodant skundą tarptautinėms žmogaus teisių gynimo institucijoms, pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių teismas nenagrinėja pareiškimų asmenų, kurie nėra nukentėję, t.y. nesuinteresuoti; Europos teisingumo teismas nenagrinėja skundų ir tais atvejais, kai teisių pažeidimo buvo siekta norint įgauti teisę kreiptis į teismą.
Šios taisyklės išimtys – kad teisme asmenys gina savo pažeistus interesus – negausios. Pirmiausia jomis siekiama suteikti teisę apginti asmenis, kurie negali patys apsiginti, pavyzdžiui, vaikų, neįgaliųjų ar su mirusiais asmenimis susijusių interesų gynyba. Antra, išimtis suteikiama privačioms organizacijoms veikiančioms aplinkosaugos srityje ar ginančioms vartotojų teises, profesinių sąjungų interesus ir pan.
Taigi privataus asmens teisė ginti viešąjį interesą yra išimtis iš bendros taisyklės. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas dažnai tiesiogiai eksplicitiškai nurodo, kokiais atvejais yra viešasis interesas.
II. PROJEKTU SIŪLOMO REGLAMENTAVIMO ANALIZĖ
2.1. Dėl subjektų, ginančių viešą interesą, rato
Projekte numatoma išplėsti privačių subjektų ratą, galinčių kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pagal Projekto 4 str. 1 d., suinteresuoti fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę kreiptis su ieškiniu, skundu ar pareiškimu į bendrosios kompetencijos ar administracinį teismą gindami viešąjį interesą vartotojų teisių gynimo, aplinkos apsaugos, teritorijų planavimo, kultūros paveldo apsaugos, asmens duomenų teisinės apsaugos ir kitose įstatymų nustatytose srityse. Suinteresuotais asmenimis pripažįstami tokie fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems daro įtaką arba gali daryti įtaką viešojo intereso pažeidimas.
Tokia formuluotė neleidžia tiksliai įvertinti, kas gali kreiptis į teismą. Pagal viešojo intereso sampratą, kurią formuoja teismų jurisprudencija, viešasis interesas yra reikšmingas visai visuomenei ar jos daliai, todėl rūpimas kiekvienam visuomenės nariui, o tai ir suponuoja kiekvieno asmens suinteresuotumą. Tuo tarpu kitas teismo sprendimas teigia, kad „viešųjų interesų gynimas nėra susijęs su konkrečių asmenų teisių ar interesų pažeidimu, o yra susijęs su neindividualizuotu visuomenės, jos dalies ar tam tikrų asmenų grupių teisių bei interesų pažeidimu“. Taigi spręsdamas suinteresuotumo klausimą teismas turėtų rasti tą ribą, kai asmuo yra suinteresuotas, kaip visos visuomenės narys, bet tai nėra jo individualizuotas interesas. Tai reikštų, kad suinteresuoti gali būti visi žmonės, nes pagal apibrėžimą viešasis interesas yra toks, kuris svarbus visai visuomenei arba jos daliai. Tuo remiantis galima tvirtinti, kad nei įstatymas, nei teismų praktika neturi aiškios taisyklės, kurie privatūs asmenys gali kreiptis į teismą, dėl viešojo intereso gynimo. Vertinant tai, kad privataus subjekto teisė teisme ginti viešąjį interesą yra išimtis iš taisyklės, nustatančios, jog teisme galima ginti pažeistą teisę, toks subjektų rato neapibrėžtumas neturi būti toleruotinas. Suteikus teisę iš esmės bet kuriam juridiniam ar fiziniam asmeniui kreiptis į teismą iš esmės „dėl bet ko“ ir įpareigojus teismą nagrinėti ginčus, kurie grindžiami viešuoju interesu – teisės principu – konstitucine vertybe, išimtis taptų taisykle, o teisminis ginčo sprendimo būdas iš dalies prarastų savo paskirtį ir efektyvumą. Beje, nei Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neįtvirtina asmens teisės ginti viešą interesą.
Atkreiptinas dėmesys, kad viešojo intereso gynimo srityje veikia specializuota ir profesionali teisėsaugos institucija – Prokuratūra. Tiek valstybės institucijos, tiek privatūs subjektai, neturintys įstatyme numatytos tiesės kreiptis į teismą ir taip ginti viešąjį interesą, gali kreiptis į prokurorą (pagrindinę viešojo intereso gynimo instituciją), kad šis inicijuotų viešojo intereso gynimo teisme procesą. Ši teisė, o prokuroro pareiga išnagrinėti tokį pareiškimą, teisinėje sistemoje atlieka filtro vaidmenį. Įstatymai turėtų skatinti vengti paties teisminio proceso, kuris yra brangus, užima daug laiko, sąnaudų, neigiamai atsiliepia šalims ir visuomenei. Stengiamasi teisinėmis priemonėmis užtikrinti, kad į teismą būtų kreipiamasi tik esant būtinam reikalingumui ir nustatoma įvairi ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka.
Projektu siekiama panaikinti šį filtrą, o tai, be abejo, stipriai apsunkins teismų darbą, nes padaugės nepagrįstų ieškinių dėl viešojo intereso gynimo.
2.2. Dėl Projektu ginamų viešojo intereso ribų
Projekto 4 str. išskiriamos kelios viešojo intereso sritys – vartotojų teisių gynimo, aplinkos apsaugos, teritorijų planavimo, kultūros paveldo apsaugos, asmens duomenų teisinės apsaugos – kuriose privatiems asmenims galima kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą. Deja, nei įstatymo projektas, nei jo aiškinamasis raštas nenurodo, kokiais kriterijais remiantis išskirtos šios sritys. Įstatymų leidėjas a priori neturėtų suteikti atskiriems vešiesiems interesams prioriteto prieš kitus čia nepaminėtus. Nėra paaiškinama, kodėl teisė ginti viešąjį interesą privatiems asmenims nesuteikiama tokiose srityse kaip visuomenės sveikata, vaikų teisės ir interesai, daugiabučių namų tinkamas eksploatavimas, smulkiųjų akcininkų teisių apsauga. Šiuos interesus Konstitucinis teismas nutarimuose įvardino viešaisiais interesais. Šis praktikoje išryškėjęs nenuoseklumas tik patvirtina tai, kad teoriškai neįmanoma pagrįstai išskirti atskiras visuomenės gyvenimo sritis, kurioms ginti galėtų būti daroma išimtis iš bendros taisyklės. Toks atskirų sričių išskyrimas yra padiktuotas šiandieninių aktualijų dėl paveldosaugos, miestų plėtros, valstybės institucijų veiklos trūkumų – kompetencijos nebuvimo ar korupcijos. Tačiau įstatymų leidėjas neturėtų imtis netinkamų priemonių, kad išspręstų minėtas problemas.
Viešojo intereso sričių apribojimu Projekto rengėjai taip pat tarsi siekia sumažinti galimų kreipimųsi į teismą skaičių. Toks ribojimas yra nepagrįstas dėl aukščiau išvardintų priežasčių ir nenuoseklus viso Projekto kontekste, kuomet kitomis nuostatomis – neribojant subjektų rato – siekiama neribotai išplėsti bylinėjimosi dėl viešojo intereso apimtis.
2.3. Dėl valstybės paramos viešojo intereso gynimui, naujų institucijų ar informacinių sistemų kūrimo
Projekte taip pat numatyta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka valstybė remia viešojo intereso gynimo veiklą. Ši nuostata kelia ypač didelį susirūpinimą. Kaip jau ir minėta, dažnai konkrečioje teisinėje situacijoje gali susidurti keli viešieji interesai, jų pusiausvyrą nustato teismas. Jeigu vienai šaliai bus teikiamas finansavimas, o kitai – ne, tai bus nustatyta nelygi tų šalių padėtis. Tokiu būdu, vienas viešasis interesas bus remiamas, kitas – ne. Be to, išplėtus viešojo intereso gynimo subjektų ratą ir suteikus teisę viešąjį interesą ginti fiziniams ir juridiniams asmenims, viešojo intereso gynimo rėmimas gali paskatinti dar didesnį piktnaudžiavimą inicijuojant teisminius procesus. Įstatymu nustačius, kad fiziniai ir juridiniai asmenys gali ginti bendruosius neindividualizuotus interesus, tarsi manoma, kad tie asmenys gali atsiriboti nuo savo privačių interesų. Tačiau dažnai taip tikrai nėra. Tokiu atveju galima situacija, kai valstybė rems vienų asmenų privačių interesų, grįstų dar ir viešuoju interesu, gynimą, tačiau nerems kitų asmenų privačių interesų, kurių atžvilgiu bus iškelta byla, gynimo. Taip bus pažeistas vienas pagrindinių procese – šalių lygiateisiškumo – principas.
Taip pat Projekte numatyta kurti viešojo intereso gynimo informacinę sistemą. Tam taip pat nėra jokios būtinybės. Prokuratūra pati apibendrina ir pateikia viešojo intereso gynimo apžvalgą. Visos teismų išnagrinėtos bylos taip pat kaupiamos informacinėje sistemoje ir yra prieinamos. Tiesa, situaciją pagerintų geresnis teismų sprendimų prieinamumas. Bet kokiu atveju, siekiant efektyviau valdyti informaciją apie viešojo intereso gynimą, nėra būtina kurti atskiro įstatymo, šiomis nuostatomis gali būti pildomi esantys teisės aktai (Prokuratūros įstatymas).
2.4. Dėl esamų teisinių priemonių ginti viešąjį interesą išnaudojimo
Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose numatyta plati viešojo intereso gynimo sistema.
Viešąjį interesą gina ir atstovauja visos valstybės institucijos, o kiekvieną jų savo kompetencijos ribose. Viešasis interesas yra susijęs su būtinybe apsaugoti ir apginti pamatines vertybes, silpnesniosios ginčo šalies teises, teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius ir pan. Konstitucinis teismas yra nurodęs, kad valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis, užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą. Tai reiškia, kad valstybės institucijų prievolė yra ginti viešąjį interesą. Valstybės institucijos, vykdydamos savo funkcijas, realiai nieko kito ir neatlieka, kaip tik gina viešąjį interesą. Pavyzdžiui, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, reaguodama į pranešimą dėl nekokybiško maisto produkto ir tuo pagrindu pradėdama tyrimą, atlieka teisės aktuose nustatytas funkcijas, bet tuo pačiu ir gina viešąjį interesą. Viešojo intereso gynimo funkcija išplaukia iš valstybės bei jos institucijų paskirties esmės. Pareiga ginti viešąjį interesą išplaukia iš valstybės kaip visuomenės organizacijos esmės bei yra numatyta kituose teisės aktuose.
Tačiau greta jų, atskirais įstatymų numatytais atvejais, galimybę kreiptis į teismą ir ginti viešąjį interesą turi teismai, prokuroras, valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos.
Viešąjį interesą ginti yra įpareigoti teismai. Pavyzdžiui, CPK 42 str. 2 d. numatyta, kad teismas nepriima ieškovo ieškinio atsisakymo, atsakovo ieškinio pripažinimo ir netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Teismui taip pat suteikta teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei yra būtina apginti viešąjį interesą. Teismas taip pat gali ir panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas taip pat turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas.
CPK 5 str. 3 d. nurodo, kad valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu. Tai reiškia, kad jeigu vyksta teismo procesas, kuris nėra inicijuotas kaip viešojo intereso gynimo procesas, teismas gali įtraukti į procesą ir institucijas, kurių išvada, teismo manymu, yra reikalinga dėl viešo intereso. Tokia nuostata užtikrina teismui galimybę, esant būtinybei, ginti interesą visais atvejais, net jeigu bylos nagrinėjimas susijęs su privačių asmenų tarpusavio santykiais. Teismas, nagrinėdamas konkrečias bylos aplinkybes, žinodamas konkrečius bylos faktus, gali pats aiškiai ir tiksliai identifikuoti yra, ar nėra būtinybė ginti viešąjį interesą. Jeigu tokia būtinybė yra, teismui suteikiamos priemonės tokį interesą apginti.
Bendroji norma nustatanti prokuroro ir valstybės institucijų galimybes ginti viešąjį interesą numatyta Civilinio proceso kodekse. CPK 5 str. 3 d. nurodo, jog įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija. Civilinio proceso kodekso 49 str. nustatyta, kad įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, pareiškę ieškinį viešajam interesui apginti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas. Šie asmenys taip pat atleidžiami nuo žyminio mokesčio bei bylinėjimosi išlaidų mokėjimo.
Viešąjį interesą gina prokuroras, kai tai numatyta atskirais įstatymų atvejais ir taip pat gindamas viešąjį interesą ir remdamasis bendrojo pobūdžio teisės normomis. Prokuratūros įstatyme numatyta, kad prokuratūra gina viešąjį interesą. Prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą turi teisę: kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu; prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos; pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus ir revizijas; kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir t.t. (Prokuratūros įst. 19 str.)
Civilinis kodeksas numato konkrečius atvejus kuomet prokuroras gali ginti viešąjį interesą. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras gali paduoti prašymus dėl proceso atnaujinimo, siekiant apginti viešąjį interesą. Prokuroras gali paduoti pareiškimą bylose dėl globos ir rūpybos, dėl teismo paskirto turto administratoriaus nušalinimo arba pakeitimo kitu (CPK 493 str.), dėl globėjo ar besirūpinančiojo nušalinimo nuo pareigų (CPK 494 str.) ir kt. Teismų praktikoje yra dažni prokurorų teikiami pareiškimai nušalinti neveiksnaus asmens turto administratorių dėl to, kad šis nesilaiko prievolės neveiksnaus asmens turtą naudoti išimtinai neveiksnaus asmens interesais. Šeimos ir darbo bylose teismas gali rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 376 str., 414 str.). CK 1.84 str. numatyta, kad ieškinį dėl neveiksnaus fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti ir prokuroras. Prokurorai dažnai reiškia ieškinius dėl sandorių, kuriais perleidžiamas neveiksnaus asmens nekilnojamasis turtas kitiems asmenims, pripažinimo negaliojančiais. Prokuroras taip pat turi teisę pateikti prašymą pripažinti asmenį neveiksniu arba apriboti fizinio asmens veiksnumą. Prokurorui suteiktos teisės imtis priemonių vaikų teisėms apginti, jeigu jas pažeidinėja tėvai ar globėjai. Prokuroras turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti nušalinti tėvus nuo nepilnamečiui priklausančio turto tvarkymo. Jeigu įgaliotojas dėl savo sveikatos būklės ar dėl kitų svarbių priežasčių negali savarankiškai panaikinti įgaliojimo, prokuroras turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti panaikinti įgaliojimą, jeigu to reikalauja įgaliotojo ar viešas interesas. CK 2.114 str. numatyta, kad ieškinį dėl juridinio asmens įsteigimo pripažinimo neteisėtu gali taip pat paduoti prokuroras, gindamas viešą interesą. Prokuroras, gindamas viešuosius interesus, tarp jų ir kai juridinio asmens, jo valdymo organų ar jų narių veikla prieštarauja visuomenės interesams, taip pat turi teisę kreiptis dėl juridinio asmens veiklos tyrimo.
Vien 2006 m. teismai išnagrinėjo 1222 prokurorų ieškinius, pareiškimus, prašymus dėl viešojo intereso gynimo. Iš jų teismai atmetė tik 37 prokurorų pareiškimus, prašymus
[1]. Visais kitais atvejais teismai nustatė, jog konkrečioje situacijoje buvo pažeistas viešasis interesas. Teismų praktikoje yra daug pavyzdžių, kai prokuroras reiškia ieškinį viešajam interesui apginti teritorijų planavimo, statybos, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje. Daug ieškinių dėl viešojo intereso gynimo neteisėtų statybų Kuršių Nerijoje yra pareiškusi generalinė prokuratūra, Klaipėdos apygardos prokuratūra.
Kaip jau ir minėta pagal CPK 49 str. prokuroras ar valstybės bei savivaldybės institucijos gali pareikšti ieškinį viešajam interesui užtikrinti tik įstatymų numatytais atvejais. Galima manyti, kad kiekvienu konkrečiu atveju įstatyme turi būti numatyta prokuroro teisė vienu ar kitu atveju kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą. Tuomet galėtume sakyti, kad prokuroras gali ginti viešąjį interesą tik tuomet, kai jam tokią teisę expressis verbis suteikia įstatymų leidėjas. Tačiau Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliaus LAT) 2006-12-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-666/2006 nurodė, kad, pirma, prokuroras gali kreiptis į teismą tada, kai tokia jo teisė yra tiesiogiai nustatyta įstatymuose, nurodant konkretų teisinį santykį arba bylų kategoriją. Šiuo atveju įstatymų leidėjas, tiesiogiai numatydamas tokią prokuroro teisę, kartu patvirtina, kad tokiais atvejais yra viešasis interesas, taip pat valstybės tikslą užtikrinti asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Tačiau LAT minėtoje nutartyje taip pat nurodė, jog gindamas viešąjį interesą prokuroras gali kreiptis į teismą remdamasis bendrojo pobūdžio teisės normomis, kuriose nustatyta tokia jo teisė (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnio 1 dalis, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju viešojo intereso gynimas apima asmens (tiek fizinio, tiek ir juridinio (viešojo ar privataus)) ar asmenų grupės, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų, kuriuos pažeidus būtų pažeistas ir viešasis interesas, gynimą. Taigi teismų praktikoje suformulavus taisyklę, kad prokuroras gali ginti viešąjį interesą ir įstatymų tiesiogiai nenurodytais atvejais, prokuroro teisė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą tapo itin plati. Faktiškai prokuroras, remdamasis bendra jam suteikta teise, dėl viešojo intereso gynimo gali kreiptis visais atvejais, kai mano, jog pažeistas viešasis interesas.
Įvairios valstybės institucijos taip pat įpareigotos ginti viešąjį interesą. Pavyzdžiui, Konkurencijos taryba turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginti valstybės ir kitų asmenų šio įstatymo saugomi interesai.
Viešąjį interesą taip pat gali ginti ir nevyriausybinės organizacijos. Tokios išimtinės teisės yra suteiktos tik keliose apibrėžtose srityse. Vartotojų interesus ginančios organizacijos turi teisę kreiptis į teismą dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Vartotojų organizacijos turi teisę vartotojo prašymu ar savo iniciatyva reikšti ieškinius teisme. Profesinių sąjungų teisė kreiptis į teismą dėl kitų asmenų interesų gynimo įtvirtinta Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje. Pagal 1998 m. Orhus Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais 2 str. 5 d., 9 str. 2 d. normas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 3 d. 3 p. ir 56 str. 1 d. nurodytas teisės normas yra akivaizdu, kad suinteresuotos visuomeninės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas, veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, turi teisę ginti viešąjį interesą kreipiantis į administracinį teismą aplinkosaugos srityje.
Išvados
Viešojo intereso samprata nėra akivaizdi, ji formuluojama teismų praktikoje. Viešieji interesai neturi hierarchijos, o derinami konkrečioje situacijoje, jų sąrašas nėra baigtinis, o kilti jie turi iš Konstitucijoje saugomų gėrių. Viešasis interesas bus ginamas efektyviai ir tinkamai valstybėms institucijoms tinkamai vykdant savo funkcijas, realizuojant joms suteiktus įgalinimus, teismams vystant teismų praktiką dėl viešojo intereso gynimo.
Privačių asmenų teisė ginti ne savo pažeistas teises, o viešąjį interesą yra išimtis iš taisyklės, jog asmuo teisme gali ginti savo pažeistas teises, todėl turi būti aiškiai ir siaurai apibrėžta. To įstatymas nepadaro. Išimtį pavertus taisykle taip pat apsunkinamas Konstitucijos 30 str. įtvirtintos asmens teisės ginti savo pažeistus interesus realizavimas, iš dalies keičiama teismo pagrindinė paskirtis.
Iš įstatymo teksto neįmanoma identifikuoti, kokie asmenys gali kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nes, viena vertus, reikalinga įrodyti suinteresuotumą, kita vertus, viešasis interesas ir yra toks interesas, kuris svarbus visiems.
Įstatymo projektas nepagrįstai išskiria ir nepateikia kriterijų, kodėl išskiria sritis (paveldosauga, vartotojų teisės, teritorijų planavimas ir kt), kuriose galima privatiems asmenims kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. O neapima kitų visuomenės gyvenimo sričių.
Lietuvos teisės sistema numato priemones viešajam interesui atstovauti ir ginti. Pirmiausia tai yra valstybės institucijų pareiga kasdienėje jų veikloje, taip pat įstatymai suteikė teisę prokuratūrai ginti viešąjį interesą atskirai išskirtais atvejais ir kitais bendrais atvejais.
Lietuvos teisės aktai numato pakankamai priemonių viešajam interesui apginti. Viešojo intereso gynimo priemonės numatytos atitinkamas sritis reglamentuojančiuose teisės aktuose, juose yra numatyti subjektai, galintys ginti viešąjį interesą.
Teisės fiziniams asmenims kreiptis į teismą, kuomet jų teisės nėra pažeistos, išplėtimas apsunkintų teismų veiklą, neišlaikytų proporcingumo principo teikiant paramą vienai ginčo šaliai, skatintų neefektyviai naudoti esamų mechanizmų, o sukurtų naujus, suteikiančius galimybę nemokamai bylinėtis, būdus. Tokia teisė taip pat apsunkintų jau ir taip sudėtingą ir ilgai trunkantį teritorijų planavimo procesą.
[1] Lietuvos Generalinė prokuratūra. Apibendrinamoji pažyma dėl teismų sprendimų, priimtų 2006 metais, kuriais atmesti prokurorų ieškiniai, pareiškimai ir prašymai dėl viešojo intereso gynimo. 2007-03-30 Nr. 13.8-1. Vilnius.
