Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) tęsia darbus žemės rinkos reguliavimo ir nuosavybės apsaugos srityse ir teikia pastabas bei pasiūlymus dėl naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepcijos projekto.
Koncepcijoje yra tiksliai įvardintos šiandieninės teritorijų planavimo sistemos problemos – neaiški planuotojo atsakomybė, planų hierarchijos nebuvimas. Tačiau nepaminėta viena giluminė šiandieninės teritorijų planavimo sistemos problema – neatitikimas tarp apribojimų naudotis nuosavybe bei pareigų masto, kurį savininkams sukuria teritorijų planavimas ir savininkų galimybės paveikti planavimo procesus. Teritorijų planavimo sprendiniai galiausiai apibrėžia privačios nuosavybės teisės turinį – ko savininkas gali imtis savo sklype? Teritorijų planavimo sistema tarsi preziumuoja, jog visos savininko teisės priklauso valstybei, o ji savo ruožtu gali suteikti teises veiklai konkrečiame sklype. Savininko noras ir ribota faktinė galimybė daryti įtaką teritorijų planavimo dokumentų turiniui nulemia korupciją, pareigūnams yra suteikta diskrecija priimti sprendimus dėl teritorijų naudojimo, kurios neturi pats savininkas. Todėl savininkas turi turėti didesnę įtaką teritorijų planavimo procese ir tai svarbu įtvirtinti įstatymo koncepcijoje.
1. Koncepcijoje nėra aiškiai apibrėžtos pačios valstybės atliekamos teritorijų planavimo ribos: kokie klausimai yra sprendžiami teritorijų planavimu – viešieji interesai, o kurie naudojimo klausimai yra paliekami privačiajam sprendimui. Be šio principo įrašymo neįmanoma išspręsti identifikuotų problemų – pernelyg detalaus suplanavimo, planavimo brangumo, motyvacijos korupcijai ir pan.
2. Koncepcijos IV dalį, kurioje pateikiama galiojančių teisės normų neefektyvumo analizė, būtina papildyti nuostata, kad šiandieninė teritorijų planavimo sistema susiduria su neskaidrumo ir korupcijos iššūkiais pirmiausia dėl to, kad sistema yra sudėtinga, suteikianti plačias teises priimti sprendimus dėl privačios nuosavybės naudojimo valstybės institucijoms, tačiau tuo pat metu išlieka savininko noras daryti įtaką šiems sprendimams.
3. 28, 29 punktus reikėtų papildyti nuostatomis, jog kompleksiniai planai ne tik turi atitikti subsidiarumo, suderinamumo, bet ir konstitucinius privačios nuosavybės neliečiamumo principus. Taip pat įtraukti nuostatą, kad apribojimai privačiai nuosavybei įtvirtinami įstatymu, proporcingai siekiamam tikslui ir siekiant įstatyme numatytų tikslų.
4. Siūlome išbraukti 39.1. punktą, kuris numato apribojimo naudoti privačią nuosavybę prezumpciją. Savininkas turi visas naudojimosi teises, išskyrus atvejus, kai yra įstatymu numatyti apribojimai. O valstybė tuos apribojimus turi pagrįsti.
5. Teritorijų planavimas neturėtų apimti privačios infrastruktūros planavimo ir plėtros klausimų, pvz. privatūs subjektai neturėtų dalyvauti sudarant planavimo sąlygas. Tokie santykiai turi būti reglamentuoti privačiu šalių susitarimu.
6. 39.6. punkte įtvirtinamas sveikintinas daugiafunkciškumo principas, tačiau vertėtų paminėti, jog turėtų būti nustatomi ne „naudojimo funkciniai prioritetai ir alternatyvos“, t.y. iš ko galima rinktis, bet pagrindiniai saugomi rodikliai, pavyzdžiui, tarša, susisiekimo poreikis, t.y. apribojimai pagal galimą poveikį. Tada atsirastų galimybės rinktis ne iš nurodytų alternatyvų, bet iš bet kurios alternatyvos, kuri nepažeistų tai teritorijai taikomų apsaugos normatyvų. Taip būtų labiau įgyvendinamas daugiafunciškumo principas, nes potencialiai išsiplėstų galimų vykdyti veiklų spektras.
7. Siūlome papildyti 41 punktą nuostatomis, kurios numatytų, jog kompleksiniai planai įpareigoja savivaldybių tarybas ir administracijas investuoti į infrastruktūrą plane nurodytomis kryptimis, tam kad būtų sukurti pagrįsti rinkos dalyvių lūkesčiai tiek dėl investicijų, tiek dėl kitų infrastruktūros objektų, į kuriuos savivaldybės nesirengia investuoti.
