Dėl rinkliavos objekto. Projekto III-ioje dalyje numatyta rinkliava (už reklamos leidimo išdavimą, įrengiant reklamą ant Savivaldybės objektų) ir rinkliava IV-oje dalyje (už leidimo išdavimą įrengti reklamą ne ant Savivaldybės objektų) apibrėžia du skirtingus dalykus. Pirmuoju atveju, rinkliava mokama ir už leidimą įrengti reklamą ir už savivaldybės nuosavybės naudojimą. Antruoju atveju, rinkliava mokama tik už leidimą įrengti reklamą; už nuosavybės naudojimą reklamos skleidėjas papildomai moka nuosavybės, ant kurios įrengiama išorinė reklama, savininkui.
Tikslinga būtų atskirti šias dvi sąvokas ir rinkliavas: leidimo išdavimą ir užmokestį už naudojimąsi nuosavybe. Rinkliavą už leidimo išdavimą reikia traktuoti kaip mokestį už išorinės reklamos įrengimą, nepriklausomai nuo to, kieno nuosavybėje (Savivaldybės ar ne Savivaldybės) išorinė reklama yra įrengiama. Taip pat ši rinkliava turėtų būti vienoda visai išorinei reklamai, t.y. įrengiamai Savivaldybės ir ne Savivaldybės nuosavybėje. Tai tiksliau atspindėtų rinkliavos tikslą ir užtikrintų vienodas sąlygas, kylančias iš savivaldybės numatyto reguliavimo išorinės reklamos skleidėjams.
Tuo tarpu už naudojimąsi nuosavybe išorinės reklamos kūrėjas turėtų mokėti nuosavybės savininkui – Savivaldybei arba kitam privačiam / juridiniam asmeniui. Išorinės reklamos kūrėjo ir ne Savivaldybei priklausančio turto savininko sutarta suma už naudojimąsi nuosavybe yra (ir turi būti) sutartinis piniginis dydis.
Piniginį dydį ir jo apskaičiavimo tvarką už naudojimąsi Savivaldybės nuosavybe turėtų nustatyti Savivaldybė.
Siūlymas: (1) nustatyti vienodą vietinę rinkliavą už reklamos leidimo išdavimą įrengiant išorinę reklamą ant Savivaldybės objektų ir ne ant Savivaldybės objektų. (2) Savivaldybei nustatyti piniginį dydį ir / ar jo nustatymo tvarką už naudojimąsi Savivaldybės nuosavybe, įrengiant išorinę reklamą.
Dėl 15 straipsnio. 15 punkte numatyta vietinės rinkliavos įmoka už leidimo išdavimą ne ant Savivaldybės objektų yra suformuota atsižvelgiant į reklaminį plotą. Tačiau įmokų skirtumas plotui didėjant nuo 15.2 (nuo 0.5 kv. m iki 2.5 kv. m.) iki 15.3 (nuo 2,5 kv.m. iki 10 kv.m) ir nuo 15.3(nuo 2,5 kv.m. iki 10 kv.m) iki 15.4 (nuo 10 kv. m. iki 25 kv.m) yra nenuoseklus (žr. lentelę). Skiriasi ne tik įmokos dydis vienam metrui, bet ir įmokos dydžio kitimo kryptis. Įmoka 1 kv. m. reklaminiam plotui iš pradžių mažėja, po to pradeda didėti.
|
|
|
Vidutinis reklaminis plotas ribose
|
Įmokos dydis vieniems metams (Lt)
|
Įmokos dydis 1 kv. m. (Lt)
|
|
15.2
|
nuo 0.5 kv. m iki 2.5 kv. m.
|
1.5 kv. m.
|
50
|
50 / 1,5 =33
|
|
15.3
|
nuo 2.5 kv.m. iki 10 kv.m
|
6.25 kv. m.
|
150
|
150 / 6.25 = 24
|
|
15.4
|
nuo 10 kv. m. iki 25 kv.m
|
17.5 kv. m.
|
1500
|
1500/17.5 = 85.7
|
Siekiant objektyvumo, tikslinga vietinės įmokos už leidimo išdavimą ne ant Savivaldybės objektų tvarką pakeisti taip, kad vietinės įmokos didėjimas, didėjant reklaminiam plotui, būtų nuoseklus. Geras tokio principo pavyzdys yra šių taisyklių 9-ame straipsnyje numatyta rinkliavų apskaičiavimo tvarka.
Jei būtų nepritarta aukščiau išdėstytam LLRI siūlymui dėl rinkliavos objekto, siūlome pakeisti 15-ame straipsnyje numatytos rinkliavos tvarką, užtikrinant, kad vietinės įmokos didėjimas, didėjant reklaminiam plotui, būtų nuoseklus.
Dėl 17 Straipsnio. Numatoma, kad „Atskirai (ne iškaboje) naudojamas prekių ženklas, telefono ir/ar fakso numeris, elektroninio pašto, interneto svetainės, įmonės buveinės ir kiti adresai apmokestinami“. Straipsnio formuluotė yra neaiški, nes neaiškiai suformuluotas nei apmokestinimo dydis, jo nustatymo tvarka. Taip pat neaišku, kokioje vietoje ir kaip pateiktą prekės ženklą ir kitus aukščiau išvardintus elementus numatyta apmokestinti.
Projekto 17 straipsnis yra nepagrįstas, nepagrįstai didinantis mokestinę naštą. Jei straipsnis numato papildomai apmokestinti išorinėje reklamoje naudojamą prekės ženklą ir kitus elementus, tuomet šis punktas yra perteklinis ir sunkiai pagrindžiamas, nes už išorinėje reklamoje naudojamą turinį reklamos davėjas užmoka mokėdamas rinkliavą. Norėtume priminti, kad Reklamos įstatymas nenumato atskiro prekės ženklo ir kitų elementų naudojamų išorinėje reklamoje apmokestinimo.
Jei straipsnis apmokestindamas prekės ženklą ir kitus elementus taiko kitokį reguliavimą nei taikomas iškabai ar išorinei reklamai, norėtume priminti, kad Reklamos įstatymas išorinę reklamą apibrėžiama kaip „reklama, kurios pateikimo priemonės yra ne patalpose. Šioms pateikimo priemonėms priskiriamos įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) reklamos pateikimo priemonės.“
Siūlymas: atsisakyti 17 straipsnio.
Dėl 22 Straipsnio. Straipsnis numato, kad „Savivaldybės viešosios ir biudžetinės įstaigos, taip pat Savivaldybės įmonės ir Savivaldybės kontroliuojamos bendrovės atleidžiamos nuo vietinės rinkliavos mokėjimo“. Tokia nuostata diskriminuoja privačius reklamos užsakovus, sudarydama nelygiavertes sąlygas straipsnyje nepaminėtoms įstaigoms konkuruoti dėl riboto resurso – reklaminio ploto. Taip pat ši nuostata prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4-straipsnio 2-ai daliai „Viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.“
Siūlymas: atsisakyti šio straipsnio.
