Per pasaulį vilnija pavojingi infliacijos ūkai. Jie atsirado drauge su pandemija, tačiau ne pati pandemija juos sukūrė. Atrodo, gal koks gigantiškas drugelis suspurdo sparnais Amazonijos miškuose, o mums dabar tenka kentėti nuo infliacijos. Ši sukelia vis naujų problemų – štai, viešųjų pirkimų vykdytojai šaukte šaukia, kad jiems būtina indeksacija. Pasigilinkime, kaip tai aiškina drugelio efektas.
LLRI prezidentė Elena Leontjeva.
Atsakydamas į COVID-19, Europos centrinis bankas (ECB) savo paties sprendimu atpalaidavo jį ribojančias taisykles ir ėmėsi lieti pinigus vyriausybėms.
„Esame visiškai pasirengę didinti turto pirkimo programų mastą ir koreguoti jų sudėtį tokiu mastu, kokio reikės, ir tiek ilgai, kiek reikės“, – prasidėjus pandemijai, komentavo ECB vadovė Christine Lagarde. Jau pirmuoju spurdėjimu ECB išleido 870 mlrd. Eur – o tai, jų pačių vertinimu, – 7,3% euro zonos BVP. Netrukus šis skaičius pasiekė 1850 mlrd. Eur – kitaip tariant, 15,5% euro zonos BVP buvo tiesiog prispausdinta „kaip atsakas į pandemiją“. Drugelio efekto mastas: nuo pandemijos pradžios pinigų bazė buvo padvigubinta, o masė padidinta 25%.
Didžiausia dalis pateko į valstybių iždus ir virto „naujos kartos investicijomis“. Iš jų tikėtasi daug visokio gėrio – mokslo, skaitmenizavimo, statybų ir kelių. Tačiau infliacijai septynis kartus viršijus ECB planą, iš šių lėšų finansuoti viešieji pirkimai nebeatrodo taip pat patraukliai. Juk gamintojams kainos auga daug greičiau nei vartotojams: vartotojų kainų indeksas šių metų balandį buvo 16,6%, o gamintojų – 28,1%. Tai sukelia galvos skausmą visiems gamintojams, tačiau valstybiniai užsakymai turi savo specifikos. Daugiau sumokėję už metalo konstrukcijas, betoną ir darbo rankas, vykdytojai negali brangiau parduoti savo objektų. Nes nėra kam.
Mat valstybės užsakymuose negalioja principas „derėkitės ir nusiderėkite“. Čia nėra subjekto, su kuriuo galima būtų derėtis, kuris turėtų tam visus įgaliojimus, galėtų pasverti naudą ir sąnaudas, turėtų institucines sąlygas prisiimti atsakomybę. Valstybės institucijose yra asignavimų eilutės, kurių privalu laikytis. Ir todėl galima nuspėti, kad dauguma pabrangusių viešųjų pirkimų „derybų“ atsidurs teisme. Tačiau ir teismai negali skirti indeksacijai reikalingo papildomo finansavimo, o svarbiausia, kad už teismų sąnaudas – ir pinigais, ir prarastu laiku – sumokame mes visi, mokesčių mokėtojai. Taigi valdiškos statybos ir keliai dar labiau brangs.
Nėra kito kelio, kaip priimti centralizuotą, vieną, greitą sprendimą ir valstybei prisiimti atsakomybę už viešųjų pirkimų brangimą, juos indeksuojant. Alternatyva – stabdyti projektus, penkmečiais bylinėtis teismuose, leidžiant privačioms įmonėms prisiimti visą finansinę naštą ir galbūt net bankrutuoti. Visiems rinkos dalyviams ši pamoka – skausminga. Kol sprendimų priėmėjai lūkuriuoja akligatvyje, pasižvalgykime, kokių dar galime išmokti pamokų.
Pirma, kiekvienų metų biudžetas turi būti priimamas su aiškiais prioritetais, kad, gyvenimui nukrypstant nuo oficialių prognozių, būtų žinoma, kurį finansavimą mažinti, kurio atsisakyti visai, o kurį galbūt net didinti.
Antra, visai ekonomikai patiriant skaudų kaštų ir pajamų atotrūkį, valstybei taip pat būtina solidariai peržiūrėti išlaidas ir optimizuoti veiklą.
Ir pagaliau, ši infliacija į šipulius sudaužo populiarųjį mitą, kad dosniai ECB finansuojami valstybės užsakymai gelbėja ekonomiką, ypač sunkiais laikais. Drugelis, kurio efektas šiandien pasiekė valstybines statybas, mokslą ir kelius, plazdėjo sparnais ne šiaip sau. Jis gamino pinigus visiems šiems projektams.
