„Ar taikos metu šalis gali pavergti savo varžoves ekonominiu pranašumu, kaip kad karo metu šalis įveikia priešus ginklų pranašumu?”
Štai klausimas, kuris dabar patraukia didžiausią dėmesį, ir, atrodo, niekas neabejoja, kad verslo srityje, kaip ir karo lauke, stipresnis sutrypia silpnesnį.
Matyt, kažkas atrado, kad tarp pastangos, nukreiptos į daiktus, ir smurto, nukreipto į žmones, esama melancholiškos ir apverktinos analogijos; nes kaip kitaip šių nevienarūšių veiklų poveikis galėtų būti vienodas savo padariniais, jeigu jos skirtųsi savo prigimtimi?
Ir jeigu tiesa, jog versle, kaip ir kare, pavergimas yra būtinas pranašumo padarinys, tai kam mums pažanga ar politinė ekonomija; juk vis vien gyvename pasaulyje, kur Apvaizdos viskas taip sutvarkyta, kad tas pats padarinys – pavergimas – neišvengiamai kyla iš dviejų priešingų principų?
Prieš naują politiką, į kurią prekybos laisvė veda Angliją, daugelis žmonių iškelia argumentą, kuris, pripažįstu, turi poveikio net plačiausiai mąstančioms sieloms: argi Anglija nesiekia to paties tikslo kitomis priemonėmis? Argi ji ne visada siekė pasaulinio viešpatavimo? Užsitikrinusi kapitalo ir darbo pranašumą, argi ji dabar nesigriebia prekybos laisvės tam, kad sužlugdžiusi žemyno pramonę visur įsiviešpatautų ir išsikovotų sau privilegiją maitinti ir rengti savo sužlugdytas tautas?
Man butų nesunku įrodyti, kad ši baimė neturi jokio realaus pagrindo; kad mūsų tariamas atsilikimas labai perdėtas; kad bet kuri mūsų pramonė ne tik išlaiko savo valdas, bet iš tikrųjų plečiasi dėl užsienio varžovų poveikio; ir kad būtinas šios politikos padarinys bus didžiulis vartojimo padidėjimas, kuris pajėgs sugerti ir vietinius, ir užsienio gaminius.
Tačiau šiandieną imuosi frontalinio šio argumento puolimo, leisdamas jam naudotis visomis lig šiol jo užimtomis aukštumomis ir placdarmais. Tuo tarpu nekreipdamas dėmesio į specifinį anglų ir prancūzų santykių atvejį, mėginsiu apskritai išsiaiškinti, ar šalis, iškilusi vienoje pramonės šakoje ir pašalinusi iš šios šakos užsienio šalies varžovus, tokiu būdu žengia žingsnį į tos šalies užvaldymą, o pastaroji patenka į priklausomybę nuo jos; ar priešingai – abi turi naudos iš tokios operacijos, o iš tokių varžybų daugiausia laimi abi tautos?
Jeigu į gaminį žvelgsime tik kaip į darbo sąnaudų objektą, tai protekcionistų baiminimasis tikrai bus pagrįstas. Jeigu, pavyzdžiui, geležį matysime tik šaltkalvių akimis, tai iš tiesų pagrįstai baiminsimės, kad konkurencija šalies, kur geležis yra nemokama Gamtos gėrybė, gali užgesinti aukštakrosnes toje šalyje, kur trūksta rūdos ir kuro.
Bet ar tai visas dalyko vaizdas? Ar su geležimi susieti tik tie, kurie ją išgauna? Ar ji neturi ryšio su tais, kurie ją naudoja? Ar jos vienintelė ir galutinė paskirtis – būti vien išgautai? Ir jeigu ji naudinga ne dėl darbo, kuris jai išeikvotas, bet dėl savybių, kuriomis ji pasižymi, dėl daugybės pritaikymų, kuriuos jos kietumas ir kalumas įgalina, tai argi iš čia neseka, kad joks svetimšalis negali numušti jos kainos, net padarydamas jos išgavimą mūsų šalyje visiškai nepelningą, neatnešdamas mums tik naudos?
Turime neužmiršti, kad yra daugybė gėrybių, kurias dėl gamtinių užsienio pranašumų mums neapsimoka gaminti ir kurių atžvilgiu mūsų faktinė padėtis atitinka hipotetinę padėtį, nagrinėtą geležies atveju. Savo šalyje mes neišgauname nei arbatos, nei kavos, nei aukso, nei sidabro. Ar tai reiškia, kad mūsų pramonė kaip visuma dėl to ką nors praranda? Ne; tai tik reiškia, kad norėdami sukurti vertę, už kurią mainais galima būtų įgyti šias prekes, mes išnaudojame mažiau darbo, negu jo reikėtų jas pasigaminant patiems. Tokiu būdu mes sutaupome darbo kitiems mūsų poreikiams tenkinti. Tokiu mastu mes praturtėjame ir sustiprėjame. Visa, ką užsienio varžovai gali padaryti, net tais atvejais, kai jie mus visiškai išstumia iš tam tikro verslo, tai – sutaupyti mūsų darbą ir padidinti mūsų gamybinį pajėgumą. Ar tai yra būdas užsieniui mus pavergti?
Jeigu Prancūzijoje kas nors atrastų aukso kasyklą, tai dar neaišku, ar mums apsimokėtų joje dirbti. Tokio verslo tikrai neapsimokėtų imtis, jeigu kiekviena uncija aukso pareikalautų daugiau mūsų darbo negu už audinius nupirkta aukso uncija iš Meksikos. Tada aukso kasyklomis vertėtų laikyti savo audimo stakles. Ir kas galioja auksui, ne mažiau galioja geležiai.
Mūsų klaida kyla iš nesugebėjimo suvokti, kad užsienio pranašumas šalina tik tam tikros rūšies darbą vietos rinkoje ir jį padaro perteklinį tik mums suteikdamas taip pašalinto darbo produktą. Jeigu žmonės gyventų cilindruose panardinti į vandenį ir jiems reikėtų rūpintis oro padavimu siurbliais, jie turėtų neišsemiamą užimtumo šaltinį. Bet koks veiksmas, kuris trikdytų tokį jų darbo panaudojimą, nepakeisdamas jų sąlygų, darytų jiems baisią žalą. Bet jeigu jų darbas nutrūktų todėl, kad žmonėms atsidūrus kitokioje aplinkoje oras patektų į jų plaučius be jokios pastangos, tai tokio užimtumo netektis nebūtų joks nuostolis, nebent supratimu tų, kurie darbo vertę mato pačiame darbe.
Būtent šios rūšies darbą pamažu šalina mašinos, prekybos laisvė ir visokie patobulinimai; jie šalina ne pelningą darbą, bet tą darbą, kuris tampa perteklinis, nereikalingas, neturintis jokio tikslo ir prasmės. Protekcionizmas, priešingai, verčia darbą eikvoti; jis panardina mus po vandeniu, kad užtikrintų mums būtinybę naudotis siurbliais; jis verčia mus ieškoti aukso skurdžiausioje vietos kasykloje, o ne vietinėse audimo staklėse. Visą jo esmę išreiškia frazė: energijos švaistymas.
Primenu, kad čia kalbu apie bendrus padarinius, ne apie laikinus nepatogumus, sukeltus perėjimo nuo blogos sistemos prie geros. Trumpalaikiai sutrikimai neišvengiamai lydi kiekvieną pažangą; bet jie nėra pagrindas sistemiškai drausti visą pažangą ar juo labiau jos nepripažinti.
Verslo konkurencija paprastai vaizduojama kaip konfliktas; bet tai klaidingas jos įvaizdis, arba teisingas tik tuo atveju, jeigu apsiribojame atskiro verslo padariniais kitam panašiam verslui, mintinai izoliuodami juos nuo likusios žmonijos. Bet reikia žiūrėti į padarinius visam vartojimui ir visų gerovei.
Prekybos santykių neleistina lyginti, kaip dažnai daroma, su karu ir žvelgti į abu šiuos dalykus kaip į analogus:
Kare stipresnis nuslopina silpnesnįjį.
Versle stipresnis sutelkia jėgų silpnesniam.
Tai visiškai sugriauna jų analogiją. Anglai gali būti stiprūs ir sumanūs; jie gali turėti milžiniškų amortizuotų investicijų; jie gali naudotis dviem milžiniškais pramonės ištekliais: geležimi ir kuru; visa tai reiškia, kad jų darbo produktai pigūs. O kas turi naudos iš žemų produkto kaštų? Tas, kuris jį perka.
Ne anglų jėgoms panaikinti kurią nors mūsų darbo dalį. Visa, ką jie gali, tai padaryti jį perteklinį tam tikro jau pasiekto rezultato atžvilgiu, parūpinti mums oro išvaduojant mus nuo darbo su siurbliu: tokiu būdu jie gali tik padidinti mūsų turimas produktyvias išgales ir – kas ypač pažymėtina – padaryti savo tariamą viešpatavimą mūsų atžvilgiu tuo mažiau galimą, kuo labiau jų pramoninis pranašumas tampa neginčijamas.
Šiuo griežtu, bet raminančiu įrodymu prieiname prie išvados, kad darbas ir prievarta, kurie taip skiriasi savo prigimtimi, ne mažiau skiriasi savo padariniais, kad ir ką protekcionistai ir socialistai apie juos kalbėtų.
Šiai išvadai pasiekti tereikia darbą, kuris sunaikinamas, skirti nuo darbo, kuris sutaupomas.
Turėti mažiau geležies dėl to, kad mažiau dirbi, ir turėti daugiau geležies, nors dirbi mažiau – šie dalykai ne tik skirtingi; jie yra priešingi. Protekcionistai juos painioja; mes juos skiriame. Štai ir viskas.
Turime suprasti, kad jeigu anglai imasi kokio nors verslo, kuris reikalauja daug veiklos, darbo, kapitalo ir proto, taip pat daugybės gamtinių išteklių, jie tai daro ne vaidybai, bet norėdami apsirūpinti įvairiausiomis paslaugomis mainais už savo gaminius. Jie, žinoma, tikisi atgauti bent jau tiek, kiek duoda, ir tuo, ką jie pasigamina savo šalyje, jie moka už tai, ką jie perka svetur. Vadinasi, jeigu jie užverčia mus savo gaminiais, tai tik todėl, kad tikisi būti užversti mūsų gaminiais. Tokiu atveju geriausias būdas mums įsigyti kuo daugiau jų gaminių yra laisvė pasirinkti iš šių dviejų jų įsigijimo būdų: tiesioginės gamybos ir netiesioginės gamybos. Visas britų makiavelizmo menas negali mus priversti padaryti klaidingą pasirinkimą.
Tad atsikratykime vaikiško įpročio lyginti verslo varžybas su karu; vienintelis šios nevykusios analogijos pagrindas susikuria izoliuotai žvelgiant į dvi konkuruojančias pramones siekiant įvertinti jų varžybų padarinius. Kai tik į šią apskaitą įvedame padarinius visų gerovei, analogija sugriūna.
Mūšyje tas, kuris žūsta, sunaikinamas galutinai, ir kariuomenė susilpnėja vienu kariu. Verslo atveju, įmonė užsidaro tik tada, kai jos gaminamą produktą pakeičia, sutaupant papildomą naudą, kita vietinė produkcija, įsivaizduokime padėtį, kur kiekvieną mūšyje žuvusį karį pakeičia du iš žemės išdygę stiprūs ir energingi kariai. Jeigu yra planeta, kur
tokie dalykai galėtų atsitikti, tai, žinoma, karas ten vyktų tokiomis skirtingomis nuo mūsų aplinkybėmis, kad negalima būtų jo net vadinti tuo pačiu vardu.
Bet tai ir yra skiriamasis bruožas to, kas nevykusiai vadinama ekonominiu karu.
Tegul anglai ir belgai mažina savo geležies kainą kiek įmanydami; tegul sumažina ją tiek, kad pradės ją tiekti visiškai veltui. Tokiu būdu jie tikrai užgesins liepsną paskutinėje mūsų aukštakrosnėje, t.y. kalbant kariniais terminais, nužudys vieną iš mūsų karių; bet tegul pamėgina sulaikyti tūkstančius kitų pramonės šakų, kurios iš karto kils kaip būtinas paties šio pigumo padarinys, visoms joms tampant pelningesnėms už nužudytąją.
Tad mūsų išvada sako, kad ekonominis pavergimas yra neįmanomas ir absurdiškas dalykas, nes kiekvienas pranašumas, kuris šalyje pasireiškia, virsta pigesnėmis prekėmis ir galų gale tik suteikia naudos visoms šalims. Pašalinkime iš politinės ekonomijos visus pasakymus, pasiskolintus iš karo žodyno: kautis lygiomis sąlygomis, nugalėti, sutriuškinti, pasmaugti, pralaimėti, įsiveržti, mokėti duoklę. Ką reiškia visi šie žodžiai? Gręžkite juos kaip norite – nieko neišspausite. Arba tiksliau – išspausite tik absurdiškas klaidas ir žalingus prietarus. Jie priešiški tarptautiniam bendravimui, jie kliudo susiklostyti taikingam, ekumeniniam, neišardomam visų tautų sambūviui, jie lėtina žmonijos pažangą.
