Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos parama Lietuvos ekologiniams ūkiams netikslinga trejopai. Pirma, remiami produktai, kurie Lietuvos vartotojams nėra svarbūs. Nors linksniuojama, kad ES šalyse tokie produktai paklausūs, Lietuvos vartotojas siunčia priešingus signalus, į kuriuos atsiliepia ekologiniais produktais vengiantys prekiauti prekybininkai. Toks vartotojų poreikių modeliavimas iš centrinės valdžios baigiasi tuo, kad tenkinami ne vartotojų, o grupelės augintojų poreikiai.
Antra, tokia parama yra neefektyvi, nes, kaip matyti, ekologiškų produktų augintojai supranta, kad tikrasis pirkėjas yra ne vartotojas, o valstybė, todėl pardavimo galutiniam vartotojui klausimas tampa nebe toks svarbus. Svarbiausia yra pasėlių registracija ir reikalavimų ekologiniam ūkiui laikymasis. Net ir nepardavę, o sušėrę kiaulėms savo produkciją, ekologiniai ūkiai toliau planuoja savo ateitį ir plečiasi.
Trečia, ekologiški produktai rinkoje parduodami brangiau ne tik dėl to, kad didesnės jų išauginimo sąnaudos. Jie parduodami brangiau ir dėl rinkodaros tikslų, nes skirti „ypatingam vartotojui“ – vartotojui, kuris ne tik malšina alkį, bet ir rūpinasi tolimos ateities tikslais – savo ir ekologiškai kultivuojamos žemės sveikata. Toks vartotojas jaučiasi išskirtinis ir yra pasirengęs už tai sumokėti. Išskirtinumą sau leidžia didesnes pajamas turintys ir labiau išprusę vartotojai, todėl valstybinis ekologiškų ūkių rėmimas paradoksaliai subsidijuoja turtingesnius vartotojus, leisdamas jiems pigiau tenkinti savo poreikius, kai daugeliui vargingai gyvenančių Lietuvos gyventojų maisto produkto kaina yra vienintelis ir gyvybiškai svarbus veiksnys.
