Edukologas M. Fullanas sako, kad problemos yra mūsų draugai, nes padeda efektyviai keistis. Problemos yra kasdienė Seimo narių duona. Identifikuotų bėdų akivaizdoje pagrindinis klausimas „ką daryti“ turėtų būti suprantamas taip: veikti ar neveikti?
Dažnai valdžios žmonėms neveikti tiesiog būtina, kad nepakenktų. Tačiau neveikti yra sunku. Ne kiekviena problema, su kuria kasdienybėje susiduria Seimo narys, išsprendžiama įstatymų pakeitimais.
Tačiau tai ne visada akivaizdu valdžios vyrams ir moterims. Dažnai girdime: „buvau (ėjau, važiavau, miegojau, susidūriau su sunkumais), todėl gimė ši įstatymo pataisa“. Susidūrei su per mažais drabužiais parduotuvėje – tėkšt pataisą! – tegul gamina didesnius; nesimpatiški vaikai per ilgai žaidžia interneto kavinėse – tėkšt! – ir nebesėdi.
Taip ir taškomasi, o dėl chaotiškos įstatymų leidybos šaiposi ministerijų tarnautojai, stebisi Europos teisės specialistai, keikiasi vartotojai ir verslininkai. Chirurgai problemas sprendžia skalpeliu, teisės kūrėjai – kurdami įstatymus; toks darbas. Nekuri, atrodytų – nedirbi. Deja, ir matuojame Seimo narius pagal pasiūlytų teisės aktų pakeitimų skaičių.
Teisėkūros pradžiamokslis sako, kad rengiant teisės aktą reikia įvertinti, jog valdžios priemonė yra tinkama siekiamam tikslui pasiekti, kad geresnių nėra. Geresnių dažniausiai yra, bet jos neakivaizdžios, nepavaldžios, veikia netiesiogiai, sunkiai paaiškinamos žmonėms, decentralizuotos ir „suteptos“ rinkos ideologija.
Pabandė jaunimo nedarbą Prancūzijoje tvarkyti leisdami lengviau atleisti iš darbo jaunus darbuotojus ir gavo atgal. Valdžia patikėjo, kad dereguliavimas padėtų, bet prie įstatymų apsaugos buvo pripratę net ir tie, kuriems ji tiesiogiai užvėrė duris į darbo rinką. Taip ir liko įstatymo raidės „saugomi“ bedarbiai.
Valdžios priemonės išstumia iš žmonių gyvenimo bendruomenės ar rinkos siūlomas pagalbas, jos tiesiog nebegali konkuruoti. Pavyzdžiui, pavargėlių, neįgaliųjų, skurstančiųjų ar našlaičių globą iš bendruomenės perėmė valstybė; žemdirbių efektyviai nedraudžia draudimo kompanijos, nes vis vien valdžia kompensuos.
Valdžia kartais pasako, kad nesiims darbų, kad leis veikti žmonėms ir rinkai. Lietuvoje privatizuotos telekomunikacijų paslaugos, alkoholio ūkis, atpalaiduojama energetika rodo, kad spaudžiama valdžia nusprendžia neveikti – daugumai vartotojų, ekonominiam ir technologiniam augimui tai tik į naudą.
Europos Komisija taip pat kartais pasako neveiksianti: neseniai pranešė, kad nesiims Europos mastu reguliuoti maisto ir gėrimų gamintojų bei prekiautojų, idant mažintų gyventojų nutukimą. Vis norisi tikėti, kad čia ne tik interesų grupių spaudimas, bet ir sveiko proto arba padorumo nepasiduoti populistinėms mintims grūdas. Komisijos pranešime praslydo, jog ji supranta, kad individas, jo pasirinkimai ir veiksmai svarbiausi, o tam europinio lygio politika turi ribotą įtaką.
Lietuvos konservatoriai savo programoje 2004 m. taip pat buvo prisiminę susilaikymo nuo veiksmų – subsidiarumo – principą, kuris sako, jog problemas reikia spręsti tuo lygmeniu, kuriuo jos išsprendžiamos efektyviausiai, o ne tuo, kuriuo galima pasirodyti, jog veikiama. Deja, kasdien jis neprisimenamas.
Kaip valdžia gali pasakyti, kad nesiims nieko konkrečiai problemai spręsti? Klausiant be ironijos, tai yra rimtas ir sudėtingas uždavinys. Kaip norintis būti populiarus valdžios vyras gali pasakyti, kad mato problemą, tačiau tuo turi pasirūpinti pats žmogus, šeima, mokykla ar universitetas, gyventojų bendruomenė ar rinka? Žmonės nesupras, sakys, kad neturi širdies, kad asociali valdžia nesprendžia savo vaikų problemų.
Jei nusprendžiama veikti, tai tik sunkumų pradžia. Socialiai atsakingiausi ir labiausiai į kitų asmenų poreikius atsižvelgiantys sprendimai priimami, kai veikėjas pats patiria visas dėl jo sprendimo kylančias pasekmes. Atsako už žalą, padarytą kitiems, gauna naudą, jei kažkam pasitarnauja – taigi rizikuoja savo kailiu.
Valdžios sprendimus lydi numatomos, bet įstatymo leidėjo nelauktos pasekmės. Dėl politinės valdžios ar Seimo nario siūlomų sprendimų jis pats veik jokių pasekmių nepatiria – čia tik lieka garbės ir padorumo klausimas. Tiesa, dar demokratinis rinkimų kelias.
Valdžia turi kartais imtis ir pasakyti, kad ji negali padėti ir nepadės – negali be saiko remti bedarbių, nes mažės noras ieškotis darbo, negali gelbėti bankrutuojančių įmonių ar žemdirbių, nes kenčia kiti vartotojai, negali sureguliuoti ir užtikrinti krintančių šilumos kainų, nes tai gresia konkurencijos nebuvimu ir neefektyviomis paslaugomis visiems… Neveikti reikia drąsos, išmanymo, gebėjimo paaiškinti ir parodyti, kad jis naudingesnis daugumai Lietuvos gyventojų jei ne šiandien, tai rytoj.
Kiekvieną kartą pasakydama, jog nesiims spręsti tariamos arba tikros problemos, valdžia pripažįsta savo ribotumą ir parodo pasitikėjimą žmonėmis. Ekspremjeras A. Brazauskas porą kartų yra pasakęs, čia laisva rinka, čia mes nieko negalime padaryti. Malonu girdėti, bet skambūs žodžiai nebūtini, geriau, kad būtų mažiau darbų.
