Neabejotina, kad Lietuvai svarbu įsivesti eurą. Kadangi euro įsivedimas jau įtvirtintas Lietuvos sutartyje su Europos Sąjunga, tai geriau padaryti anksčiau negu vėliau. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad turime to siekti bet kuria kaina. Visų veiksmų kainą reikia skaičiuoti. Ypač ją reikia skaičiuoti, kai veiksmai įgyja politinį atspalvį.
Diskusijos dėl priemonių eurui įvesti prasidėjo paaiškėjus, kad Lietuva netenkina infliacijos kriterijaus eurui įsivesti 2007 m., kaip buvo tikėtasi. Apie tokį priemonių planą kalbėjo ir ES komisaras Almuni. Jį mini (nors tik bendromis frazėmis) Lietuvos Vyriausybė, apie jo būtinybę nuolat primena Lietuvos ekonomikos ir finansų analitikai. Taigi tampa aktualu kalbėti apie šio plano turinį. Kokios ekonomikos politikos priemonės yra galimos ir kokios tinkamos infliacijos Mastrichto kriterijui pasiekti?
Susitarkime dėl sąvokų „infliacija“
Ekonomine prasme infliacija nėra Lietuvos statistikos departamento ar „Eurostato“ skelbiamas VKI vartotojų prekių krepšelio kainų indeksas. Šią infliaciją aiškumo dėlei pavadinkime statistine. Ekonomine prasme infliacija reiškia pinigų nuvertėjimą, kuris kyla dėl pinigų masės padidėjimo, palyginti su sukurta verte, kurią šie pinigai atspindi mainuose. Esant padoriai monetarinei politikai (kaip yra Lietuvoje) Vyriausybė negali tiesiog prispausdinti verte nepadengtų pinigų. Tačiau egzistuoja kiti pinigų masės šalyje didėjimo šaltiniai. Lietuvoje šiandien tai valstybės pasiskolintos užsienio lėšos, lito bazinė valiuta euras (litas nuvertėja proporcingai euro nuvertėjimui dėl pinigų masės augimo euro zonoje), ES struktūrinė parama, užsienio investicijos, eksporto augimas, emigrantų į Lietuvą siunčiami pinigai, bankinės sistemos generuojami pinigai. Šių reiškinių tiesiogiai matyti negalime, bet galime užfiksuoti kainų augimą, kuris yra infliacijos buvimo ženklas. Taigi ekonomine prasme kainų augimas yra ne infliacijos priežastis, o padarinys.
Natūralu, kad, norėdami tvarkytis su reiškinio padariniais, norime spręsti jo priežastis. Svarbu pastebėti, kad infliacija dėl įdiegto valiutų tarybos modelio Lietuvoje nekyla iš žalingiausio ekonomikai šaltinio – valstybinės pinigų emisijos, todėl ir šiandien Lietuvoje dažnai natūralus kainų pokytis neturi būti tapatinamas su kitas valstybes kamuojančia dirbtinai sukurta infliacija.
Kaip matome iš ekonominės infliacijos šaltinių sąrašo, tiktai valstybės skolinimasis yra tokia infliacijos priežastis, kurią galima valdyti politikos priemonėmis. Laikoma, kad ES parama, eksporto plėtra, užsienio investicijos, nors ir didina infliaciją, turi teigiamą poveikį Lietuvos ūkiui. Euro sukelta infliacija kyla dėl lito pririšimo prie euro. Emigrantų į Lietuvą siunčiami pinigai taip pat turi daugiau teigiamą nei neigiamą poveikį.
Taigi vienintelė priemonė, nukreipta į tikras infliacijos priežastis, yra griežta valstybės finansų politika: subalansuotas biudžetas ir mažinama valstybės skola (deficitinis biudžetas verčia didinti valstybės skolą). Kitos priemonės gali būti nukreiptos mažinti jau ne infliacijos priežastis, bet padarinius – kainas.
Kainų augimo priežastys
Matuojamų kainų augimą lemia atskirų prekių ar gamybos veiksnių kainų augimas. Šiandien Lietuvoje didžiausią įtaką VKI fiksuojamam kainų augimui turi pasaulyje brangstantys energijos ištekliai, dėl emigracijos ir produktyvumo augimo augantis darbo užmokestis, dėl ilgalaikio pasiūlos trūkumo ir prieinamų paskolų itin aukštos nekilnojamojo turto kainos.
Brangstantys energijos ištekliai daro ir darys didžiausią įtaką kainų indeksui (išlaidos būstui ir komunalinėms paslaugoms sudaro 12,1 proc. krepšelio ir per metus pabrango 7 proc.). Tiesa, kadangi infliacijos Mastrichto kriterijus nėra fiksuotas dydis, o mažiausią infliaciją turinčių ES šalių vidurkis, energijos kainų kilimas didina ir pačią kriterijaus reikšmę. Tačiau Lietuvoje energijos išteklių brangimas kainas veikia santykinai labiau, nes mūsų ūkis yra daug imlesnis energijos ištekliams, t. y. mes sunaudojame daugiau energijos tai pačiai produkcijai pagaminti ir ją neefektyviai naudojame (pvz., šildome orą).
Didinti savo energetinį efektyvumą privačiam sektoriui yra jų pačių interesas, tačiau jo realizavimo sėkmė priklauso ir nuo aplinkos, kuriai daug įtakos turi valstybės politika. Valstybė tebevaldo labai didelį energetikos tiekimo dalį per valstybines įmones su jų vamzdynais (Lietuvos energija, RST, elektrinės, šilumos tiekimo įmonės, Ignalinos AE) bei stambius energijos vartotojus (ligonines, poliklinikas, mokyklas). Valstybė taip pat subsidijuoja energijos vartojimą teikdama pašalpas už šildymą. Tiek valstybinės nuosavybės išlaikymas minėtuose objektuose, tiek energijos vartojimą subsidijuojanti socialinė politika didina Lietuvos ekonominį, socialinį ir net politinį jautrumą energijos išteklių kainų augimui, kuris pats savaime nuo Lietuvos beveik nepriklauso.
Kai yra didelis kainų lygių skirtumas tarp Lietuvos ir ES senbuvių, kainų vienodėjimo augant kainoms Lietuvoje tendencija yra dėsninga, nes Lietuvos rinka prasiplėtė iki ES rinkos. Tokio ekonominio efekto ir buvo siekta Lietuvai stojant į ES – didesnės rinkos mūsų produkcijai, didesnių galimybių dirbti ir uždirbti. Pavyzdžiui, prie kainų indekso augimo prisidedantis žemės ūkio produkcijos ir maisto produktų kainų augimas (maisto prekės sudaro 27,3 proc. krepšelio ir per metus pabrango 7,2 proc.) reiškia išaugusias žemdirbių pajamas ir atsiranda dėl to, kad ES rinkoje yra mokesnių jos pirkėjų.
Toks kainų, įskaitant darbo užmokesčio, augimas jokiu būdu negali būti dirbtinai ribojamas. Jeigu dėl klaidingo skaičiavimo, profesinių sąjungų spaudimo ar įstatymų (minimali alga) įmonė padidina darbuotojui atlyginimą daugiau nei jis sukuria pridėtinės vertės, tai yra 0000žalinga pačiai įmonei. Viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokestis taip pat turi priklausyti nuo jų sukuriamos vertės. Šiandienė darbo apmokėjimo sistema į kokybinius jų darbo rezultato rodiklius net nesiorientuoja. Jos pertvarkymas yra ambicingas, tačiau būtinas darbas.
Pasiūlos ir paklausos neatitikimas yra kita kainų augimo priežastis. Dažniausiai akivaizdūs ir netrumpalaikiai pasiūlos bei paklausos neatitikimai kyla dėl suvaržytos pasiūlos: apribotos konkurencijos, didelių reguliacinių barjerų, leidimų, licencijų ir pan. Tai labai akivaizdžiai matyti nekilnojamojo turto rinkoje – rinka negali patenkinti žmonių poreikio pirkti būstą (gyvenimui ar investicijoms, pagal savo sprendimą) dėl ilgų ir brangių žemės ir leidimų statyti įsigijimo procedūrų. Kitas paklausos ir pasiūlos neatitikimo pavyzdys – sveikatos paslaugos, kurių kaina sparčiai auga jau kuris laikas (sudaro 5 proc. krepšelio ir per metus pabrango 6,3 proc.). Sveikatos paslaugų rinka yra itin suvaržyta draudimų ir reikalavimų, todėl nauji paslaugų teikėjai negali ateiti į rinką, sukurti konkurenciją ir taip sumažinti kainų kilimą. Pasiūlos stygius smarkiai veikia ir tokį darbo užmokesčio augimą – esant emigracijai ir ribojamai imigracijai darbo jėgos kaina kyla neproporcingai darbo našumo augimui.
Kainų augimą šiandien Lietuvoje taip pat paskatina didinami akcizai. Akcizus cigaretėms Lietuva yra įsipareigojusi padidinti iki ES nustatytų minimalių ribų iki 2010 m., kurui – iki 2011 m. Yra manančių, kad siekiant atitikti Mastrichto infliacijos kriterijų, tikslinga akcizus pakelti kuo anksčiau, kad, skaičiuojant vidutinę metų statistinę infliaciją, būtų aukšta bazė ir infliacijos rodiklis išeitų mažesnis. Tiesa, popieriuje skaičiai būtent taip ir atrodytų. Tačiau vertindami juos atitinkančius ekonominius reiškinius, galėtume gauti ir ne tokių malonių rezultatų. Tokių, kaip dar labiau išaugusi akcizinių prekių kontrabanda (kuri ir taip yra didžiulio masto), daugiau nelegalias prekes perkančių žmonių, išaugusios šių prekių kainos gyventojams. Todėl dėl reikiamo kainų indekso rodiklio pasiekimo būtų neatsargu ir neprotinga staiga didinti ir taip dideles žirkles tarp akcizinių prekių kainų Lietuvoje ir kaimyninėse ne ES šalyse.
Finansų ministerija prognozuoja, kad infliacija 2007 m. turėtų siekti 4,7 proc., o tai greičiausiai viršys mažiausią leistiną infliaciją, reikalingą atitikti euro įvedimo kriterijus. Sparčiai augančios kainos gali tapti grėsme žmonių gerovei ir verslui, tačiau kova su infliacija, kuriai kviečia daug ekspertų ir pareigūnų, neturi būti akla. Pasirenkant antiinfliacines priemones būtina atsižvelgti į infliacijos prigimtį ir priežastis bei vertinti pačių priemonių įtaką ilgalaikei Lietuvos raidai.
Netinkamos priemonės, siūlomos infliacijai mažinti:
1. Nekilnojamojo turto mokestis. Siūlomas nekilnojamojo turto mokestis gyventojams nebūtų nei teisingas, nei veiksmingas. Šis mokestis apmokestina dvigubai ir baudžia tuos gyventojus, kurie taupo ir investuoja. Jo surinkimas būtų santykinai brangus, didintų biurokratinio reguliavimo ir aparato plėtimąsi bei sudarytų sąlygas atsirasti naujoms korupcijos formoms, o poveikis nekilnojamojo turto kainų dinamikai sunkiai prognozuojamas. Neatmestina tikimybė, kad jis sukeltų paniką rinkoje. Bet kuriuo atveju jis padidintų Lietuvos gyventojų nesaugumą dėl jų būsto apmokestinimo įvedant nekilnojamojo turto mokestį ir ateityje. Taigi šios priemonės antiinfliacinio efekto gali ir neduoti, o kiti padariniai būtų neigiami.
2. Kitų mokesčių didinimas. Mokesčių didinimas ar mažinimas nekeičia pinigų kiekio, tik perskirsto pinigus tarp valstybės institucijų ir žmonių. Kaip rodo tyrimai, žmonės yra linkę taupyti ir investuoti, tad mokesčių didinimas greičiau infliaciją paspartintų nei pristabdytų.
3. Kainų reguliavimas. Valstybinis kainų reguliavimas (pvz., energetikos, transporto), siekiant palaikyti dirbtinai mažas kainas, nors ir atrodo politiškai patrauklus, yra pragaištingas reguliuojamoms ekonomikos sritims. Kai nėra galimybės kainoms atspindėti rinkos informaciją, mažinamos paskatos investuoti, krinta kokybė, iškreipiama rinka, konkurencija tampa sunkiau įmanoma, o kartu ir galimybė dėl jos kainoms mažėti ateityje. Darbo užmokesčio įšaldymas (valstybiniame sektoriuje tiesiogiai, privačiame – per susitarimus su darbdaviais) taip pat būtų žalingas žingsnis, nes neleistų augti žmonių pajamoms ir skatintų emigraciją.
4. Paankstintas akcizų didinimas. Siūlymas iškart padidinti visus akcizus, nepasinaudojant ES suteiktais pereinamaisiais laikotarpiais, ir taip perkelti infliacinį poveikį 2007 metams, tikintis, kad tuomet infliacija bus mažesnė 2008–2009 metais, nėra teisingas Lietuvos žmonių atžvilgiu. Lietuvoje akcizinių prekių kainos, atsižvelgiant į perkamąją galią, yra santykinai vienos didžiausių ES. Staigus šių prekių (ypač kuro) kainų padidėjimas turėtų neigiamą įtaką vartotojams ir didelės dalies ūkio sričių konkurencingumui. Akcizo cigaretėms ar alkoholiniams gėrimams didinimas dar labiau padidins šių produktų kontrabandinius srautus į Lietuvą.
Priemones, kurios mažintų infliaciją ir būtų naudingos ilgalaikiam šalies konkurencingumui
1. Subalansuotas 2007 m. biudžetas, užsienio skolos mažinimas ir valstybės išlaidų nedidinimas. Jei Lietuva turėtų subalansuotą biudžetą jau 2007 m. ir konkretų skolos sumažinimo planą per 2007 metus, tai būtų puiki antiinfliacinė priemonė, nukreipta į infliacijos priežastis. Siekiant šių tikslų, reikia nedidinti valstybės išlaidų, kurios pastaraisiais metais augo greičiau nei bendrasis vidaus produktas.
2. Bendro konkurencijos augimo skatinimas. Sudarius sąlygas sparčiai plėsti pagrindinių vartojimo produktų ir prekių gamybą ir išaugus jų pasiūlai, mažės spaudimas šių produktų kainų augimui. Tam reikalingos rinką vidaus ir užsienio konkurencijai atveriančios, liberalizuojančios ir biurokratiją mažinančios priemonės, kurios sudarytų sąlygas greičiau plėsti gamybą ir atsirasti naujoms įmonėms.
3. Žemės rinkos liberalizavimas. Žemes rinkos liberalizavimas sudarytų galimybę atsirasti didesnei būstų ir komercinių pastatų pasiūlai bei sukurtų prielaidas kainų mažėjimui arba jų lėtesniam augimui. Šiuo metu yra trys esminės priežastys, ribojančios nekilnojamojo turto pasiūlą ir lemiančios didelį kainų augimą:
· dirbtinis žemės trūkumas, atsirandantis dėl detaliuosiuose planuose numatytos didelės žemės dalies, skirtos vien žemės ūkio veiklai. Apsisprendus dėl parkų, žaliųjų zonų ir kitų prioritetų, visa kita žemė turėtų būti laisvai naudojama;
· nebaigta žemės reforma, ribojanti negrąžintos žemės panaudojimą nekilnojamojo turto statybai. Turėtų būti užsibrėžta netolima data, pavyzdžiui, 2008 m. sausio 1 d., iki kurios turėtų būti baigta visa žemės grąžinimo reforma;
· dėl didelių biurokratinių trukdžių gauti leidimą naujoms statyboms dažnai užtrunka nuo pusės metų ir gerokai ilgiau. Biurokratinių trukdžių supaprastinimas pagreitintų naujų statybų procesą ir padidintų pasiūlą, kuri leistų stabilizuotis nekilnojamojo turto kainoms.
4. Būsto paskolų lengvatų naikinimas, įtvirtinant lengvatas studijų paskoloms ir privačiam sveikatos draudimui. Atsisakius pajamų mokesčio lengvatų būsto įsigijimui ir kreditams, šiek tiek sumažėtų lengvatomis dirbtinai pučiama paklausa būstui. Kartu, siekiant gyvybiškai būtinų transformacijų sveikatos ir švietimo sistemose, būtų tikslinga įtvirtinti pajamų mokesčių lengvatas studijų paskoloms ir privačiam sveikatos draudimui.
5. Akcizų didinimo apribojimas ir Lietuvos siūlymas įvesti žemesnius minimalių akcizų dydžius ES. Lietuva turėtų didinti akcizus, visiškai pasinaudodama leistinais pereinamaisiais laikotarpiais – tai ne tik atidėtų kainų šuolį, bet ir sušvelnintų jo padarinius, nes 2009 metais tikėtinas aukštesnis Lietuvos gyventojų pajamų lygis nei 2007 metais, Lietuva turės galimybių geriau pasirengti kovai su kontrabanda. Taip pat Lietuva turėtų aktyviai siekti žemesnių minimalių akcizų tarifų ES.
6. Energijos gamybos ir vartojimo efektyvumas. Didesniam energetikos ūkio efektyvumui reikalinga tolesnė privatizacija ir liberalizacija. O taupesniam energijos vartojimui reikalinga vartojimo neskatinanti socialinė politika. Subsidijas už šildymą ir karštą vandenį integravus į bendrą socialinę pašalpą, socialiai remtini asmenys gautų didesnę pašalpą, kurią galėtų panaudoti savo būtiniausioms reikmėms ir taptų, kaip ir visi vartotojai, suinteresuoti taupyti energiją. Tinkamas daugiabučių namų bendrijų ir daugiabučių namų priežiūros reglamentavimas palengvintų žmonėms galimybę priimti sprendimus dėl taupymo priemonių.
