Kiekvienų metų išvakarėse linkime ir tikimės permainų, ir tik į gera. Nesvarbu, kad pokyčiai savaime anaiptol nėra gėris, o pokyčių tik į vieną pusę apskritai būti negali. Tačiau mums taip įprasta mąstyti. Todėl apžvelgdami 2006-uosius, pabandykime įvertinti minimus pokyčius (kurie įvyko ir kurių tik buvo laukiama) bei užčiuopti būsimus naujus lūkesčius ir virsmus.
Paskutinė 2006-ųjų naujiena – parduota „Mažeikių nafta“
Svarbiausia išvada – pagaliau. Šį kartą pirkėjui PKN Orlen atiteko 84% koncerno akcijų, nors antai Williams International 1999 m. jų buvo parduota tik 33%. Vyriausybei liko 10% akcijų, kurias ji gali parduoti PKN Orlen per 5 metus. Pagaliau „Mažeikių nafta“ vėl įgijo savininką ir vėl turime vilties, kad ji pranyks iš politinių žinučių žanro ir įsitvirtins ekonominio gyvenimo prozoje. Tokių vilčių turėjome ir tada, kai įmonės valdymą iš Williams perėmė Jukos. Tiesa, tuomet viltis temdė rusiško stiliaus grėsmė. Nors ir smagu pastebėti, kad ji nepasitvirtino ta paprasčiausia forma, kaip nuogąstauta, – jog savininkams politiniai interesai Lietuvoje būsią svarbesni už ekonominius, – bet rezultatas buvo toks pat. Būtent dėl politinių interesų, nors ir ne Lietuvoje, Mažeikių įmonė nukentėjo. Jukos buvo svari žaidėja didžiajame politiniame fronte, tad ji tapo tiesiog sunaikinta. Pastebėtina, kad mažojo fronto veikėja „Mažeikių nafta“ ir mes visi, suinteresuotieji jos veikla, išlipome gana sausi iš vandens. Ir tai nėra tik laimingas atsitiktinumas. Tai, kad bankrutuojanti Jukos galėjo parduoti savo turtą palyginti normaliomis komercinėmis sąlygomis, liudija, jog požiūris į nuosavybę ir jos apsaugos instrumentai pasaulyje veikia, nepaisant rusiškų teisėtvarkos ypatumų.
2006-ųjų naftos sandoris turėtų patenkinti besilaikančiuosius pačių įvairiausių požiūrių į privatizaciją. Įmonė parduota, parduota ES valstybei, į Lietuvos iždą įplaukė apvali suma pinigų (2,2 milijardo litų). Tiesa, tenka apgailestauti, kad naujasis savininkas nėra visiškai privati bendrovė: Lenkijos valstybės iždas valdo apie 10%, specializuota valstybinė įmonė Nafta Polska – apie 17% koncerno akcijų. Taigi lieka gana didelė rizika, kad naftos reikaluose politikos ir toliau bus daugiau nei reikia. Kita vertus, nemažai žmonių dėl šio sandorio yra nepatenkinti, nes tebemano, kad savos valstybės valdoma įmonė esanti „mūsų“, o štai privataus savininko, juo labiau užsieniečių valdoma – prarasta. Žvelgiant grynai ekonomiškai, savininko pakeitimas reiškia pelno (jei toks yra) gavėjo bei įmonės valdymo pakeitimą. Visa kita – darbo vietos, šalyje sukuriama pridėtinė vertė, visi verslo grandinės elementai (tiekėjai, logistika, kiti susiję verslai) dažniausiai lieka nepakitę, ypač tokios specializuotos veiklos kaip naftos perdirbimas atveju. Pelnas yra būtina ekonominės veiklos ir investicijų į ją sąlyga. PKN Orlen gaus uždirbtą Lietuvoje pelną (sumokėjusi pelno mokestį bei iki jo visus kitus – akcizų, PVM, Sodros, pajamų mokesčius, iš kurių šioje srityje susidaro itin didelės sumos) ir tai bus akstinas jai tą pelną uždirbti. Galime, žinoma, „pataupyti“ pelną saviems, bet nėra jokių prielaidų tikėtis, kad valstybės įgaliotų asmenų valdoma (paprastai tai būna Ūkio ministerijos tarnautojai) įmonė to pelno uždirbtų – ir šiandien, ir iš ilgalaikės perspektyvos. Gamykla nėra višta, dedanti auksinius kiaušinius. Bent jau ta prasme, kad minta ji tokiu lesalu, kurio išbėgęs į kiemą nepasirinksi.
Nuo savininko taip pat priklauso įmonės valdymas – juk užsienio tiesioginių investicijų norime ne tik dėl investuotų eurų ar dolerių, bet ir dėl naujos valdymo kultūros, vadinamojo know-how („žinok kaip“ – angl.). Jau prisimiršo laikais prieš Williams kasdienybe tapusios laikraščių žinutės apie masines vagystes naftos gamykloje. Tai vienas paprasčiausių ir neprasčiausių pavyzdžių, ką reiškia valstybė kaip savininkas. Jis reiškia „valdišką tvarką“, kurios esmė aiški visiems su ja susidūrusiems. Jukos laikais žymesnių nesklandumų dėl įmonės valdymo nebūta, manau, nėra pagrindo bijoti, kad jų atsiras dabar.
Tiesa, tai, kad įmonė parduota lenkų bendrovei, visiškai negarantuoja, kad ji pati netaps Kazachstano, Vokietijos ar Rusijos arba neparduos „Mažeikių naftos“ akcijų kitų šalių bendrovėms. Juk būtent taip atsitiko Williams atveju, o The Economist prognozuoja, kad PKN Orlenparduos „Mažeikių naftą“ Rusijos įmonei jau šiais metais.
Nesiruošiu vėl pradėti diskusijų, ar verta mėginti neparduoti vadinamųjų strateginių objektų Rusijos ūkio subjektams. Aišku viena – jei nuo to ramiau, mėginti galima (nors gali būti ekonomiškai nuostolinga), bet tai dar nieko negarantuoja. Pardavėm lenkams – puiku, bet tikėkimės, kad kapitalo tautybė tuo ir bus užmiršta.
Privatizacijos lėšų dalybos
Pinigų trūksta – blogai, pinigų atsiranda – nauja problema: kaip juos padalyti. Teisingų dalybų dilema– sena kaip pasaulis, puikiausiai išnagrinėta pasakose ir įvairių tautų folklore. Tarsi ir nebebūtų ko pridurti, bet pasakas skaitome vaikystėje (jei skaitome) ir po to pamirštame, kad jose glūdi gyvenimo išmintis. Tai, kad dalijant teisingai (po lygiai) didžiausią kąsnį gaus dalytojas (pasaka apie du godžius meškiukus ir lapę), tai, kad įsipareigodamas ateičiai, gali prarasti brangiausią („pažadėk, ko namie nepalikęs“), tai, kad tik laikui praėjus paaiškėja, kokią vertę turėjo dalijamas turtas (visos pasakos apie trečią brolį, pvz., apie batuotą katiną), yra visiems kaip ir žinoma, bet atėjus kiekvienų naujų dalybų metui to žinojimo nebūna matyti nė pėdsako.
Lietuvoje taip pat daugeliui atrodo, kad privatizavus objektus gautos pajamos dalijamos neteisingai. Tačiau pasigilinus paaiškėja, kad „teisinga“ čia dažniausiai suprantama kaip „naudinga man“. Panašiai yra ir su „socialiniu teisingumu“: jis reiškia pridėti man tiek, kiek aš turiu mažiau už turtingesnius, bet jokiu būdu ne atimti iš manęs duodant tiems, kurie už mane labiau nuskurdę.
Esant tokiai teisingumo sampratai (kuri socialistinėje vertybių sistemoje atrodo visai įtikinama) privatizavimo lėšas derėtų dalyti pagal kuo formaliausius kriterijus. Tai reiškia, kad tos lėšos turėtų tekti kuo platesniam žmonių ratui, neišskiriant atskirų grupių; jos turėtų mažinti valstybės įsipareigojimų naštą (nes šią naštą neša esami ir būsimi mokesčių mokėtojai); jas reikėtų panaudoti reformoms, kurias labai sunku finansuoti iš einamųjų pajamų, bet kurias įvykdžius tų einamųjų pajamų reikėtų mažiau.
Remiantis šiais kriterijais, tarp privatizavimo lėšų panaudojimo alternatyvų akivaizdžiai pirmauja pensijų reforma. Ją atlikti būtina, nes demografinė padėtis Lietuvoje blogėja ir blogės, ir tai lems pensijų finansinį nestabilumą (lėšų pensijoms mokėti trūkumą ateityje). Reformai būtinos papildomos lėšos, nes reikia kompensuoti šiandienos pensininkams tą dabartinių mokesčių mokėtojų Sodros įmokų dalį, kurią jie perveda į savo kaupiamąsias sąskaitas pensijų fonduose. Įmokos dalies antrosios pakopos pensijų fondams didinimas proporcingai mažina valstybės pensijų sistemos būsimus įsipareigojimus. Pensijų reforma apima labai platų žmonių ratą, taip pat ir ateinančias kartas. Dažnai sakoma, kad ji atima pinigus iš dabartinių pensininkų. Iš tikrųjų taip nėra. Pensijų dabartiniams pensininkams negalima didinti tiek, kiek maksimaliai leidžia dabartinis biudžetas, nes tai yra įsipareigojimas ateičiai. Jei pensijos padidinamos „gero biudžeto“ metais, tai ne mažesnes jas reikės mokėti ir „lieso biudžeto“ metais. Todėl dabartinių pensijų didinimas turėtų neviršyti formulėje užprogramuotų tempų, kurie Lietuvoje priklauso nuo vidutinio darbo užmokesčio, taigi šiuo metu yra ir taip spartūs. Išdalyti dabartinėms pensijoms privatizacijos pinigus, reikštų sužlugdyti visų Lietuvos žmonių pensijas, bijau, ir ne tik jas.
Greta pensijų Lietuvoje yra ir kitų reformuotinų sistemų, kaip antai švietimo, sveikatos apsaugos, viešojo administravimo. Tačiau šioms reformoms kol kas pinigų nereikia – dar reikia sukurti jų modelius, leisti visuomenei prie jų priprasti bei įtvirtinti reformos nuostatas teisės aktais. Taigi šiandien tik pensijų reforma yra parengta tolesniam vykdymui.
Antrasis geras būdas privatizacijos lėšoms panaudoti yra panaikinti ar bent sumažinti valstybės skolą. Visų pirma vidinę, o jei liktų pinigų – ir išorinę. Vidinė skola yra nesumokėtos valstybės kompensacijos už žemę ir nekilnojamąjį turtą bei žymieji gyventojų indėliai. Galime daug ir karštai apgailestauti, kad premjeras Gediminas Vagnorius kadaise pažadėjo grąžinti indėlius, ir šis pažadas velkasi kaip negraži skola iš vienos vyriausybės į kitą, didindamas žmonių nusivylimą valdžia (nesvarbu, kad buvo sukelti neteisingi lūkesčiai, bet jie buvo sukelti), grasindamas didesne infliacija ir „suvalgydamas“ visų uždirbtus pinigus. Skola ne rona, ji neužgyja, taigi grąžinti indėlius reikia, ir – kaip ir visas kitas skolas – kuo greičiau. Užsienio skolą sumažinti taip pat būtų labai pravartu. Tiesa, Lietuvos užsienio skola yra gerokai mažesnė nei ES senbuvių, bet ir kaupėme mes ją gerokai trumpiau. Tuo tarpu Estija ir Latvija, sprendusios tas pačias problemas iš tokių pat startinių pozicijų kaip ir mes, kažkodėl sugebėjo užgyventi keletą kartų mažesnių skolų: 2005 m. valstybės skola Lietuvoje sudarė 18,7% BVP, Latvijoje 12,1%, Estijoje 4,5%. Automatiškai mažiau mūsų kaimynams kainuoja šių skolų palūkanos, o ir biudžeto balansą išlaikyti lengviau, – Lietuvai kasmet prireikia virš 600 mln. litų skolos palūkanoms padengti… Kompensacijos už indėlius, žemę ir nekilnojamą turtą, nors ir tenkančios ne visiems gyventojams, o tik jų grupėms, mažina valstybės ateities įsipareigojimus, todėl tinka būti mokamos iš privatizacijos lėšų.
Kiti privatizacijos lėšų panaudojimo būdai, tegul iš pirmo žvilgsnio ir galintys atrodyti protingi, yra arba neįgyvendinami, arba labai rizikingi. Pavyzdžiui, dabar labai madinga siūlyti investuoti į žinių ekonomiką arba dar siauriau – į aukštąsias technologijas. Tiesa, žinių ekonomika ir aukštosios technologijos yra gerai, tačiau norint į tai sėkmingai investuoti, reikia žinoti, į ką ir kaip. Geriausia investicija į žinių ekonomiką būtų aukštojo mokslo reforma, kurios metmenys praėjusiais metais jau buvo diskutuojami. Tačiau minėti madingi pasiūlymai būna ne apie tai: čia siūloma valstybei investuoti į aukštųjų technologijų įmones, nors net nėra aišku, ar tai daryti jas perkant, ar subsidijuojant, ar pritraukiant (perkant mokesčių lengvatomis) iš užsienio. Kitas variantas, kurį numato ir vyriausybė, yra investuoti dalį pinigų ir uždirbti palūkanų. Bet jei investicija yra su maža rizika (o ji šiuo atveju tik tokia tegali būti), tai ir palūkanos bus kuklios. O infliacija Lietuvoje jau anaiptol nebėra kukli. Taigi ir biznis nelabai koks išeina. Tokie investavimai būtų valstybinis verslas, kuris yra gerokai mažiau efektyvus, nei vykstantis rinkoje. Todėl privatizacijos pinigai turi ne likti valstybės kišenėje, o kuo greičiau tapti jos kreditorių arba gyventojų pinigais.
Didžiausias neįvykęs įvykis – euro įvedimas
Kaip teigia premjeras Gediminas Kirkilas, didžiausia praėjusių metų nesėkmė Lietuvai buvo likti už euro zonos ribų. Jau daug prikalbėta, kas dėl to kaltas: ar vyriausybė, nesuvaldžiusi infliacijos, ar Lietuvos bankas, kuris žmonėms neišaiškino euro svarbos, ar ES, kuri mus paliko už borto. Taigi 2007-uosius pasitinkame ramiai, be greitų nacionalinės valiutos keitimo perspektyvų1.
Neįtikėtinai populiaria euro tema man kyla tik du klausimai: ką ekonominės politikos priemonėmis galima nuveikti, norint įsivesti eurą (vadinamieji „namų darbai“ Lietuvai) ir ar nepatekimą į euro zoną šiais metais reikėtų laikyti nesėkme.
Tačiau iš pradžių apibendrindami svarstybas, kas kaltas, kad neįvedėme euro, manau, turime sutikti, kad be ES politinio nenoro čia nebuvo apsieita. Kadangi infliacijos kriterijus nėra labai tiksliai apibrėžtas (primenu, kad kitus euro įsivedimo kriterijus – skolos dydis, biudžeto deficitas, vidutinė paskolų palūkanų norma – Lietuva atitiko be abejonių), tai buvo galima Lietuvą priimti taip, kaip buvo priimta Slovėnija – jos infliacija vėliau taip pat išaugo, palyginti su atskaitai imtu dydžiu. Kita vertus, Lietuvos infliacijos rodiklis formaliai viršijo nustatytąjį, tad savo nepasitenkinimą ES sprendimais nelabai galime pagrįsti.
Daug rimtesnis klausimas: ar mes šitaip patyrėme nesėkmę? Politiškai žiūrint – taip. Jau vien todėl, kad patekimas į euro zoną buvo viešai išreikštas bent kelių vyriausybių tikslas. Be to, pas mus buvo tikimasi (įstojus anksčiau už kitas naująsias ES nares) pritraukti į Lietuvą daugiau pozityvaus dėmesio, kartu ir investicijų.
Tačiau, žvelgiant grynai ekonomiškai, viskas nėra taip aišku. Bendra valiuta yra naudinga, nes išsiplečia jos cirkuliavimo rinka. O didesnė rinka padeda pasiekti efektyvumo bet kuriai prekei – pinigams taip pat. Euro turėjimas vietoj lito atpigins transakcijas su euro zonos verslo partneriais bei pirkėjais, nes nebereikės keisti valiutos. Tai būtų neabejotinas privalumas.
Šiuo metu Lietuvoje veikiantis valiutų tarybos pinigų politikos modelis reiškia, jog sprendimai dėl pinigų kiekio bei palūkanų normų nėra priimami valstybės institucijų, bet nusistovi rinkoje. Kitaip sakant, pinigai yra laisvi nuo Lietuvos valstybinio reguliavimo. Europos centrinis bankas euro zonoje vykdo aktyvią pinigų politiką (kaip ir Federaliniai rezervai JAV), kai siekiant ekonominių tikslų valingu sprendimu reguliuojamos paskolų palūkanos, keičiamas cirkuliuojančių pinigų kiekis ir pan. Šiuos pinigų politikos sprendimus centriniai bankai priima atsižvelgdami į ekonomines aktualijas, kurios, kalbant apie euro zoną, skirtingose šalyse gali smarkiai skirtis. Kadangi litas yra susietas su euru, tai Europos centrinio banko politiką mes ir dabar jaučiame. Valiutų tarybos modelis leidžia išvengti vietos valdžios intervencijų į pinigų rinką, tačiau išlieka bazinės valiutos šalies intervencijos poveikis. Ar tai gerai, ar ne, priklauso nuo požiūrio. Tie, kurie tiki, kad aktyvūs centriniai bankai savo manipuliacijomis pagelbsti ekonomikai, sakys, kad tai yra privalumas ir sustiprina stabilumą. Tie, kurie nemano, kad valdžia gerai tvarkosi su mūsų pinigais, čia įžvelgs grėsmę valiutos stabilumui2.
Tačiau daugiausia abejonių dėl mūsų įsijungimo į euro zoną ilgalaikės naudos kelia paties euro perspektyvos. Didžiosios ES valstybės yra sukaupusios didžiules užsienio skolas bei įsipareigojimus savo piliečiams dėl pensijų ir sveikatos paslaugų. Pavyzdžiui, 2005 m. Italijos ir Graikijos turimos skolos viršijo net jų sukuriamą BVP, Belgijos skola sudarė 93%, Vokietijos – 68% BVP; Italijos biudžeto deficitas siekė 4,1%, o Portugalijos net 6% BVP. Šių šalių demografinė padėtis ir toliau tik prastės, o reformų, mažinančių būsimus įsipareigojimus, jos įvykdyti net ir mėgindamos (pvz., daugiadienė automobilių deginimo fiesta Prancūzijoje dėl vieno nedidelio pakeitimo darbo įstatymuose) nepajėgia. Taigi didžiosios dalies ES valstybių finansinės perspektyvos nėra įkvepiančios. Nelabai įtikina ir ES užmojis tapti konkurencingiausia žinių ekonomika, juolab kad ir to užmojo įgyvendinimas, kaip konstatuoja jau kelinta tarpinė Lisabonos strategijos įgyvendinimo ataskaita, vis dar tebėra planuose.
Įsijungę į euro zoną, mes tiesiogiai patirsime ES finansinių problemų nulemto euro nestabilumo pasekmes. Turėdami su euru susietą litą, išlaikytume tam tikrą manevro laisvę, pvz., persieti litą prie kitos bazinės valiutos arba apskritai pakeisti pinigų politikos modelį. Skamba gana drastiškai, bet krizės grėsmė taip pat yra drastiškas scenarijus, apie kurį nemažai kas kalba. Tiesa, kol kas tai atrodo toli, todėl kalbama visai ramiai.
Žmonėms euras asocijuojasi su augančia infliacija. Tačiau euro įvedimas tiesiogiai nesudaro prielaidų infliacijai didėti – jų ir taip pakanka3. Kita vertus, žmonių nuogąstavimų taip pat negalima atmesti – jei žmonės, nepaisydami racionalių argumentų, masiškai tikėsis kainų augimo įvedus eurą, tai taip ir atsitiks, nes susikurs lūkesčių infliacija4.
Nesugaunamoji infliacija
Baigiant euro temą, belieka atsakyti, ar galėjo ir ar turėjo vyriausybė ir Lietuvos bankas suvaldyti mums koją pakišusią infliaciją.
Pasiekti, kad infliacija neviršytų reikiamos ribos reikiamu momentu, teoriškai buvo galima, tačiau ar vertėjo? Norėdami išsiaiškinti infliacijos „valdymo“ galimybes ir pasekmes, turime bent trumpai aptarti patį infliacijos reiškinį. Pagal apibrėžimą infliacija reiškia piniginio vieneto perkamosios galios kritimą ir bendrojo kainų lygio didėjimą5. Tačiau bendras kainų lygis yra abstrakti sąvoka, o ne pamatuojamas rodiklis. Todėl jis matuojamas pagal vartotojų kainų indekso pokyčius. Tai yra infliacijos rodiklio problema, nes indeksas rodo tik pasirinkto prekių ir paslaugų rinkinio kainų kitimo faktą, bet labai mažai ką pasako apie priežastis. O kainos kinta dėl daugybės priežasčių.
Dažniausiai kainų augimo priežastis būna valstybės vykdoma pinigų emisija. Lietuvoje ji nuo valiutų valdybos modelio įdiegimo nevyksta, išskyrus iš ES „importuotą“ euro emisijos infliaciją. Infliacija Lietuvoje nekyla iš žalingiausio ekonomikai šaltinio – valstybinės pinigų emisijos, todėl ir šiandien Lietuvoje nereto natūralaus kainų kitimo nederėtų tapatinti su kitas valstybes kamuojančia dirbtinai sukurta infliacija.
Kita infliacijos priežastis – papildomai į rinką patenkančios lėšos. Šiandien Lietuvoje tai vyksta dėl valstybės biudžeto deficito, t. y. augančio skolinimosi, ES paramos ir per privačius finansavimo šaltinius (pvz., emigrantų siunčiami pinigai artimiesiems Lietuvoje). Bendrą kainų augimą taip pat gali nulemti atskirų prekių ar gamybos veiksnių kainų augimas. Šiandien Lietuvoje paminėtini dėl pasaulinių pokyčių brangstantys energijos ištekliai, dėl emigracijos ir produktyvumo augimo sparčiai didėjantis darbo užmokestis, dėl ilgalaikio pasiūlos trūkumo ir prieinamų paskolų itin aukštos nekilnojamo turto kainos. Kainų augimą šiandien Lietuvoje taip pat skatina didinami mokesčiai (pvz., akcizai), konkurencijos suvaržymas (pvz., energetikoje), valstybinis vartojimo skatinimas (pvz., lengvatos būsto paskoloms, šildymo kompensacijos gyventojams). Esant dideliam kainų lygių skirtumui tarp Lietuvos ir ES senbuvių, kainų vienodėjimo tendencija yra dėsninga. Tačiau tokio kainų, taip pat darbo užmokesčio, augimo negalima laikyti žalingu ar juo labiau stabdyti politinėmis priemonėmis.
Rinkos ekonomikoje (kurioje, sakoma, gyvename) kainos yra svarbiausias ekonominis šaltinis, iš kurio rinkos subjektai semiasi žinių, reikalingų priimti sprendimus apie įvairių išteklių (įskaitant darbo jėgą) kainas. Jeigu kainos pradedamos reguliuoti, tai informacija iškraipoma ir priimami anaiptol nebe optimaliausi sprendimai, ekonominės veiklos efektyvumas mažėja. Juo didesnį mastą įgauna kainų reguliavimas, juo didesni tampa iškraipymai ir juo daugiau nuostolių visi patiriame nepriklausomai nuo verslo sprendimų. Ir svarbiausia, ši priežastis nei matoma, nei viešai įvardijama.
Kadangi nemaža dalis kainų ir šiandien dėl socialinių tikslų yra reguliuojamos: transporto, centrinio šildymo, elektros, pašto ir pan., tai šio reguliavimo sustiprinimas siekiant euro būtų tikrai per brangus būdas. Šitoks infliacijos ribojimas, nors ir gali atnešti mums trokštamą infliacijos rodiklį, neišvengiamai turėtų visai netrokštamų išteklių švaistymo ir ekonomikos stabarėjimo pasekmių. Mūsų Vyriausybė čia buvo nuosaiki ir nesiėmė specialiai reguliuoti kainų, siekdama sumažinti infliaciją. Negaliu pasakyti, ar tai buvo padaryta suprantant tokio veiksmo žalą, ar iš politinio neryžtingumo, bet pasirinkimas buvo teisingas. Tiesa, dauguma ekonomistų, politikų bei diplomatų labai už tai vyriausybę barė ir tebebara…
Kitas klasikinis būdas sumažinti infliaciją yra nukreiptas į pačios infliacijos esmę, o ne į rodiklio skaitinę vertę. Tai subalansuotas valstybės biudžetas, užsienio skolos mažinimas ir valstybės išlaidų nedidinimas. Nesant biudžeto deficito, nereikėtų jo finansuoti iš skolintų lėšų ir tai nedidintų pinigų kiekio šalyje, o tai tiesiogiai lemtų žemesnį infliacijos lygį. Netgi nėra būtina mažinti valstybės išlaidas – pakanka jų nedidinti (pastaraisiais metais jos augo greičiau nei BVP). Vyriausybė ir čia liko nuosaiki, tik šį kartą – deja. Ji subalansuotą biudžetą suplanavo tik 2009-aisiais, o šiais metais numatė 1,6% BVP centrinės valdžios ir 1,2 % BVP viso valdžios sektoriaus deficitą6.
Biudžeto deficito Lietuvoje, esant tokiam ekonomikos augimui, pagerėjusiam biudžeto surinkimui ir nedarant jokių struktūrinių reformų, jau bent porą metų turėjo nebūti nė kvapo. Tačiau 2005 m. Lietuvoje biudžeto deficitas siekė 0,5%, kai tuo tarpu Latvijoje biudžetas turėjo 0,1%, o Estijoje – net 2,3% BVP perteklių. Estijos biudžetas yra perteklinis jau nuo 2001 m. Nuo 1999 m. biudžetai turi perteklių Danijoje, Suomijoje, nuo kiek vėliau – ir Švedijoje.
Viena pagrindinių infliacijos priežasčių yra dirbtinis (valstybės intervencijomis) tam tikrų produktų paklausos skatinimas ir/arba pasiūlos ribojimas (pvz., nekilnojamo turto). Sudarius sąlygas sparčiai plėsti pagrindinių vartojimo produktų ir prekių gamybą ir išaugus jų pasiūlai, mažės spaudimas šių produktų kainoms augti. Tam reikalingos rinką vidaus ir užsienio konkurencijai atveriančios, liberalizuojančios ir biurokratiją mažinančios priemonės, kurios sudarytų sąlygas greičiau plėsti gamybą ir atsirasti naujoms įmonėms, o esamoms plėsti savo veiklą.
Iš infliacijos rodiklio matyti, kad didžiausią įtaką jam turi augančios energetikos ir kuro kainos. Tai tarsi nuo mūsų nepriklauso. Tačiau pasaulinis energijos išteklių kainų augimas Lietuvai daro didesnę įtaką nei kitoms šalims dėl itin neefektyvaus energijos, ypač šilumos, vartojimo. Dabartinės kompensacijos gyventojams už šildymą skatina ir toliau nesiimti energijos taupymo, o daugiabučių namų bendrijų ir daugiabučių namų priežiūros netinkamas reglamentavimas apsunkina galimybę priimti sprendimus dėl šių priemonių. Subsidijas už šildymą ir karštą vandenį integravus į bendrą socialinę pašalpą, socialiai remtini asmenys gautų didesnę pašalpą, kurią galėtų panaudoti savo būtiniausioms reikmėms ir taptų, kaip ir visi vartotojai, suinteresuoti taupyti energiją.
Taigi infliaciją esant rinkos ekonomikai galima valdyti tiek, kiek galima valdyti visus rinkos procesus – netiesiogiai, sukuriant palankias sąlygas rinkos dalyviams priimti efektyviausius sprendimus ir niekaip neskatinant neefektyvių veiklų bei padidinto vartojimo. Ir visa tai daroma ne dėl nustatyto infliacijos rodiklio – jis toks susiklosto savaime, jei siekiama didesnio šalies konkurencingumo, ekonominio stabilumo ir ilgalaikio augimo.
Reformų apšilimai
Jau kurį laiką, matydami svarstant naujų valdančiųjų programą, metų valstybės biudžetą ar rašant metinę ekonomikos apžvalgą, galime vis konstatuoti apgailėtiną faktą, kad struktūrinių reformų Lietuvoje nesiimama ir net nenumatoma. Tokiomis progomis tenka vis priminti ir dar nemalonesnį faktą, kad tų reformų poreikis subrendo ir perbrendo, ir kai kur jau justi rimtas puvėsio kvapas. Labiausiai tas kvapas juntamas skaičiuojant ekonominius emigrantus, dėstytojų bei gydytojų atlyginimus ir korupcijos indeksus. Paskutinė struktūrinė reforma Lietuvoje buvo pradėta įgyvendinti 2003 m., kuri leido nuo 2004 m. pradėti žmonėms dalį savo socialinio draudimo įmokos pensijai kaupti privačiai. Per tą laiką kaupimui skirta įmokos dalis paaugo nuo 2,5% (2004) iki 5,5% (2007), o kitos reformos nė nekrustelėjo.
Nors pernai ir nebuvo vykdomos jokios reformos, pokyčiai kai kuriose reformuotinose srityse matyti. Bet pradėkime nuo ten, kur kol kas tylu.
Viešasis administravimas
Nepaisant daugkartinių ir pabrėžtinų pastabų, kad žemės rinkos suvaržymai bei procedūros statyboms pradėti yra didžiulis kliuvinys bet kokį verslą, ypač smulkųjį pradėti; trukdis ateiti užsienio investicijoms; didžiulis korupcijos židinys; viena pagrindinių nekilnojamo turto aukštų kainų priežasčių ir pan., – vis dėlto šioje ekonominės politikos srityje nėra jokių permainų traškesių. Ši politika išsklaidyta tarp Žemės ūkio, Ūkio ir Aplinkos ministerijų, taip pat apskričių bei savivaldybių. Devynios auklės – devyni aukštai reguliavimų ką nors statančiam ant galvos. Tai, kad čia Žemės ūkio ministerijai nėra ką veikti, seniai visiems aišku, tik ne pačiai ministerijai, kuri žemę tebevertina pagal jos tinkamumą arba netinkamumą žemės ūkio veiklai. Kad ir kiek ūkio plėtros strategijų su prioritetinėmis sritimis Lietuvoje būtų sukurta, iš praktinės politikos akivaizdu, kad Lietuva buvo, yra ir bus žemės ūkio kraštas. Ir ne to žemės ūkio, kuriame saugomas natūralus kraštovaizdis ir tradicinis gyvenimo būdas, o to, kuriame skaičiuojamas produkcijos pagaminimas „iš hektaro“.
Praėjusiais metais skambėję siūlymai naikinti vadinamąją žemės paskirtį pagaliau tapo girdimi, pasiekė netgi premjero (Brazausko) ausį, bet išgirsti, matyt, nebuvo, nes visos paskirtys liko kur buvusios. Maža to, atsirado iniciatyvų Seime panaikinti Žemės įstatymo išlygą, leidžiančią žemės ūkio paskirties žemėje statytis sodybą žmonėms, turintiems ūkininko pažymėjimą. Mat nedorėliai miestiečiai, išklausę kursus arba kitaip išlaikę egzaminus, perka žemę kaimuose, miškuose bei laukuose ir joje kuriasi, taip tiesiogiai kenkdami Lietuvos žemės naudojimo Didžiajam Planui.
Viešojo administravimo reforma, be kurios visos šnekos apie biurokratijos mažinimą, korupcijos išgyvendinimą ir modernų viešąjį sektorių yra tik oro virpinimas, popierinę (strategijos) formą įgavo jau 2004 m. pavasarį. Fiziniame pasaulyje pokyčių nepastebėta nei 2004, nei 2005, nei 2006-aisiais. Tiesa, pernai apie viešojo administravimo bėdas viešai kalbėti pradėjo daugiau žmonių bei institucijų. Pasirodė Teisės instituto studija, kuri suskaičiavo verslą kontroliuojančias institucijas ir skaičių paskelbė. Tik, deja, kitaip negu skaičiuoti mokėjusiam veršeliui iš animacinio filmo, jų buvo ne 10, o 152, ir, skaičių paskelbus, joks laivas lengviau neatsitiesė. Tų 152 institucijų net funkcijas sunku kaip nors prasmingai ir aiškiai sugrupuoti – Teisės institutas jas tik iš eilės surašė. Ir visos šios kontrolės institucijos, vykdydamos savo funkcijas, pakeliui dar jas praplečia bei interpretuoja. Maža to, jų veiklos (patikrinimų, reidų) neriboja joks teisės aktas ir rinkos dalyviai gali bet kuriuo metu būti jų aplankyti, ypač kam nors (pvz., konkurentui) paskundus. Negali atsistebėti verslininkų kantrybe ir ištverme. Ir tampa visiškai aišku, kodėl savo verslą kurti tesiryžta nedaugelis arba daro tai kitose šalyse. Iliustracijai pakaks vieno pavyzdžio: kalbinamas apie verslo sąlygas Didžiojoje Britanijoje lietuvis parduotuvės savininkas pastebi, kad ten atėjusi inspekcija ir radusi prekes be reikalaujamų etikečių įspėja verslininką tas etiketes užklijuoti. Lietuvoje toks pažeidimas baigiasi mažų mažiausia bauda, o, priklausomai nuo prekių rūšies ir tikrintojo, gali baigtis ir licencijos praradimu. Tiesa, būna ir išimčių. Pavyzdžiui, mokesčių inspekcija teigia, kad perėjus prie elektroninių informacijos rinkimo būdų ir informacijos analizės jai per 3 metus pavyko 5 kartus sumažinti fizinių apsilankymų įmonėse skaičių.
Ūkio ministerija žadėjo, jog kontrolės institucijų našta verslui bus išmatuota ir sumažinta. Bala nematė to matavimo – ir taip aišku, kad našta didelė, svarbu, kad būtų sumažinta. Aišku, kad sugrupuoti, suklasifikuoti, juo labiau bent kiek optimizuoti kontrolės institucijų funkcijas yra didžiulis darbas. Manau, sunkesnis, nei „įžvelgti“ Lietuvos proveržio kryptis, kuo užsiima kiti tyrėjai pagal Ūkio ministerijos užsakymą7. Tačiau būtent viešojo administravimo pokyčius galima padaryti tik viešojo administravimo sprendimu – reformos „iš apačios“ čia įvykti negali, nes nėra jokių rinkos subjektų8. Taigi sistema turi pasikeisti pati savo vidinėmis išgalėmis – it koks Miunchauzenas išsitraukti save iš pelkės. Tik bijau, kad – kitaip negu garbusis baronas – nei premjeras, nei vidaus reikalų ministras šio „žygdarbio“ į savo kasdienę dienotvarkę neįtraukia. Matyt, tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl viešojo administravimo reforma niekaip nepajuda.
Gedimino Kirkilo vyriausybė atnaujino anksčiau veikusią Saulėlydžio komisiją piliečių rūpesčiams dėl valdiškų namų mažinti. Intencijos tikrai geros ir supratimas, ką daryti, yra, tačiau paaiškėja, kad nėra kam daryti – juk visi viešojo administravimo aparato dalyviai turi daryti tai, kas jiems prirašyta ir nebelieka laiko pastangoms ir triūsui stengiantis suprasti bei įvertinti tai, kas yra daroma. Valdininkų vis daugėja, o dirbti pačius reikalingiausius darbus vis labiau nėra kam – tai tik dar vienas reformos viešajame administravime pernokimo įrodymas.
Sveikatos apsauga
Po 2005 m. medikų streikų, pasibaigus pirmajam ir prasidėjus antrajam gydymo įstaigų restruktūrizacijos etapui, eilėms prie gydytojų kabinetų tapus norma, o mokėjimams už paslaugas – vieša paslaptimi, laimėjus vienos blogiausių sveikatos sistemų ES „prizą“ ir viešai diagnozavus daugybę Lietuvos žmones kamuojančių kūno bei proto ligų, panašu, kad sveikatos politikos formuotojai galų gale nutarė ne tik atsimušinėti nuo priekaištų, bet ir patys imtis keisti sistemą.
Pirmas pokytis buvo medikams prižadėtas atlyginimų didinimas. Tai, žinoma, pliusas juolab sveikatos apsaugoje, kur ne kartą jau buvo žadėta ir užmiršta.
Tačiau kodėl beveik visi tebėra nepatenkinti? Pirma, todėl, kad medikų oficialūs atlyginimai yra pernelyg ženkliai atsilikę nuo šiam darbui žmonių suteikiamos vertės, nuo kitų profesijų Lietuvoje ir užsienio kolegų atlyginimų, idant būtų galima per metus situaciją iš esmės pakeisti. Antra, atlyginimų didinimas yra fiksuotas vidutiniškai pagal kategorijas. Kiek konkrečiai padidėjo atlyginimai kiekvienam gerai ir prastai dirbančiam medikui, iš vidurkių nematyti. Šie sprendimai, kaip ir dera, priklauso ne Ligonių kasų ar ministerijos, bet atskirų gydymo įstaigų kompetencijai. Tuo tarpu kompetencijos personalo valdymo srityje ne visur yra pakankamos, juolab kad dauguma gydymo įstaigų yra viešosios, o sveikatos paslaugų reglamentavimo ypatybės apsaugo ne pačius geriausius gydytojus nuo jų darbo kokybės įvertinimo rinkoje. Trečia, ne tik atlyginimais medikai yra nepatenkinti, juos žlugdo pati sistemos struktūra.
Antras pokytis – pradėtas naujas gydymo įstaigų restruktūrizacijos etapas, kurio tikslas – padidinti viešųjų asmens sveikatos priežiūros įstaigų (ASPĮ) darbo efektyvumą ir pritaikyti jų tinklą esamiems ir prognozuojamiems pacientų srautams. Šis pratimas yra klasikinis centrinio planavimo pavyzdys, su visais iš to kylančiais atributais: didelėmis išlaidomis, žmonių pasipriešinimu, kukliais pasiekimais, daugybe šalutinių reiškinių, tarp jų ir korupcijos. Tikslas – padidinti efektyvumą ir reaguoti į paklausą, – be abejo, yra aktualus. Bet valstybei nebūtina nuolat skaldyti ar jungti įstaigas (dar galima sukeisti vietomis, ką nereta apskritis ir siūlo). Valstybė disponuoja kitais, finansiniais svertais šiam tikslui pasiekti. Tam reikia įgalioti Ligonių kasas vykdyti konkurencinius pirkimus pagal paslaugų kokybės kriterijų ir taip priversti pačias įstaigas rasti efektyvumo didinimo šaltinius, kurie dažnai bus susiję su vienokiais ar kitokiais restruktūrizacijos (valdymo nuomos, privatizacijos ir pan.) veiksmais. Tikimybė, kad konkrečios įstaigos pertvarkos, nulemtos konkurencinio paslaugų pirkimo, sutaps su tomis, kurios bus suplanuotos įstaigas restruktūrizuojant, praktiškai lygi nuliui (kiti restruktūrizacijos motyvai, skirtingi sprendėjai ir pan.). Tai reiškia, kad netolimoje ateityje pradėjus diegti konkurencinius pirkimus (o tai neišvengiama siekiant paslaugų kokybės) didelė dalis, o veikiausiai visos Lietuvos viešosios ASPĮ turės pereiti dar vieną restruktūrizaciją ir kartu panaikinti ministerijos organizuotos restruktūrizacijos numatytus sutaupymus. Tai yra visiškai netikslingas, ekonomiškai nuostolingas ir ypač žmonėms (įstaigų vadovams, darbuotojams, pacientams) nepalankus procesas. Diskusijose tarp pačių restruktūrizacijos planuotojų matyti, kad dalis jų supranta šio proceso netikslingumą, bet – paradoksas – nemano, kad jie turėtų tai stabdyti. Ir, deja, niekas iš galinčiųjų keisti to nemano, tik piktinasi neprotingais sprendimais, kurių, panašu, niekas, turintis žmogišką pavidalą, nepriima.
Trečias pokytis – viešajame sveikatos finansavime yra ir gerų žinių. Ligonių kasos, nors ir nežada diegti kokybinių rodiklių ASPĮ darbui vertinti, jau pažadėjo du svarbius dalykus. Pirma, panaikinti kvotas ambulatorinėms paslaugoms (sąskaita lėšų, sutaupytų stacionare9) ir, antra, apmokėti už paslaugas bazinėmis kainomis, nepriklausomai nuo gydymo įstaigos nuosavybės formos. Tai bus rimtas žingsnis Lietuvos sveikatos sistemoje – pagaliau bus realizuota paciento teisė rinktis, o privačios ASPĮ įtrauktos į bendrą sistemą10. Dėl to turėtų sumažėti kainos privačiose gydymo įstaigose ir padidėti privačios praktikos patrauklumas, ko seniai reikia ir pacientams, ir gydytojams.
Privačios medicinos patrauklumas turėtų padidėti ir dėl kitų priežasčių. Seime įregistruotos dviejų įstatymų pataisos, siekiančios panaikinti savivaldybių teisę neleisti privačioms ASPĮ steigtis bei panaikinti joms taikomą nekilnojamo turto mokestį (viešosios jo nemoka). Jeigu Seimas šias pataisas priims, galima bus tikėtis, kad ilgus mokslus baigę medikai turės galimybių savo veiklai ne tik užsienyje ar keliose gerai žinomose „šiltose“ vietelėse Kauno ir Vilniaus ligoninėse, bet ir naujose ar atsinaujinusiose gydymo įstaigose.
Tačiau rimčiausius pokyčius sveikatos sistemoje siečiau su papildomo sveikatos draudimo nauja kokybe. Dažnai sakoma, kad šis draudimas „bus įvestas“. Įvesti jo negalima, nes tai yra rinkoje teikiama (arba neteikiama) paslauga. Šiandien tokias paslaugas teikia dvi bendrovės, o jų rinka labai maža. Papildomu sveikatos draudimu šiandien įmonės gali apdrausti savo darbuotojus, kurie ligos atveju gali gauti geresnes paslaugas, tas paslaugas gauti greičiau, nemokėti iš kišenės už mokamas paslaugas ir pan.
Papildomas savanoriškas sveikatos draudimas egzistuoja praktiškai visose išsivysčiusiose valstybėse. Šiandien Lietuvoje beveik visas legalus sveikatos paslaugų finansavimas yra iš viešųjų šaltinių. Tai lemia nuolat didėjantį atotrūkį tarp paslaugų paklausos ir galimybių jas finansuoti, t. y. sveikatos paslaugų deficitą. Siekiant subalansuoti viešuosius finansus, yra įvestos kvotos bei kiti administraciniai ribojimo mechanizmai, dėl kurių nukenčia pacientai. Svarbu tai, kad pacientai šios rizikos (tilpimo į kvotas, kompensuojamų vaistų sąrašus ir pan.) negali valdyti, o labiausiai nukenčia tie pacientai, kurie neturi išskirtinio statuso visuomenėje ir negali ar nenori naudotis „skambučio teise“. Nesant legalių būdų pacientui dalyvauti savo finansais, sveikatos paslaugų poreikį žmonės stengiasi patenkinti mokėdami už jas nelegaliai. Todėl šešėlinių mokėjimų išplitimas šiandienėje sistemoje yra visiškai dėsningas. Tai galima išgyvendinti tik sudarius palankias sąlygas žmonėms trūkstamas paslaugas bei kokybę nusipirkti legaliai. Kadangi išlaidos, gyventojų mokamos „iš kišenės“, už sveikatos paslaugas auga11 ir augs ateityje, žmonėms būtų naudinga, jei atsirastų rinkoje kuo įvairesnės papildomo draudimo paslaugos.
Oficialiai pripažįstama, kad žmogaus sveikatos būklei didžiausią įtaką daro jo gyvensena. Dabartinė sveikatos politika, tegul ir deklaruodama poreikį didinti paciento atsakomybę už jo sveikatą, šio siekio neįgyvendina praktiškai. Papildomas sveikatos draudimas yra nors anaiptol ne vienintelė, bet tinkama priemonė padidinti paciento motyvaciją gyventi sveikai ir rūpintis savo sveikata dar nesusirgus.
Pernai Sveikatos apsaugos ministerijoje buvo suformuota darbo grupė, kuri iki 2007 m. sausio pabaigos turi parengti koncepciją, kaip papildomą savanorišką draudimą paversti visaverčiu sveikatos apsaugos sistemos komponentu. Tai reiškia, kad turi būti įvardytos sveikatos paslaugos, už kurias gydymo įstaigos gali imti mokestį ar priemoką ir kurios būtų papildomo draudimo objektas. Be to, darbo grupė turi pasiūlyti priemones, kaip palengvinti šią naštą mažas pajamas turintiems bei padengti jų neturintiems gyventojams. Kaip ir reikėjo tikėtis, grupės pasiūlymai dėl mokamų paslaugų yra nuosaikūs, o kompensavimo sistema žada būti brangi. Tačiau tai yra tikrai geriau negu nieko. Svarbu, kad prasidėtų šis priemokų legalizavimo(si) procesas, gydymo įstaigos įgytų motyvacijos įtikti pacientui ir gautų papildomų legalių pinigų gydytojų atlyginimams didinti ar kitoms konkrečiai jiems aktualioms reikmėms. O pacientas pagaliau pradėtų jaustis klientu, o ne malonės prašytoju. Ar parengta koncepcija bus priimtina politiškai ir kiek užtruks tos koncepcijos įgyvendinimas, sunku pasakyti, bet tikėkimės, kad dar vieno dešimtmečio neprireiks.
Aukštasis mokslas
Galiausiai apie reformą, kuri jau turi ir dalykinį kūną, ir politinę kepurę. Koncepciją aukštojo mokslo reformai sukūrė gana marga iniciatyvinė grupė: skirtingų universitetų dėstytojai, studentų organizacijų atstovai, skirtingų partijų politikai, ekspertai. (Beje, ši grupė pademonstravo, kad nekonstruktyviu individualizmu kaltinami lietuviai gali labai vaisingai dirbti neformaliose bendruomenėse.) Politinį stogą reformai garantavo konservatoriai, savo dalyvavimo mažumos koalicijoje sąlyga iškėlę aukštojo mokslo reformos palaikymą.
Visų pirma, reforma siekiama pakelti studijų kokybę, padidinti studentų atsakomybę ir studijų sistemos „jautrumą“ rinkos poreikiams. Reformos turinys yra aukštojo mokslo administravimo pertvarka, įgyvendinant atviros ir atskaitingos aukštosios mokyklos principus (ir prieš savo bendruomenę, ir prieš visuomenę), bei finansavimo pertvarka, įgyvendinant studento krepšelio ir konkurencijos tarp aukštųjų mokyklų principus. Pagal siūlomą modelį studijos būtų finansuojamos iš keturių šaltinių: 1) valstybės parama studijų krepšelio forma, 2) studijuojančiojo lėšos, 3) studijų paskolos, 4) aukštųjų mokyklų, įmonių ar fondų stipendijos ar parama. Valstybė galėtų remti ypač gabius ar nepasiturinčius, subsidijuodama paskolų palūkanas ar pan. Studijų krepšelis būtų suteiktas studentui vieną kartą kaip fiksuota studijų subsidija. Šiuo metu minima suma – 8000 litų už bakalauro studijas. Studijų krepšelis turėtų būti vienodas, išskyrus atskirus itin brangių studijų atvejus (siejama su didesniu kreditų skaičiumi). Labai svarbi reformos nuostata yra ta, kad valstybė, skirdama studijų krepšelį, vertina tik bendrąjį aukštosios mokyklos darbo efektyvumą, bet į pinigų skirstymą institucijoje nesikiša. Taigi reforma siekia suderinti akademinę laisvę su atskaitomybe už viešųjų finansų panaudojimą, konkurenciją tarp studentų bei aukštųjų mokyklų su jų teise pasinaudoti valstybės parama lygiomis sąlygomis, aukštą studijų kokybę su studentų atsakomybe.
Kaip teigia premjeras, reformos gairės turi būti baigtos rengti iki kovo. Reikalingus teisės aktus planuojama priimti iki 2007 m. rugsėjo 1 d., kad 2008-ieji mokslo metai jau prasidėtų pagal naują tvarką.
Kad aukštojo mokslo reforma būtina, būtina kvadratu ir kubu, manau, išsamių argumentų dėstyti nebeverta. Ji būtina ir dėl ekonominių, ir dėl socialinių, ir dėl kultūrinių priežasčių. Be jos modernėjančioje Lietuvos ekonomikoje tiesiog nebus kam dirbti. Matyt, nebeverta abejoti ir tuo, kad reforma bus, nepaisant banalaus fakto, kad didelė dalis rektorių ir šiandienės profesūros jos nenori. Belieka klausimas, kokia ji bus. Tiksliau tariant, ar tai, kas liks iš jos turinio po politinio „derinimo“, bus pakankama naujai kokybei atsirasti per tiek laiko, per kiek neprarasime savo gyvybingumo kaip ekonomika ir apskritai kaip visuomenė.
Pokyčiai politinėje valdžioje ir saugumas
Pernai krito Viktoras Uspaskichas, kartu su juo ir darbiečiai. Konservatoriams bežaidžiant politinius žaidimus, tarytum visai netyčia krito Artūras Paulauskas, o su juo ir socialliberalai. Rolandas Paksas dar neatsikėlė – kartu ir jo vadinamieji liberaldemokratai. Ar tai jau populizmo žlugimas? Vargu. Tiesiog įvyko persigrupavimas. Seimo pirmininko postą užėmė partiją pakeitęs Viktoras Muntianas, kiti „nukritusieji“ pakeitė partijas, frakcijas ir simpatijas, bet iš Seimo niekur nedingo. Apie Paksą, turiu negerą įtarimą, dar teks prisiminti, o ir kiti, dar neišrinkti „tautos gelbėtojai“ laukia savo eilės. Tuo netenka abejoti. Iš aktyvios politikos pasitraukė Algirdas Brazauskas – atsivėrė vyriausybės durys žurnalistams ir kitiems, turintiems ką pasakyti. Kitaip negu bendrapartietis pirmtakas, Kirkilas moka ir kalbėti, ir klausyti. Panašu, kad moka ir suprasti. Klausimas kitiems metams lieka vienas – kokie bus sprendimai.
O tuo metu teatre (Seime ir Vyriausybėje) visi užsiėmę saugumo reikalais. Kas Saugumo departamento, kas energetinio saugumo. Energetinis saugumas, panašu, jau tampa nauja vėliava, kuri ir konsoliduoja, ir skiria, ir kuria galima pridengti pačius keisčiausius sprendimus.
Tai, kad industrinės visuomenės (nepriklausomai nuo jų noro bei pastangų atrodyti žinių visuomenėmis) yra stipriai priklausomos nuo energetinių resursų, yra faktas. Tai, kad didžiosios šio ištekliaus turėtojos mūsų regione nėra stabilios demokratijos, taip pat žinomas faktas. Gal kiek naujai į šiuos faktus mus priverčia pažvelgti metų pabaigos įvykiai, parodę, kad ne tik mes, bet ir Baltarusija nėra laisva nuo rizikos patirti Rusijos prisuktų kranelių sankcijas, – ir mums tai visiškai ne vis vien. Kaip, beje, ir didžiajai daliai Europos.
Tačiau kodėl mes manome, kad mūsų trokštamas saugumas egzistuoja? Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jei yra vamzdis, tai juo būtinai turi kažkas tekėti. Net ir ne kiekvienas kūdikis turi garantijas, kad pienas atitekės į burną iš ten, iš kur turėtų – nutinka ir taip, kad jo nebūna. Atsitinka, kad upių vagomis neatiteka vanduo ir derlius pražūsta, kad kas nors ko nors laiku nepagamina ar neatveža, ir kas nors kitas bankrutuoja. Nutinka ir taip, kad kiti neperka už tiek, kiek tu tikiesi ir tu atsiduri finansinėje krizėje, arba daug žmonių neperka už tiek, kiek kiti tikisi, neperka ilgai ir krizės ištinka ištisas rinkas bei šalis. Ekonominė veikla, kaip ir bet kuri kita žmogiška veikla, visada yra susijusi su rizikomis. Šios rizikos negali būti eliminuojamos, o tik valdomos (t. y. apie jas žinoma iš anksto ir joms pasiruošiama). Lygiai tas pats galioja ir kalbant apie energetinį saugumą. Mes negalime būti visiškai saugūs ta prasme, kad būtume tikri, jog visada turėsime tų išteklių, kurių mums reikia ir ypač už tą kainą, prie kurios esame pripratę.
Natūralu, kad siekiant valdyti rizikas, stengiamasi energijos išteklių šaltinius diversifikuoti, t. y. turėti jų pasirinkimą ir būti pasirengus jais pasinaudoti. Todėl prasminga nagrinėti ir tobulinti alternatyvių bei atsinaujinančių šaltinių panaudojimo technologijas. Tačiau realiai naudoti juos prasminga tik tada, kai jie ekonomiškai atsiperka. Pastangos dirbtinai sumažinti rusiškos naftos ar dujų vartojimą (idant būtume mažiau priklausomi) ir kuo greičiau pereiti prie brangesnių alternatyvų, reiškia tiesiog iš didelio rašto išeiti iš krašto. Pagal tokią logiką turėtume kasdien laipioti gaisrinėmis kopėčiomis ir nekvėpuoti grynu oru kaime, bet naudotis dujokauke – idant atgal į miestą grįžę, būtume mažiau priklausomi nuo gryno oro…
Visai tikėtina, kad po kurio laiko alternatyviosios energijos rūšys pasidarys konkurentabilios, kai vandeniliu varomas automobilis bei pats kuras kainuos panašiai kaip šiandienis važinėjimas naudojant benziną, dyzeliną ar dujas. Tuomet galėsime ramiai, it Jemelia ant savaime važiuojančios krosnies jų carui špygą parodyti ir be lydekos paliepimo.
O iki tol turėtume naudoti pigiausią kurą ir technologijas, žinoma, turėdami atsargoje bent vieną variantą (neišvengiamai blogesnį), jeigu kartais pigioji alternatyva prapultų. Tačiau šiandieniai svarstymai ir netgi vyksmai dėl energetikos ateities horizontų yra kiek kitokie. Alternatyvūs šaltiniai bei technologijos yra traktuojamos kaip vertybės savaime, nesvarbu kiek kainuotų. Pernai buvo daug samprotaujama apie būsimos atominės elektrinės statybą. Diskutuojama, kas ją valdys ir kokiomis proporcijomis, kas ją statys ir pan., bet informacija, kiek kainuos naujosios atominės pagaminta energija, čia apskritai nefunkcionuoja. Viename šaltinyje lyg tarp kitko buvo užsiminta, kad ji bus, švelniai tariant, brangoka… Bet panašu, kad tai šiandien niekam neįdomu. Deja, kai elektrinė bus pastatyta ir pradės tą brangią energiją tiekti, bus per vėlu imti domėtis. Tada turėsime šią energiją vartoti, net ir esant pigesnėms alternatyvoms. Abejoju, ar dėl to nors kiek būsime saugesni.
Tvari vartotojo galia
Yra toks populiarus angliškas terminas sustainable development, kurio pirmojo žodžio vertimas į lietuvių kalbą buvo keistas bent tris kartus, o antrojo – bent du. Nežinau, ar pataikau į paskutines vertimų naujienas, bet vartosiu apytikslį lietuvišką atitikmenį „tvari plėtra“. Nors jis mažai ką pasako apie sąvokos turinį. „Tvari plėtra“ turėtų žymėti tokį ekonominį vyksmą, kuriame nėra nepageidaujamo išorinio poveikio efekto. Tarkime, asmuo A perka iš asmens B prekę H, sumokėdamas sumą X, kuri kompensuoja visas išlaidas, reikalingas prekei H pagaminti. Tai būtų tvari plėtra. Dabar (netvarioje plėtroje) sumokama suma X paprastai padengia tik B patirtas išlaidas, bet dažnai nepadengia kitų išlaidų, reikalingų prekei pagaminti, ją vartojant arba jai utilizuoti. Pavyzdžiui, gaminant prekę buvo užterštas vanduo, o valymo kaštai neįtraukti (nes gamykla jo nevalė), arba buvo naudojama mediena, kuri pirkta iš tokių miško savininkų, kurie atsodinimo kaštų į kainą neįtraukė ir net nesirengia to miško atsodinti. Gali būti, kad pats prekės naudojimas sukelia žalą atmosferai (pvz., aerozoliai) arba jos utilizavimas po panaudojimo sukuria papildomų išlaidų, kurių niekas neapmoka (pvz., alaus skardinės). Dalį šių problemų bandoma spręsti apmokestinant šį žalingą poveikį aplinkai. Tačiau tai nėra nei efektyvu, nei labai taiklu, nes mokesčio mokėjimas ne visada proporcingai susijęs su tarša (ar kitokiu kenkimu), o reguliavimai yra labai brangūs. Pavyzdžiui, oro tarša labai priklauso ir nuo automobilio, ir nuo kuro, ir nuo važiavimo greičio. Visų šių ir dar kitų parametrų sureguliuoti administraciškai neįmanoma. Juolab kad pačios taršos rūšys skiriasi, pavyzdžiui, važiuojant šaltu varikliu išsiskiria vienos kenksmingos medžiagos, stovint, kol įšils variklis – kitos. Be to, visada kyla klausimas, kaip tie surinkti pinigai žalą kompensuoja. Teigiama, kad antai cigarečių akcizas skiriamas žmonių sveikatai atstatyti, bet iš tikrųjų surinkti pinigai patenka į bendrą biudžetą ir gali būti taip pat sėkmingai skirti Seimo automobiliams pirkti. Todėl nenuostabu, jog daugybė ekonomistų laužo galvas, kaip tas išorines pasekmes įtraukti į paslaugų ir prekių kainą ir taip išvaduoti dalį visuomenės nuo priverstinės pareigos rinkti kitų primėtytas šiukšles (plačiąja prasme).
Beje, tokių eksternalitetų pavyzdys yra klasikinis, kurį pateikia intervencionizmo ir centrinio planavimo šalininkai prieš rinkos ekonomiką, teigdami, kad rinkos ekonomika negali su tuo susitvarkyti ir kad tai yra jos prigimtinė yda. Ir todėl mėgstamas rinkos ekonomikos šūkis „klientas visada teisus“ taip pat negalioja (mat klientas nori visų tų daiktų, kurie nėra labai geri jam pačiam, aplinkiniams ar gamtai).
Taigi dėl prigimtinės ydos. Jos čia nėra, nes rinkos ekonomika suponuoja privačią nuosavybę. Turėtume pastebėti, kad eksternalitetai atsiranda ten, kur nuosavybė yra bendra arba, kitaip sakant, niekieno. Juos ypač lengva pamatyti šiukšlių pavidalu viešose pamiškėse, ežerų pakrantėse, tarpuose tarp privačių valdų. Ir čia rinkos ekonomika niekuo dėta – žmogui būdinga šiukšles nešti iš savo kiemo, ir jei už jo tvoros yra „niekieno“ kiemas (kas beveik automatiškai reiškia, kad nėra kontrolės), tai į jį šiukšlės ir sumetamos. Jei tai būtų privati valda, už šiukšlių išvežimą tektų mokėti. Tačiau nuosavybės tema šį kartą plačiau nesiplėsiu – labai daug yra žmonių, kurie alergiški privačios nuosavybės institutui ir kuriems, matyt, vis dar gaila tų kolchozų, kurie dar nepastatyti (žinau, sugriautųjų jiems negaila, nes juose negyveno). Geriau pakalbėsiu apie klientą, kuris vis dėlto tebėra visada teisus, ir kuris mūsų šiukšlinančią ekonomiką ir padarys t(š)varia.
Elgesio mados į Lietuvą ateina pavėluotai – kaip ir dera normaliam Europos centrui. Vakaruose jau kasdienybe yra tapę visokie vartotojų sąjūdžiai. Kai kurie jų labai ekstravagantiški, pavyzdžiui, protestuodamos prieš kailinių žvėrelių naikinimą po miestų gatves protestuoja nuogos kino žvaigždės arba kokie Green Peace aktyvistai nupjauna elektros laidus naftos kompanijos boso nameliui. Tačiau esama ir visai kultūringų judėjimų. Pavyzdžiui, Skandinavijoje veikia parduotuvių tinklai, kuriuose prekiaujama tradiciniais Afrikos ar kitų trečiojo pasaulio šalių dirbiniais, ant kurių pažymima, kad prekės pagamintos nenaudojant vaikų darbo jėgos. Jau ir Vilniuje galima nusipirkti rūbų, ant kurių etikečių labai pastebimai užrašyta, kad prekė – nuo žaliavos iki paskutinės sagos prisiuvimo – pagaminta Italijoje, o ne Kinijoje. Aš asmeniškai labai abejoju, ar tam vaikui Afrikoje gerai, kad jis neteko darbo vietos gamykloje – labai tikėtina, kad jo dalia nuo to tik pablogėjo. O tai, kad viskas buvo pagaminta Italijoje, sufleruoja, kad prekė galėjo būti gerokai pigesnė, nei yra dabar. Tačiau tiems pirkėjams, kuriems atrodo, kad šios prekės pagamintos teisingai, yra galimybė pademonstruoti savo požiūrį į patį verslo procesą, ne tik į prekę.
Žmonės nori rinktis ir chemikalų nepripurkštus obuolius, ir dienos šviesą mačiusių vištų kiaušinius. Nors vadinamieji ekologiniai produktai, kuriais prekiaujama prekybos centruose, kol kas nei yra pelningi tiekėjams (bent jau Lietuvoje), nei sukelia pasitikėjimą pirkėjams, manau, kad tik laiko klausimas, kada jie tokie taps. Geriau gyvendami žmonės vis daugiau laiko skirs savo sveikatai ir vis labiau rūpinsis, ką jie valgo, ką dėvi, kokiu šampūnu plauna galvą ir kokiais plovikliais švarina savo indus. Informacijos patikimumą didina atsirandantys įvairūs tarpininkai – konsultantai, draugijos ar tiesiog vartotojų nuomone pasidalyti skirti tinklapiai (kaip antai Lietuvoje veikiantis www.supermama.lt). Todėl ši tendencija tik plėsis ir pirkėjai vis labiau kontroliuos patį verslą. Kadangi ir vartotojams, ir gamintojams tai yra nauji santykiai, tai kuriozų ir abipusių kaltinimų, kol susiformuos įgūdžiai ir bendravimo tradicijos, neišvengsime, bet to ir būtų naivu tikėtis.
Tad nebuvo Karlas Marxas teisus nei prieš šimtą metų, nei dabar – kapitalizmas nesusinaikina ir neperauga į socializmą. O klientas tebėra teisus, netgi teisesnis negu anksčiau.
Vietoje palinkėjimų
Nors datomis užfiksuoti pernai įvykusių stambių ekonominių virsmų negalime, vis dėlto sakyčiau, kad 2006-ieji buvo permainų metai. Daugelis iš jų neįvyko per vienus metus, bet 2006 m. „išlindo“ tam tikrais ženklais į paviršių ir buvo pastebėtos.
Juk tikrosios permainos vyksta žmonių galvose, o išoriškai mes tai galime pamatyti tik po kurio laiko, kai jos ima lemti rinkos dalyvių sprendimus. Kadangi ekonomika sukasi apie žmonių elgesį jiems siekiant ekonominių gėrybių, tai natūralu, kad ji nuo žmonių nuomonių bei pasirinkimų labiausiai ir priklauso. Priklauso daug daugiau nei skaičiuojantieji ekonomistai gali pagrįsti skaičiais, o vyriausybė suplanuoti ir įpareigoti.
Taigi jei daug žmonių tikrai norės, kad valstybės tarnautojai neimtų kyšių, o geri gydytojai bei mokytojai uždirbtų daugiau nei prasti, ir kad valstybė nebūtų dosni būsimų kartų sąskaita, tai taip ir atsitiks. Tik jokie modeliai nei ekspertai nepasakys kada.
1 Akimirką pamėginau įsivaizduoti, kaip atrodytų priešnaujametinė sumaištis prekybos centruose ir miestuose, jei šalia jau įprastos šventinio pirkimo bangos būtų prisidėjusi ir euro įvedimo perspektyva. Primena cunamį. Prekybininkai būtų turėję išrasti bent jau kasininkes-automatus.
2 Tik prieš porą mėnesių miręs žymus ekonomistas Miltonas Friedmanas (žr. NŽ-A, Nr. 12, p. 572–573) ilgą laiką įrodinėjo, kad Didžiąją depresiją JAV sukėlė būtent Centrinio banko intervencijos į rinką, ką per Friedmano 90 metų jubiliejų oficialiai pripažino šiandienis Federalinių rezervų vadovas Benas Bernanke‘as.
3 Plačiau žr. Guoda Steponavičienė, „Dalybos briedžių girioje“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2005, Nr. 1–2, p. 18.
4 Kai daug žmonių tikisi, jog nustatytą datą kainos išaugs, tai jie ima daugiau pirkti, padidėjusi paklausa yra signalas rinkai kelti kainas, taigi infliacija išauga.
5 Rūta Vainienė, Ekonomikos terminų žodynas, Vilnius: Tyto alba, 2005.
6 Toks planas neįtikina realiu noru sumažinti biudžeto deficitą – juk 2009 m. ekonominis augimas jau bus gerokai lėtesnis, o numatytoji data grėsmingai arti prie rinkimų datos. Labai reikėtų įdėti pastangų neįtarti, kad bus bandoma subalansuoto biudžeto uždavinį permesti naujai vyriausybei.
7 Proveržio kryptys – tai tokios ekonominės veiklos sritys, investicijos į kurias tiesiog atsiperka. Tai kažkas panašaus į besipurtantį auksu avinėlį.
8 Kitose, tegul ir labiausiai valstybės reguliuojamose srityse kaip sveikatos apsauga ar švietimas, laipsniškai atsiranda privatūs subjektai ir rinkos santykių užuomazgos, kurios pradeda klibinti esamos sistemos pamatus. O tada jau lašas po lašo…
9 Taupymas turėtų vykti gana lanksčiai ir „savanoriškai“, nes už į ligoninę guldomus pacientus ligoninės gautų tik tiek pinigų, kiek sutarta su TLK, o ne pagal paguldytų ligonių skaičių. Taigi stacionarui finansavimo pavidalo kvotos liktų galioti.
10 Labai tikiuosi, kad čia neslypi jokia apgavystė, kaip būdavo iki šiol su Sveikatos ministerijos ir Ligonių kasų naujienomis.
11 Statistikos departamento duomenimis, namų ūkių išlaidos sveikatos priežiūrai nuo 1999 iki 2005 m. išaugo beveik 90%.
