Nors inteligentų kairumo faktas yra visiškai aiškus ir viešas, klausimą šį nagrinėti analitiškai yra gana sunku. Ne dėl to, kad trūktų argumentų ar įžvalgų. Tiesiog dėl to, kad emociškai kibu. Skaitant ir girdint dažno intelektualo[1] tekstus tenka patirti, kad protinio darbo kolegos Lietuvoje, ir ne tik čia, gerbia, cituoja, perfrazuoja ir kitaip mielai mini Marksą, semdami argumentus iš jo pateikto visuomeninių santykių supratimo[2]. Apmaudu dvigubai. Pirma, dėl estetikos, nes socializmo prieskonio daugiau nei pakanka geram tekstui sugadinti. Antra dėl logikos, nes būtent Markso modelis ne tik kad niekada neveikė, bet ir veikti negalėjo.
Nei Marksas, nei jo pasekėjai savo doktrinos teoriškai nepagrindė, ir net nematė reikalo tai daryti: juk socializmas ateina kaip nepermaldaujamas istorijos dėsnis… Dar pačioje sovietinės valstybės aušroje L. von. Mises įrodė, kad socializmas, kaip visuomenės organizavimosi būdas, apskritai yra neįmanomas. Ir nėra jokių objektyviai egzistuojančių visuomeninių jėgų, kurios pakeičia visuomeninę sąmonę…. Sakyčiau, Markso „Kapitalas“ buvo tiesiog genialus viešųjų ryšių planas, padėjęs pasiekti tam tikrų kai kurioms tautoms itin skaudžių politinių tikslų.
Bet grįžkime prie intelektualų. Socializmą jie greičiau myli nei laiko tiesa (ar gali būti tiesa viešųjų ryšių produktas?). Kiekvienas intelektualas, bent kiek pasigilinęs į socializmo pamatines prielaidas – centrinį planavimą ir visuomeninę gamybos priemonių nuosavybę – supras, kad tokioje sistemoje efektyvumas yra nykstamai mažas, kas anksčiau ar vėliau sunaikins visą iki to sukurtą ar atskirų žmonių, nepaklūstančių sistemai, vis dar kuriamą materialią gerovę. Be to, tokia sankloda sugriauna tradicines vertybes ir ugdo „naują“ žmogų, kurio aprašymų pilna Sovietmečio literatūra: nuo Majakovskio ir Mieželaičio antžmogių iki Bulgakovo šarikovų. Atrodo, imkite ir skaitykite, ir svarbiausia, kad tikrai visi esame skaitę, ir netgi rašinėlius rašę. Nepadeda.
Dėliodami racionalioje diskusijoje kairiųjų ir dešiniųjų argumentus, mąstantys žmonės ne taip jau sunkiai sutinka, kad kairumas veda prie rimtų visuomenės ligų. Tačiau eilinio skambaus šūkio pamokyti, kelia rankas už perskirstymą, valstybės globojančią ranką, turtingųjų pasmerkimą ir visų tautų romantiškus marksistus, veikusių visai neromantiškomis priemonėmis (pvz., E.Cheguevara). Taigi šis santykis, panašu, yra ne proto lygmenyje. Tuomet dar paradoksaliau atrodo tai, kad būtent intelektualai labiau nei kitos socialinės grupės į tą kairumą yra linkę. Nejaugi dėl kovų ir herojų romantikos?..
Pavadinimai ir apibrėžimai
Lietuvos viešojoje padangėje yra tiek pasiskelbusių dešiniųjų, kurie mąsto ir elgiasi pagal kairiųjų logiką ir vertybes (pvz., balsuoja), kad kalbėjimas apie dešiniųjų ir kairiųjų grupuotes (partijas, judėjimus) apskritai praranda prasmę, todėl čia aš kalbėsiu tik asmens lygmeniu.
Nepaisant gausios bei spalvingos simbolikos ir aibės stereotipų, kairumą ir dešinumą apibrėžti nėra taip paprasta. Juolab, kad ir pavadinimų bei vertinimo skalių esama daugelio ir vartojamos jos nenuosekliai. Pavyzdžiui, Europoje liberalas yra dešiniųjų pažiūrų žmogus, JAV – kairiųjų. Ekonomine prasme liberalai, konservatoriai ir kartais krikščionys demokratai yra dešinieji, kultūriniame kontekste liberalu dažnai vadinamas žmogus, kurio moralinės nuostatos yra lanksčios, o tų pačių dešiniųjų konservatorių ar krikščionių demokratų – apibrėžtos.
Kadangi pripažįstu individo autonomiją moralinių ir dvasinių vertybių sferoje ir nemanau turinti kriterijų svarstyti šių pasirinkimų priežastis, čia kalbėsiu tik apie ekonominį kairumą bei dešinumą. Tačiau, kadangi materialūs dalykai patys savaime be sąmonės palaikymo neegzistuoja, drįsiu analizuoti ekonominių pasirinkimų sąsajas su nematerialistinės sferos elementais: vertybėmis bei pasaulėžiūra.
Taigi apibrėžimas: ekonominėje plotmėje kairėje yra tie, kurie pasisako už centralizuotus ir privalomai kitiems taikomus sprendimus, kuriais perskirstomi ištekliai, o dešinėje tie, kurie yra už privačią nuosavybę ir individualius sprendimus, kurių pagrindu pasiskirsto ištekliai, kitaip tariant – rinkos santykius.
Žodžius „socializmas“ ir „kairė“ čia sąmoningai vartoju kaip sinonimus, todėl kad jie skiriasi tik laipsniu, o ne esme. Kairiosios pažiūros reiškia, kad norima daugiau perskirstymo, daugiau galių valdžiai spręsti ir daugiau ribojimų žmogui, t.y., daugiau socializmo. Kairiesiems, nors socializmas grynąja forma gali ir nebūti tikslas, būtent socialistinės vertybės (vadinamasis solidarumas, prievartos pagalba) yra esminės. Todėl šiandien vyraujantys samprotavimai apie mišrias šiuolaikines ekonomikas: socialinę rinkos ekonomiką, gerovės valstybę, modernų intervencionizmą ar pan., yra toks pat triukas, kaip kažkada buvo socializmas su žmogišku veidu arba nepriklausoma Lietuva TSRS sudėtyje. Taip, šiandien Lietuvoje yra reguliuojamos rinkos ekonomika, palyginus su ES senbuvėmis, gal net labiau rinkos, tačiau jeigu vertybės yra socialistinės, tai ilgai netrukus laisvės ir socializmo santykis pasikeis ir turėsim vakarietiškos versijos socialistinę respubliką. Ir nesitikėkite, kad skandinaviškos – tam turėtume būti švarūs nuo tų skausmingų patirčių, kurias turėjome pastarąjį šimtmetį kaip visuomenė, ir kurios paliko nuoskaudas, lemiančias nepasitikėjimą vieni kitais.
Pažiūros į visuomenės sąrangą žmonėse susiformuluoja ne šiaip sau, bet turi priežastis, kurios taip pat yra nevienasluoksnės. Žmogus gali būti „už“ didesnį perskirstymą vien dėl to, kad ketina iš perskirstymo gauti, o ne duoti (jam apsimoka). Tai būtų pats paprasčiausias aiškinimas, kuris turėtų labiausiai įtikinti tuos rinkos sistemos oponentus (panašu, kad daugumą), kurie teigia, kad rinkoje žmogus sprendžia tik pagal tai, kas jam materialiai naudinga ir griebia tiek, kiek pajėgia, ir jei valstybė savo reguliavimais bei prievartos aparatu to nesutvarko, tai aplinkui plyti džiunglės: stipresni pjauna silpnuosius.
Tačiau rinkos teorija neteigia, kad žmogus visada siekia būtent materialios naudos, juk netgi rinkdamasis darbą žmogus dažnai turi kitų poreikių, nei maksimali alga, kurie jam yra lemiantys – pvz., galimybė tobulėti, galimybė įgyvendinti savo idėją ir pan. Be to, logiška būtų pastebėti, kad aplinkui džiunglės neplyti: daugybė žmonių skiria kitiems savo laiką ir žinias be atlygio arba su daug mažesniu, nei galėtų gauti, arba remia finansiškai. Tokių žmonių ne taip jau mažai matyti viešumoje, bet dar daugiau tai daro tyliai.
Todėl prasminga aptarti kitas žmonių poelgius vairuojančias paskatas, tarp jų ir tas, kurios tokią įtakingą visuomenės dalį – inteligentus – veda kairėn. Pradėkime nuo paprasčiausių.
Pragmatika
Klausimą, kodėl intelektualai dažniausiai yra kairiųjų pažiūrų, plačiai nagrinėja F. von Hayekas savo 1949 m. knygoje „The Intellectuals and Socialism“. Hayekas pabrėžia, kad skirtingai nei plačiai manoma, socializmas niekada nebuvo ir nėra darbo žmonių ideologija. Tai yra minties konstruktas, kurio kūrėjas K. Marksas buvo pats tikriausias intelektualas, kaip ir jo pasekėjai. Truko laiko, kol šia doktrina persiėmė masės, o taip pat ir politikai. Klausimas dėl intelektualų pažiūrų yra esminis bet kurioje epochoje. Nes būtent intelektualai rašydami, kalbėdami, mokydami tautą formuoja visuomenės nuomonę, į kurią demokratinėje valstybėje privalo atsižvelgti politikai. Ir tai tiktai laiko klausimas, rašo Hayekas, kada šios intelektualų generuotos idėjos politikams taps savos.
Hayekui, tikriausia dėl jo asmeninės patirties, labai rūpėjo klausimas, kodėl kairioji ideologija vyrauja tarp ekonomistų. Jis teigia, kad ekonomistams labai naudinga palaikyti intervencionistinės valstybės modelį, nes tik ten jie gali gauti gerą darbo vietą, jei nenori[3] užsiimti verslu. Kuo labiau valstybė reguliuos ekonominę veiklą, kainas, palūkanas ir pan., tuo daugiau jai reikės ekonomistų. Kita stipri interesų grupė, anot Hayeko, yra ekonomikos dėstytojai. Kadangi dauguma aukštųjų mokyklų yra valstybinės (JAV taip pat) arba valstybės subsidijuojamos, ekonomikos mokslo elitas tiesiogiai suinteresuotas tokį finansavimą išlaikyti. Nuostabu yra tai, kad kaip ir Lietuvos aukštojo mokslo reformos atveju, dauguma šių žmonių rinkos sąlygomis gyventų dar geriau, nes išsilavinę protingi žmonės geba prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų, tačiau pokyčių baimė yra nusveriantis veiksnys.
Dar viena intelektualų kategorija, kuriai intervencionistinė valstybė ir socializmo vertybės yra būtini, yra politikai ir valstybės tarnautojai. Nes kuo daugiau laisvių veikti individui, tuo mažiau progų politikams susireikšminti ir tuo mažesnis valdymo bei kontrolės aparatas yra reikalingas.
Pažvelgę arčiau laiko ir vietos prasme nei rašo Hayekas, rasime labai panašią patirtį iš Sovietinių laikų. Nors sovietų politika buvo aukštinti darbininkus bei valstiečius ir diskriminuoti buvusių turtingųjų vaikus, buvo dedamos didžiulės pastangos suformuoti būtent sovietinį inteligentą. Tiesa, šio visuomenės sluoksnio atlyginimai nebuvo dideli, tačiau privilegijų sistema buvo smarkiai išplėtota. Didžiausias to meto turtas (ir pagrindinis privačios nuosavybės liudijimas) butai buvo skirstomi geriausiose vietose būtent inteligentams. Iš inteligentijos labiausiai buvo privilegijuoti rašytojai ir kiti menininkai, iš jų mainais tikintis pozityvaus „socialistinės realybės„ vaizdavimo. Kitas privilegijuotas sluoksnis buvo ministerijų, plano komitetų ir kitų valstybės institucijų tarnautojai (jau nekalbant apie politikus). Taigi dalis po sušaudymų ir trėmimų likusios inteligentijos socialistinės valstybės buvo jaukinami ir maitinami.
Nors, pragmatizmo argumentas yra smarkiai nepakankamas, manau, kad Hayeko įžvalgos yra labai vertos dėmesio. Visų pirma dėl to, kad jis kalba apie Vakarų (kapitalistinio!) pasaulio nuotaikas, antra, rašyta XX amžiaus pirmoje pusėje, o šiandien – praėjus daugiau nei dešimtmečiui po Sovietų imperijos žlugimo ir industrinių valstybių epochai bevirstant globalia žinių visuomene – niekas nepasikeitė. Tai verčia ieškoti gilesnių priežasčių.
Išsilavinimas
Kita visiškai akivaizdi priežastis išsilavinusiems žmonėms tapti kairiaisiais yra išsilavinimo turinys. Kaip matome iš Hayeko svarstymų, ekonomikos profesoriai net ir JAV yra kairiųjų vertybių skiepytojai, tai ką jau kalbėti apie mus, baigusius sovietinę vidurinę ar net ir aukštąją. Juk socialinių mokslų srityje kitos doktrinos kaip Marksizmas nebuvo. Kadangi ši teorija nėra nei racionali, nei logiškai nuosekli[4], o išmokti ją ir egzaminus laikyti reikėjo, buvo pasitelkti kiti suvokimo instrumentai nei intelektas. Išmokome marksizmo postulatus kaip mitus, kurie, racionaliai nesuvokti, nusėdo giliai į pasąmonę, o po to aktualizuojasi be didelių pastangų tinkamai situacijai susikūrus.
Kaip kitaip galėtume paaiškinti tokį mito apie antagonistines darbuotojų ir darbdavių klases gajumą? Panašu, kad šiandien vaikai jau pirmoje klasėje to yra išmokomi, nors pagrindimui nėra jokių ekonominių argumentų. Juk šios žmonių grupės viena kitai yra būtinai reikalingos, kadangi po vieną jos nieko negali sukurti. Arba mitas apie kiekybės neišvengiamą peraugimą į kokybę – jis priimamas kaip duotybė. Ar tik ne juo remiantis siekiant žinių visuomenės nuolat didinamas studentų skaičius aukštosiose mokyklose, o siekiant teisinės valstybės – vis daugiau leidžiama įstatymų ir kuriama valstybės institucijų? Kapitalisto, kaip nužmogėjusio pinigų gamintojo, mitas taip pat siekia Markso laikus. Tiesa, jis buvo itin išpuoselėtas sovietinės literatūros, kino ir kitų menų, o šiandien yra įgavęs naujas formas ir toliau plėtojamas, suteikiant šiandien madingus akcentus (pvz., filmas The Corporation).
Tie, kas Markso neskaitė (pvz., studijavo jau postsovietiniu laiku), neigia jo įtaką savo pasaulėžiūrai. Natūralu, kad nežinodamas negali atpažinti, tačiau verta turėti omenyje, kad ekonomikos pavertimas „objektyviu“ mokslu ir taikomosios matematikos šaka (M. Keinsas, G. Mankiw, Dž. Tobin), neužpildo analizei būtino vertybinio klodo ir ten atsiranda tai, ką išpažįsta aplinka. O akademinė aplinka daugumoje pasaulio universitetų, sąmoningai arba nesąmoningai, išpažįsta kairiąsias vertybes, kad ir dailiai padabintas šiandieninių aktualijų, tokių kaip lyčių lygybė, globalizacija, socialiai atsakingas verslas ir pan., kepurėmis. Be to, akademijoje yra giliai įsišaknijęs manymas, kad prieš vyraujančią tvarką reikia pasisakyti bet kuriuo atveju, nepaisant siūlomų receptų (dažniausiai įvairaus spektro intervencionizmas) poveikio bendrai situacijai.
Psichologija
Kuo skiriasi rinkos ekonomikos visuomenė nuo socialistinės atsakomybės požiūriu? Skiriasi iš esmės. Rinkoje žmogus yra laisvas veikti ir atsakingas už savo veiksmus su labai apčiuopiamomis pasekmėmis. Pavyzdžiui, žmogus yra laisvas rinktis darbą, bet ir atsakingas už pasekmes jei nedirbs. Tuomet jis bus, kaip dabar madinga sakyti, „laisvas badauti ar elgetauti“[5]. Socializme žmogus negali laisvai rinktis darbo (arba nedarbo), todėl neatsako už pasekmes. Jei nedirbs – nedirbti ir būti už tai atsakingam jam niekas neleis (gerovės valstybėje dar patogiau – laisvę nedirbti turi, bet atsakomybės patirti pasekmes – ne, pašalpa bus suteikta bet kuriuo atveju). Rinkoje veikiantis konsultantas tiesiogiai, pagal naujų užsakymų skaičių, pajus savo patarimų vertę, tuo tarpu valstybei dirbantis patarėjas (tiek geras, tiek blogas), tiesioginio atsako į savo patarimus sulaukia tik išskirtiniais atvejais.
Socializme atsakomybė, kaip ir nuosavybė, tampa visuomenine. Nebūti tiesiogiai atsakingam už savo veiksmus yra didelis psichologinis komfortas. Apie tai byloja ir gyventojų apklausos, kur žmonės teigia, jog sovietiniais metais buvo geriau, nes, nors ir minimalus uždarbis bei pragyvenimo lygis, bet tada jis buvo garantuotas. Rinkos sistema tokio komforto nesiūlo. Joje niekas nėra garantuota: nei darbo vieta, nei darbo užmokestis, nei pensija, nei pajamos ligos ar negalios atveju, nei santaupos. Nes nieko šiame materialiame pasaulyje apskritai nėra pastovaus ir garantuoto. Yra tik galimybės ir rizikos, ir asmeniški sprendimai renkantis tarp galimybių su rizikomis, priemonės rizikas sumažinti apsidraudžiant bei šių pasirinkimų asmeninis patyrimas. Sakyčiau nieko brutalaus, banalaus ar nežmogiško (kaip rašo Lietuvos intelektualai) – netgi labai egzistenciška…
Kaip pažymi Schumpeteris ir jį cituojantis Hayekas, būtent intelektualai yra tas visuomenės sluoksnis, kuris tiesioginės atsakomybės už savo veiksmus nepatiria ir kuris neprivalo turėti praktinių (specifinių) žinių, kas ir skiria juos nuo kitų išsilavinusių visuomenės narių. Inteligentai – rašytojai, žurnalistai, analitikai, mokytojai, dėstytojai, valstybės tarnautojai, patarėjai – aptaria, moko, analizuoja, vertina, pataria. Kitaip tariant, formuoja nuomonę tų, kurie sprendimus priima ir veikia (politikų, verslininkų, ūkininkų, samdomų darbuotojų). Natūralu, kad mokytojas negali būti tiesiogiai atsakingas už savo mokinio mintis ar veiksmus, žurnalistas – už skaitytojo, patarėjas – už politiko, nes tai yra jau kito žmogaus veiksmai ir mintys. Idėjų sferos darbuotojo veiksmai ir negali nešti tokios tiesioginės atsakomybės, kokią neša, tarkim, statybininko ar investuotojo sprendimai, nes pats rezultatas yra pasklidęs laike ir tarp skirtingų, formaliais ryšiais nesusijusių, subjektų.
Tačiau tai nereiškia, kad tokiame darbe nėra jokios atsakomybės. Ji egzistuoja, tačiau praktiškai negali būti formalizuota[6]. Tai asmeninė atsakomybė. Nėra abejonės, kad būtent asmeninė atsakomybė yra ta atsakomybė, kuri turi didžiausią moralinę vertę, nes žmogui atsakingu būti nepadeda nei teisės sistema, nei jo susitarimai su kitais subjektais. Tačiau ji turi vieną didelį trūkumą – ji arba yra, arba jos nėra. Ir kai jos nėra, kita visuomenės dalis neturi jokių priemonių padėčiai taisyti, kaip tik viešai piktintis, rūpintis ir apgailestauti (kaip ir aš dabar dėl inteligentų kairumo), nes jokie formalūs institutai negali tokio žmogaus elgesio pakeisti. Drįsčiau teigti, būtent tos asmeninės atsakomybės stoka ir yra priežastis, kodėl esame nepatenkinti savo visuomene, politikais ir valdininkais.
Bet prie ko čia socializmas? Ogi prie vertybių. Suvisuomeninta atsakomybė yra socializmo ryškus atributas, labai patrauklus žmonėms, nenorintiems prisiimti asmeninės atsakomybės ir it magnetas juos pritraukiantis į sferas, kur tiesioginės atsakomybės galima išvengti, būtent į inteligentų veiklos lauką.
Ką ir kalbėti, inteligentams su asmenine atsakomybe, toks reiškinys yra didžiausia rykštė, pakertanti jų motyvaciją ir pasaulėžiūros pagrindus. O atsiranda jis dėl visiškai aiškių priežasčių: dirbtinis rinkos santykių veikimo lauko sumažinimas (pvz., švietimą, sveikatos apsaugą laikant valstybės funkcijomis) išplečia valstybės reguliuojamų sferų apimtis. Tai didina valstybės aparatą ir išpučia poreikį asmeninės atsakomybės už rezultatą (ne už nurodymų vykdymą) nereikalaujančių pareigybių, kurias užima tikslingai tokios veiklos ir ieškantys žmonės. Beje, mūsų aukštosios mokyklos juos labai sėkmingai gamina.
Pasaulėžiūra
Visgi psichologinis argumentas inteligentų kairumui paaiškinti man taip pat neatrodo pakankamas. Manau, kad galų gale kairumas ar dešinumas priklauso nuo požiūrio į žmogaus vertę. Šioje politinio korektiškumo epochoje tik retas prisipažins manąs, jog žmogaus vertė priklauso nuo jo rasės, lyties, luomo (socialinio statuso), amžiaus, išsilavinimo ir t.t. Nors galiu lažintis, kad daugelis mano būtent taip. Tačiau šiuo kart man tai, laimei, nėra svarbu. Kadangi kalbu tik apie ekonominę pasaulėžiūrą, užtenka išsiaiškinti, ką žmonės mano apie kitų žmonių kaip ekonominių gėrybių kūrėjų vertę. Tai yra, ar manoma, jog kiekvienas žmogus gali rasti veiklą, kurią jis pajėgs vykdyti ir kuri ir jam, ir visuomenei bus vertinga.
Visų socializmo samprotavimų apie centralizuoto planavimo bei nuosavybės suvisuomeninimo būtinybę pasaulėžiūrinė prielaida yra ta, kad žmogus (šiaip žmogus, ne valdantysis) pats negali tokios veiklos rasti. Negali, nes negavo gero išsilavinimo, šeimoje nebuvo tinkamai auklėjamas, nesuprato poreikio, buvo naivus, tingus ar dar kitaip kaip nepakankamai protingas priimti sprendimus dėl savo ekonominio gyvenimo. Kita vertus, tie kurie turi pakankamai išsilavinimo, idėjų ir kapitalo būtinai kitus išnaudos ir taip kurs naudą tiktai sau. Taigi, kadangi vieni yra kvaili, o kiti piktybiniai, viską planuoti ir spręsti turi valstybė. O praktiškai, tai valstybės atstovai, lygesni už lygius. Žinoma, jie bus iš inteligentų, nes turi būti raštingi, protingi ir pan.
Tuo tarpu rinkos doktrina remiasi tikėjimu, jog kiekvienas (!) žmogus yra iš principo pajėgus rasti darbą (veiklą), ir jį gerai atlikdamas, sukurti visuomenei pridėtinę vertę; ką įgyvendinti jis turi daugiausia šansų esant rinkos sistemai. Ta vertė bus tuo arčiau optimalios, kuo žmogus labiau darys tai, ką jis asmeniškai sugeba ir nori, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų prekių perpardavinėjimas turguje, ar biotechnologijų kūrimas mokslo laboratorijoje. Tiesa, kairieji ekonomistai, išradę makroekonomiką ir statistiką (pagrindinius valstybės kišimosi į ekonomiką įrankius), įvedė tokias sąvokas kaip didesnė ar mažesnė pridėtinė vertė.
Jos puikiai tinka padėčiai analizuoti ir vertinti, bet tik tiek.
Didesniam ar mažesniam produktui gauti vis viena reikalingas žmogus, kuris ima jį ir sukuria, nesvarstydamas apie didesnį ar mažesnį BVP, bet apie savo gebėjimus, tikslus ir norus. Rinka yra demokratijos gryniausias įsikūnijimas – kiekvienas, radęs, ko reikia vartotojui, uždirba. Ar tai ne demokratijos apraiška, kad statybininkas uždirba daugiau nei vadybininkas? (Su dėstytojų ir gydytojų alga nelyginu, nes jie dirba ne rinkoje). Ar ne demokratijos (pamatinės žmonių lygybės) išraiška yra kooperatyvų laikų megztukų pardavinėtojas, sukaupęs kapitalą iš žygių į Jugoslaviją Nepriklausomybės pradžioje ir šiandien sėdintis kokios nors stambios įmonės valdyboje?
Sutikime, dažnam inteligentui atrodo, kad tai tiesiog neteisybė. Neteisybė, kad kažkam kitam, su menkesniu protu bei išsilavinimu, buvo taip atlyginta už tai, jog tada ne svarstė, o veikė, veikė neaiškiomis sąlygomis, sukosi kaip išmanė, rizikavo ir neturėjo jokio psichologinio komforto.
Aš, kaip ir dauguma inteligentų, taip pat neprekiavau megztukais, nes nemokėjau (megzti mokėjau, tik pardavinėti ne) ir man atrodė, kad tai žemina mano orumą. Ką jau kalbėti apie investicinius čekius ir Jugoslaviją, kur jokio aiškumo ir vienas galvos skausmas. Todėl šiandien kapitalo neturiu. Tačiau šiandien esu visiškai tikra, kad prekiauti megztukais lygiai taip pat garbinga, kaip analizuoti ekonomiką ar konsultuoti investitorius.
Mada
Tūlas madingas ekonomistas ar komentatorius, perskaitęs šį straipsnį ar net jo antraštę, sakys, visa tai tik senienos. Šiandien nėra nei kairės, nei dešinės. Dar daugiau, šiandien nėra nei gera, nei bloga, nei teisinga, nei neteisinga. Šiandien yra tai, dėl ko visuomenė sutaria. Jei, pvz., ES šalių vadovai susirinkę Lisabonoje sutaria, kad ES bus konkurencingiausia ekonomika, tai ji ir bus. Jei Lietuvos Ūkio ministerija sutaria (su savimi, Europos Komisija ir dar viena kita Lietuvos institucija), kad Lietuvoje steigsime prestižinį universitetą, tai tas universitetas ir taps prestižiniu. Nes ekonomikos dėsniai negalioja, ir nesvarbu, kad Lisabonos strategijos priemonės link konkurencingumo neveda, o Ūkio, Švietimo ir net visos kartu ministerijos negali įkurti universiteto, kuris tikrai taps prestižiniu.
Mada ši tiesą laikyti tai, dėl ko susitariame, yra tiesiog rojus socialistui. Juk susitarti gali tik tas, kuris įgaliotas. O įgalioti, visų pirma, yra tie, kurie valdo bei atstovauja visuomenę. Kaip visada.
[1] Žodžius inteligentas ir intelektualas čia naudoju visomis prasmėmis, nurodytomis LKŽ: išsilavinęs žmogus, protingas, protinį darbą dirbantis žmogus.
[2] JAV knygynuose Markso knygų turbūt daugiausia lyginant su bet kurio kito mąstytojo.
[3] Kaip politiškai nekorektiškai sako šiuolaikiniai verslo guru, tingi arba bijo.
[4] Apie tai žr. L von Mises, „Socializm“, „Liberalism in the classical tradition“ , „The anti-capitalistic mentality”, „Planned Chaos“, „Human Action“; F. von Hayek, „Individualizmas ir ekonominė tvarka“, „Kelias į vergovę“.
[5] Čia belieka priminti, kad laisvė negarantuoja turinio, ji tik išvaduoja nuo prievartos. Taip kad laisvės badaudi arba laisvės būti sočiam iš principo negali būti.
[6] O, naivūs rinkiminiai šūkiai apie asmeninę politikų ir valdininkų atsakomybę už sprendimus!
