Politikų melas seniai nieko jau nebestebina. Tačiau Vengrijos istorija, kur į gatves išėjo didžiausios minios žmonių nuo pat socialistinės santvarkos griuvimo, visgi verčia pasidomėti, kas, kam ir apie ką melavo.
Vengrijos premjeras Ferencas Diurčanis nusipelnė šiokios tokios dalies užsienio apžvalgininkų užuojautos dėl to, jog, nors ir dalinęs melagingus pažadus per rinkimus, jis vis dėl to ryžosi, kad ir uždarame posėdyje, prabilti apie iki tol vykdytą Vengrijai žalingą ekonominę politiką. Vengrijos ir ne tik Vengrijos politikai jau labai seniai įprato savo žmonėms sakyti tai, ką žmonės labiausiai nori girdėti.
Viena pagrindinių Vengrijos ekonominių problemų yra tai, jog ji turi pačią didžiausią valstybės skolą tarp visų naujųjų ES narių Centrinėje ir Rytų Europoje. Kadangi Vengrijos biudžeto deficitas 2002-2005 m. vidutiniškai buvo didesnis nei 6 proc. BVP, o paskutiniu metu išaugo netgi iki 10 proc., Vengrijos valstybės skola išaugo iki maksimalios pagal Mastrichto kriterijus leistinos 60 proc. BVP ribos.
Be abejo, tai tik skaičiai, kuriais paprasti rinkėjai nelabai domisi ir dėl kurių jie į gatves tikrai neis. Tačiau būtų tikrai gerai, kad kiek galima didesnė Lietuvos rinkėjų dalis suprastų, kodėl biudžeto deficitas ir didelė valstybės skola nėra gerai ir kodėl Lietuvai būtų gerai jau 2007 m. turėti subalansuotą biudžetą.
Dėl to reikėtų aptarti, ką reiškia valstybės skola, siekianti 60 proc. BVP, – tokia ji yra ne tik Vengrijoje, bet ir Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje ir Portugalijoje ir net dar didesnė Italijoje, Graikijoje, Belgijoje, Kipre ir Maltoje.
Valstybės skola yra blogai pirmiausia dėl to, jog už ją reikia mokėti palūkanas. Pavyzdžiui, Lietuva už savo skolą moka po 5,5 proc. palūkanų ir kadangi jos skola yra netoli 20 proc. BVP, Lietuva kasmet užsienio ir vietos kreditoriams turi atiduoti po 1 proc. BVP arba 600 mln. litų. Todėl kiekvienas Lietuvos gyventojas, net ir tas, kuris buvo pasiėmęs iš banko paskolą būstui ar automobiliui, turėjo sumokėti dar 200 litų kasmet už tą paskolą, kurią jo vardu per paskutinius 16 metų pasiėmė Lietuvos valstybė.
Negana to, Lietuvos valstybė pagal dabartinį biudžeto projektą žada visų savo gyventojų vardu 2007 m. pasiskolinti dar daugiau nei 1 mlrd. litų arba skolintis kiekvieno Lietuvos gyventojo vardu maždaug po 1 litą per dieną.
Vengrijos ir panašių valstybių atveju ši situacija yra gerokai blogesnė. Vengrijos skola tokia didelė, kad vien už palūkanas ji kasmet turi sumokėti virš 4 proc. BVP. Taigi net apie pusę naujo Vengrijos skolinimosi nueina senų skolų palūkanoms apmokėti. Taip susidaro uždaras ratas – Vengrijos ekonomika auga lėtai, nedarbas ganėtinai didelis, o valstybei neužtenkant iš mokesčių surenkamų lėšų tenka skolintis iš naujo ir didinti skolą vien tam, kad būtų susimokėtos palūkanos už praeities skolas.
Privačiame versle panaši situacija vestų į bankrotą, tačiau tokia valstybė kaip Vengrija tikrai nebankrutuos ir tiesiog tuos resursus, kurie galėtų būti panaudoti mokesčių mažinimui, švietimui ar mokslui, ir toliau skirs skolos palūkanoms apmokėti. Kaip Vengrijos skolos problemą siūlo spręsti premjeras Diurčanis? Ogi, didinant mokesčius, nors prieš rinkimus jis juos ir žadėjo mažinti. Tačiau, kita vertus, jam telieka du keliai – didinti mokesčius arba radikaliai mažinti valstybės išlaidas.
Lietuvai belieka užjausti Vengriją ir nesekti jos pavyzdžiu. Kaip nereikia sekti pavyzdžiu ir kitų Centrinės Europos valstybių – Lenkijos ir Čekijos, kurių skola jau perkopė atitinkamai 40 ir 30 proc. BVP. Kaip tik šiose šalyse taip pat yra nestabili politinė ir ekonominė situacija ir yra rimta priešprieša tarp tų, kurie siūlo imtis griežtų fiskalinių reformų, ir tų, kurie tam priešinasi.
Laimei, visai netoli Lietuvos galima sutikti sektiną kelrodę žvaigždę – Estiją. Estija turėjo perteklinį biudžetą ir mažino savo skolą kasmet 2001-2006 m. laikotarpiu.
Baltijos valstybių biudžeto balansas 2001-2005 (proc. nuo BVP):
Ir Estija, ir Lietuva 1990 m. startavo su nuline valstybės skola. Tačiau Lietuva užsiaugino beveik 20 proc. BVP siekiančią skolą, o Estijos skola nesiekia ir 5 proc. ir šiuo metu yra ne tik pati mažiausia ES, bet, matyt, ir pasaulyje.
Baltijos valstybių skola (proc. nuo BVP):
Nors Lietuvos Finansų ministerija ir dalis finansų analitikų ir didžiuojasi Lietuvos fiskaliniais pasiekimais bei drausme, yra užmirštamas svarbiausias faktas, kad atgavusi nepriklausomybę Lietuva valstybės skolos faktiškai neturėjo ir visa, jau 13 mlrd. litų siekianti skola buvo susikrauta per labai trumpą laikotarpį ir neaišku, ar šis skolinimasis pasiteisino.
Tais papildomais 13 milijardų, kuriuos „tyliai tyliai“ išleido Lietuvos valdžia, buvo užlopomos dažnai neefektyvios valstybės programos ar subsidijos. Nepamirškime, kad per paskutinįjį dešimtmetį Lietuva gavo milijardus litų iš įvairių privatizacijų, o nuo 2004 m. ją pasiekia ES milijardai. Tai, kad santykinė Lietuvos skola pati didžiausia tarp Baltijos valstybių ir yra tiek daug didesnė už Estijos, tik rodo geresnį Estijos valstybės administravimą ir jos toliaregiškumą.
Mažiausiai, ką galėtų padaryti Lietuva, planuodama 2007 m. biudžetą, tai jį subalansuoti. Nustačiusi, kad biudžeto išlaidos turi būti lygios jo pajamoms, Lietuva pagaliau pradėtų gyventi pagal savo išgales. Taip pat labai svarbu, kad Lietuva, 2007-2013 m. laikotarpiu gausianti bene 20 milijardų litų ES paramą, per tą patį laikotarpį bent dvigubai sumažintų savo 13 mlrd. litų siekiančią skolą.
