Baigiasi 2009-ieji metai, sudėliokime taškus ir išdalinkime prizus, kad išmokę pamokas kitais metais būtume išmintingesni. Ieškantiems paguodos ir pozityvių vertinimų bendras metų įvertinimas – buvo labai sunku, bet galėjo būti ir blogiau. Realisto toks įvertinimas nepaguodžia, nes galėjo būti ir geriau.
Apmaudžiausia, kad to „geriau“ buvo galima tikėtis ne iš ko kito, o iš dešiniųjų. Išdavę liberalias ir konservatyvias vertybes, dešinieji nuvylė. Gerai bent tiek, kad ateityje iš jų atitinkamai bus tikimasi. O dabar – į sceną, mielieji.
Metų reforma – aukštojo mokslo reforma. Beje, ji gali būti vadinama net ne metų, o dešimtmečio reforma. Studento krepšelis, kaip koks sanitaras, atskleidė mokyklas tuščiai gavusias finansavimą, atsivėrė veiklos optimizavimo horizontai ir daug galimybių konkuruoti dėl studijų kokybės, dėl studento pasirinkimo.
Metų išmintis – stabilus litas. Lito kursas dėl ekonominių priežasčių stabilus gali būti išlaikytas net ir visiškos katastrofos metu, tad jo likimas yra išimtinai politikų rankose. Ačiū politikams, kad išlaikydama stabilų litą, valdžia neuždėjo mums infliacinio mokesčio. Šiandien galime džiaugtis nenuvertėjusiomis santaupomis, jos sunkmečiu gelbsti daug žmonių. Dėl tvirto lito turime stabilumo svarbiausioje ekonomikos srityje – piniguose. Linkime valdžiai, kad ši išmintis juos lydėtų iki euro.
Metų nesąmonė – mokesčių deforma. Niekam nepatinka keliami mokesčiai, bet visi būtų prariję karčią PVM kėlimo piliulę, jei… Jei nebūtų sujaukta apmokestinimo bazė; jei į skęstantį „Sodros“ laivelį nebūtų prievarta susodinti ir tie, kurie buvo linkę likti sausumoje, t.y. kūrėjai; jei nebūtų nemokšiškai nuo gyventojų pajamų mokesčio atskirtos sveikatos draudimo įmokos, apmokestinant nereguliarias pajamas ar net įmokas privačiam sveikatos draudimui; jei nebūtų įvestas bukas neapmokestinamojo pajamų dydžio skaičiavimas, jei nebūtų diskriminuojamos pajamos iš individualios veiklos ir verslo; jei nebūtų aukštais akcizais paskatintas šešėlis. Daugoka tų „jei“, o jų visai nereikėjo. Daug judesių, mažai rezultatų.
Metų atpirkimo ožys – bankininkų godumas. Lietuva čia tik pritariamasis balsas užsienio ansamblyje. Jei ir esame godūs, tai visi ir visada, todėl krizės priežastis suversti šiam žmogaus būdo bruožui ir tik vienai profesijai – neekonomiška ir nepagrįsta. Bankinėje sistemoje pagrindinis skaudulys yra centriniai bankai, neribotai spausdinantys pinigus, ir daliniai rezervai, kuriuos laiko komerciniai bankai. Tačiau tai ne godumas, o teisės aktai. Lietuvos bankams – tylus valio, kad nenusinešė įmonių ir žmonių pinigų. O tada bus ir kreditų.
Metų vagystė – įmokų į privačias pensijų sąskaitas atidavimas Sodrai. Tiesiog atėmė būsimas būsimų pensininkų privačias pensijas ir ką čia daugiau bekomentuoti.
Metų bomba – išauginta skola. Nors viešųjų finansų subalansavimą Vyriausybė vertina kaip didžiausią metų pasiekimą, kosminiais tempais išauginusi skolą, valdžia tiesiog užtaisė bombą. Ši bomba tiksės, tiksės milžiniškų palūkanų forma, ir sprogs, jei laiku nebus išminuota, t.y. radikaliai sumažinta skola. Kad skola bus sumažinta, tikėtis nerealu, nes tam reikėtų drastiškai mažinti biudžetų išlaidas, kirpti kone perpus. Dar galima parduoti daug ir stambaus: energetikos objektus, Lietuvos geležinkelius, Lietuvos paštą. Reikia užsibrėžti tikslą – mažinti skolą, tačiau to nėra. Bomba lieka.
Metų nepadarytas darbas – Sodros pertvarka. Dar prieš pusantrų metų, kai buvo keliamos Sodros išmokos, visi dalyvaujantys viešojoje politikoje puikiai žinojo, kad kėlimas ne pagal išgales. Kai Sodroje atsivėrė skylė – Sodros pajamos su išmokomis turėjo nedelsiant būti susietos koeficientu. Tai būtų užtikrinę biudžeto subalansavimą, kol būtų pasiruošta esminei Sodros pertvarkai. Pastarajai jau ruošiamasi, tačiau per vėlai ir, spėju, ne iš esmės.
Metų kerštas – „oligarchams“. Ataka prieš privatų investuotoją į „Leo“, nors be valdiškojo partnerio sandoris niekaip nebūtų įvykęs, konkurencijos įstatymo pakeitimas dėl vieno prekybos tinklo, atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją tvarkos pakeitimas, krūva įstatymų pakeitimų, kuriais siekiama pažaboti didžiuosius prekybos tinklus, numatomas vaistų antkainių reguliavimas ir taip toliau. „Oligarchų“ rinkoje nebūna, jie ten negali atsirasti, vos tokiais pasijutę, gauna nuo konkurentų per nosį. Oligarchai tarpsta tik su valdžios pagalba. Peržiūrėjus veiklas ir funkcijas, į sceną kviečiu metų Oligarchą –visagalį, legalizuotą ir nenukonkuruojamą, Jos didenybę VALDŽIĄ. Ji konkurentų nemėgsta.
Amžina viltis – žmogaus kūrybiškumas. Žmogus gali labai daug, jis gali praktiškai viską. Nereikia kurti valdiškos gerovės iliuzijų. Jau laikas visiems pasakyti stebuklingus žodžius – žmonės, eikite, kurkite, darykite, gelbėkitės. Ir netrukdyti jiems šiose paieškose.
