ĮŽANGA
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) tęsia darbus žemės rinkos reguliavimo ir nuosavybės apsaugos srityse ir teikia infrastruktūros mokesčio analizę.
Infrastruktūros plėtrą lydi sunkumai. Valstybė ir savivaldybės imasi projektų, kuriems nevisada pakanka lėšų, todėl siekiama pritraukti privačias investicijas. Tačiau be aiškių teisinių sąlygų ir investicijų grąžos galimybių investuojama vangiai. Privačios lėšos į infrastruktūrą ateina atskirų individualių susitarimų su savivaldybe, kuri išduoda privalomus leidimus teritorijų plėtrai, pagrindu. Energijos tiekimas vaduojasi iš monopolijos statuso, tiekimas artinamas prie rinkos sąlygų, tačiau išliekantis aktyvus reguliavimas daro įtaką vartotojų, teikėjų ir investuotojų santykiams ir motyvacijai. Sprendimai dėl infrastruktūros plėtros priimami planuojant valdžios koridoriuose, o ne planuojant privačiai, manant, kad taip įmanoma atsižvelgti į esamus ir būsimus vartotojų, pasirengusių mokėti už paslaugas, pageidavimus.
Klausimai kaip finansuoti infrastruktūrą kyla ir makro, ir mikro lygmenyse. Pirmiausia atliekant bendrąjį teritorijų planavimą sprendžiama, kaip turi plėstis savivaldybių finansuojama infrastruktūra: sekti paskui jau atsiradusias urbanizuotas teritorijas, ar pačiai nurodyti naujus urbanizacijai skiriamus plotus ir ten plėsti infrastruktūrą? Kas turi rastis pirma: savivaldybės nutiestas kelias, ar gyvenamieji namai, į kuriuos tas kelias eina? Antra, mikro lygmenyje infrastruktūros finansavimo problemos iškyla derinant konkretaus sklypo detalųjį planą – kokia infrastruktūra būtina, kokios apimties ir kas tai turi finansuoti.
Kiekvienu atveju sprendžiamas klausimas, kas turėtų prisidėti prie infrastruktūros finansavimo – savivaldybė, privati įmonė, statanti namus, privati įmonė, eksploatuojanti infrastruktūrą, įmonės ar gyventojai, kurie naudosis kuriamomis teritorijomis.
Diskusijose apie infrastruktūrą retai analizuojama, ką svarbiau užtikrinti: fizinę infrastruktūrą ar sąlygas, kad būtų patenkinti gyventojų poreikiai, kuriems ta infrastruktūra skiriama. Geriamas vanduo gali pasiekti gyventojus centralizuotais vandens tiekimo tinklais arba iš lokalių gręžinių, fiksuotą telefoninį ryšį pakeitęs mobilusis ryšys nuo valstybės pečių nukėlė komunikacijos infrastruktūros uždavinius. Todėl labai svarbu, kad nebūtų užkirstas kelias rastis alternatyviems keliams, kaip tenkinti vartotojų poreikius t.y. neturi būti teisinių kliūčių kurtis alternatyviems tinklams ar technologijoms, o egzistuojantys infrastruktūros valdytojai neturėtų išskirtinių teisių tenkinti vieną ar kitą poreikį.
Sukurta infrastruktūra yra konkrečios teritorijos vertę kuriantis elementas, todėl rinkoje sklypai su infrastruktūra kainuoja daugiau nei tie, kuriuose jos nėra. Kainos skirtumą sudaro ne tik faktinės infrastruktūros įrengimo sąnaudos, tačiau ir sąnaudos bei rizika, patiriama dėl reglamentavimo ir procedūrinių neaiškumų, ginčų dėl finansavimo ar teritorijų planavimo. Kadangi daugelį infrastruktūros objektų tradiciškai finansavo valstybė, o dabar nėra aiškių taisyklių dėl finansavimo tarp savivaldybės ir privačių asmenų pasidalinimo, privačios plėtros įmonės racionaliai siekia nedidinti projekto sąnaudų ir neinvestuoti į infrastruktūrą tikėdamos, kad bus pasiektas susitarimas ir investuos kiti – savivaldybė arba teisės aktų priversti kiti ūkio subjektai.
Diskusijas dėl infrastruktūros mokesčio įvedimo suintensyvino pirmiausia savivaldybių galimybės priimti galutinius sprendimus dėl detaliųjų planų ir leidimų statyti išdavimo bei dėl atskirų teritorijų priimami ad hoc sprendimai.
Šios analizės tikslas įvertinti įvairias infrastruktūros finansavimo galimybes, nurodyti veiksnius, nuo kurių turi priklausyti infrastruktūros finansavimo modelis, bei pagrįsti infrastruktūros mokesčio, kaip galimo infrastruktūros finansavimo būdo, trūkumus.
