LLRI prezidentės Rūtos Vainienės interviu dienraštyje „Verslo žinios” (kalbina Irma Verbienė).
Pagrindinės ekonominių krizių pranašės yra žaliavų kainos pasaulinėse rinkose, o jos šiuo metu vėl kyla, įspėja Rūta Vainienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė. Nepaisydama dalies ekonomistų optimistinių prognozių, ji ragina Lietuvą šįmet būti budrią ir neatsipalaiduoti.
Ponia Vainienė – viena iš dažniausiai cituojamų Lietuvos ekonomisčių. VŽ Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentei priminė jos pačios pernai išsakytus komentarus. Apibendrindama 2009 m. p. Vainienė sakė, kad jie „įeis į istoriją kaip didžiausių mokesčių nesąmonių, suklaidintų mokesčių mokėtojų ir pasiklydusių mokesčių inspektorių metai”. 2010 metams ji suteikė „didžiausio nenuoseklumo” vardą.
„Tikėjomės ryžtingų ir kryptingų reformų, tačiau jų nebuvo. Valdžios žodžiai neatitiko darbų. Kita vertus, kitaip nei 2009 m., mokesčiai iš esmės nebuvo keičiami ir mokesčių mokėtojų padėtis nepablogėjo. Buvo akivaizdžios pastangos taisant padarytas klaidas mokesčių sistemoje. Tačiau kitose valstybės srityje matome painiavą ir mintyse, ir darbuose”, – VŽ kalbėjo LLRI vadovė. Jos prognozėmis, šiemet Lietuva neįvykdys biudžeto plano. Anot jos, po savivaldos rinkimų galime išgirsti kalbų apie mokesčių didinimą. Kita vertus, ekonomistė svarsto, kad dabar aktyviai bus naudojamos ES paramos lėšos.
Jūsų pasisakymas apie estų padarytą klaidą – euro įvedimą – sulaukė ypač daug vertinimų. Ar tebesate tos pačios nuomonės?
Estija yra labai pragmatiška. Manau, apie eurą ji pagalvojo trumpalaikėje perspektyvoje.
Per artimiausius 3-4 metus Estija turės santykinių pranašumų, nes euro zonoje veikiantys investuotojai iš trijų Baltijos šalių rinksis Estiją vien dėl pažįstamos valiutos, dėl išnykusios valiutų keitimo rizikos. Kita vertus, virš euro yra susitvenkę daug tamsių debesų. Jie dabar yra valstybių skolų pavidalo, o po 10-15 m. tie debesys dar sutirštės, nes visose valstybėse liepto galą prieis valstybinės socialinio draudimo sistemos. Susidarys milžiniškos vidinės skolos, o joms finansuoti prireiks naujų eurų „iš oro”. Nebelieka jokių paskatų eurui būti tvirta valiuta. Tai, kad Estija yra vienintelė euro zonoje Mastrichto kriterijus vykdanti šalis, yra iškalbingas faktas. Per ateinančius kelerius metus ji pritrauks nemažai investicijų, o po to gali būti, kad ji taps pirmąja šalimi, išbandžiusią pasitraukimą iš euro zonos. Estai juk mėgsta būti pirmi. O kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, nėra kur skubėti, ypač jei esi „ant saugaus susietos valiutos pasaitėlio”. Vienintelis motyvas, kuris galėtų vilioti į euro zoną, vietos politikų pagundos atsieti litą nuo euro.
Praėjusius metus pradėjome nuo kalbų apie šešėlio augimą. Jūs sakėte, kad „žmonės tūno šešėlyje dėl per didelių mokesčių ir per griežto reguliavimo”.
Prieš kelerius metus šešėlis iš esmės buvo išbalintas, įmonės legalizavosi. Taigi turėjo būti itin stiprus postūmis ar sunki ekonominė padėtis, kad verslas iš legalios veiklos pasitrauktų į šešėlį. Atitinkamai reikalingas dar stipresnis postūmis, kad jį ištrauktų, grąžintų iš šešėlio. Tačiau jo nebuvo, o bet kokios pastangos mažinti šešėlį buvo bevaisės. Tokiu veiksmu galėjo tapti alkoholio akcizo mažinimas, tačiau jis baigėsi absoliučiu populizmu – „nereikia girdyti tautos”. Taip, tautos girdyti tikrai nereikia ir ypač kontrabandiniu alkoholiu.
Kokios, Jūsų nuomone, būtų nedarbo prognozės šiems metams?
Lietuvoje klostosi paradoksali padėtis – didelis nedarbas ir rimta darbuotojų stoka. Vadinas, skiriasi darbuotojų ir darbdavių lūkesčiai. Darbuotojas mano, kad jis yra labai geras, ir todėl turi gauti didelį atlygį, savo ruožtu darbdavys reikalauja atitinkamos kvalifikacijos ir tikisi, kad darbuotojas bent uždirbs sau algą. Tačiau įmonės neranda tų kvalifikuotų darbuotojų.
Kita vertus, žmonėms patraukliai atrodo nelegali darbo rinka, kai nemokant mokesčių daugiau pajamų gaunama tiesiai į kišenę. Čia bėda – „Sodros” mokesčiai, mat tie 34% mokesčių yra pagrindinė priežastis, verčianti sukti į šešėlį.
Pernai, kai buvo priimti tam tikri teisės aktai, konstatavote, kad „iš Lietuvos verslo žemėlapio šios valdžios dėka išbraukta individualioji įmonė”. Ar tikrai?
Taip ir yra, o gal net ir blogiau. Valdžia tik žodžiais myli smulkųjį verslą, o darbais jį naikina su didžiausia neapykanta ir priešiškumu. Individuali veikla ir apskritai savarankiškas žmogus valdžiai nereikalingas. Puikiausiais pavyzdys – naujasis vajus dėl kasos aparatų turguose. Būčiau supratusi ir palaikiusi šį sumanymą, jei jis būtų pateiktas prieš 2 m., kai verslo liudijimo turėtojai galėjo pirkti mėsą vieni iš kitų. Dabar visi tyli. Verslo liudijimo turėtojas mėsą gali pirkti tik iš juridinio asmens, kuris yra PVM mokėtojas. Tai kas gi čia vyksta – kovos su šešėliu imitacija ar sąmoningas verslo liudijimų naikinimas?
Kitas pavyzdys – melagingos kalbos, kad šįmet nekilo mokesčiai. Jie kilo! Kalbu apie autorines sutartis. Nuo 2011 m. savarankiškai veikiantis žmogus mokės daugiau mokesčių. Ir nereikia kalbėti apie didesnes pensijas ar kitas socialines garantijas. Pažiūrėkite, kas darosi „Sodroje” – skola kitąmet sieks visą fondo biudžetą. Ir bet koks „Sodros” problemų sprendimas bus labai skausmingas. Nes tokiu atveju nėra geros išeities.
Kaip pastaruoju metu keičiasi verslo sąlygos Lietuvoje?
Su apmaudu konstatuoju, kad per paskutinį pusmetį įvyko vienas Saulėtekio komisijos posėdis, ir jame nieko nebuvo nuspręsta. Lietuvos darbo kodeksas tenkina XIX amžiaus pabaigos reikalavimus.
Galbūt pastebėjote pozityvių sprendimų pertvarkant valdžios institucijų veiklą?
Vyksta kontroliuojančių institucijų reforma. Viešojo administravimo įstatymas buvo pakeistas taip, kad verslą prižiūrinti, kontroliuojanti institucija iš baudžiamojo organo turi tapti patariamuoju balsu. Kol kas praktiškai tai dar nevyksta, bent jau verslas to nejaučia. Tačiau viskas suprantama, reikia laiko, kad būtų prisitaikyta prie naujų reikalavimų. Kita vertus, jaučiamas ir didelis kontroliuojančių institucijų pasipriešinimas, nenoras įsivesti savikontrolę. Vis dėlto tai yra pozityvus Vyriausybės žingsnis, už jį reikia valdžią pagirti ir palinkėti didžiausios sėkmės.
Kaip manote ar biurokratų skaičius šiemet mažės?
Praktinis patyrimas rodo, kad biurokratai randa užuovėją Seime. Kokios nors uždaromos ar reorganizuojamos institucijos vadovai bėga į parlamentą, Seimo nariai nedelsdami registruoja pataisas, kurios stabdo Vyriausybės inicijuojamas permainas viešojoje institucijoje. Priešprieša tarp Vyriausybės ir Seimo akivaizdi, o toje kryžminėje ugnyje atsiduria įvairios valstybės tarnybos.
Pernai prieš kovo 11 d. kalbėjote – „kelias į laisvę nesibaigė, jis tęsiasi ir mes turime jame ką nuveikti. Kelionė į Pažadėtąją žemę visų pirma – dvasinė”. Metų pabaigoje buvo uždraustas profsąjungų mitingas prie Seimo. Ar bent kiek pajudėjome į tą Pažadėtąją žemę?
Labai sunki ši kelionė ir ilga. Kiek dar laiko užtruks mums savo viduje pakeisti požiūrį į laisvės dovanojamas galimybes ir jas priimti. Susidaro įspūdis, kad neretai tos laisvės ir nenorime. Trokštame mažiau sotaus, bet garantuoto gyvenimo, iliuzinio teisingumo. Tarsi nesame pasirengę priimti laisvės teikiamų gėrybių. Čia kaip loterijoje išloštas aukso puodas – ne visi sugeba su ta sėkme ir laime susidoroti.
Galbūt tai susiję ir su pastaraisiais metais dažnai kartojama fraze „neteisinga, bet teisėta”?
„Vsio zakono”. Tai sovietmečio palikimas. Tradicinei teisingumo sampratai prieštaraujantys teisės aktai nekeičiami, nes kažkam tai naudinga. Tapo svarbu padaryti ne gerai, o viską įforminti teisėtai. Viena vertus, procedūros – teisinės valstybės atributas. Juk nebūtų gerai, jei tai, kas teisinga, būtų neteisėta. Visi supranta, kada „teisėta” yra tik dėl akių, ir visi trokšta, kad kuo greičiau „teisėta” atitiktų visiems priimtiną, įprastą, paprotinę teisingumo sąvoką. Tačiau to suartėjimo tarp to, kas teisėta ir teisinga, nėra. Pavyzdžiui, nuolat eskaluojamas rentų klausimas. Gaila ir prezidento našlės, ir kitų, kuriems rentos yra skiriamos teisėtai. Vis dėlto gal ir jie patys supranta, kad ne kiekvienu atveju jos mokamos teisingai. Tarkime, didelius pinigus uždirbantys sportininkai iš valstybės gauna papildomus 2.000-3.000 Lt.
