Ir per painiavą išlikime budrūs

LLRI prezidentės Rūtos Vainienės interviu dienraštyje „Verslo žinios” (kalbina Irma Verbienė).

 

 

Pagrindinės ekonominių krizių pranašės yra žaliavų kainos pasaulinėse rinkose, o jos šiuo metu vėl kyla, įspėja Rūta Vainienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė. Nepaisydama dalies ekonomistų optimistinių prognozių, ji ragina Lietuvą šįmet būti budrią ir neatsipalaiduoti.

Ponia Vainienė – viena iš dažniausiai cituojamų Lietuvos ekonomisčių. VŽ Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentei priminė jos pačios pernai išsakytus komentarus. Apibendrindama 2009 m. p. Vainienė sakė, kad jie „įeis į istoriją kaip didžiausių mokesčių nesąmonių, suklaidintų mokesčių mokėtojų ir pasiklydusių mokesčių inspektorių metai”. 2010 me­tams ji sutei­kė „didžiausio nenuoseklu­mo” vardą.

„Tikėjomės ryžtingų ir kryptingų reformų, tačiau jų nebuvo. Val­džios žodžiai neati­tiko darbų. Kita ver­tus, kitaip nei 2009 m., mokesčiai iš es­mės nebuvo keičiami ir mokesčių mokėto­jų padėtis nepablogė­jo. Buvo akivaizdžios pastangos taisant pa­darytas klaidas mo­kesčių sistemoje. Tačiau kitose valsty­bės srityje matome painiavą ir mintyse, ir darbuose”, – VŽ kalbėjo LLRI vadovė. Jos prognozėmis, šiemet Lietuva ne­įvykdys biudžeto plano. Anot jos, po savivaldos rinkimų ga­lime išgirsti kalbų apie mokes­čių didinimą. Kita vertus, eko­nomistė svarsto, kad dabar ak­tyviai bus naudojamos ES pa­ramos lėšos.

Jūsų pasisakymas apie estų padarytą klaidą – euro įvedimą – sulaukė ypač daug verti­nimų. Ar tebesate tos pačios nuomonės?

Estija yra labai pragmatiška. Manau, apie eurą ji pagalvojo trumpalaikėje perspektyvoje.

Per artimiausius 3-4 metus Es­tija turės santykinių pranašu­mų, nes euro zonoje veikian­tys investuotojai iš trijų Balti­jos šalių rinksis Estiją vien dėl pažįstamos valiutos, dėl išny­kusios valiutų keitimo rizikos. Kita vertus, virš euro yra susi­tvenkę daug tamsių debesų. Jie dabar yra valstybių skolų pavi­dalo, o po 10-15 m. tie debesys dar sutirštės, nes visose valsty­bėse liepto galą prieis valstybi­nės socialinio draudimo siste­mos. Susidarys milžiniškos vi­dinės skolos, o joms finansuo­ti prireiks naujų eurų „iš oro”. Nebelieka jokių paskatų eurui būti tvirta valiuta. Tai, kad Es­tija yra vienintelė euro zonoje Mastrichto kriterijus vykdan­ti šalis, yra iškalbingas faktas. Per ateinančius kelerius metus ji pritrauks nemažai investici­jų, o po to gali būti, kad ji taps pirmąja šalimi, išbandžiusią pasitraukimą iš euro zonos. Es­tai juk mėgsta būti pirmi. O kal­bant apie ilgalaikę perspekty­vą, nėra kur skubėti, ypač jei esi „ant saugaus susietos valiu­tos pasaitėlio”. Vienintelis mo­tyvas, kuris galėtų vilioti į eu­ro zoną, vietos politikų pagun­dos atsieti litą nuo euro.

Praėjusius metus pradėjo­me nuo kalbų apie šešėlio au­gimą. Jūs sakėte, kad „žmo­nės tūno šešėlyje dėl per di­delių mokesčių ir per griežto reguliavimo”.

Prieš kelerius metus šešėlis iš esmės buvo išbalintas, įmonės legalizavosi. Taigi turėjo būti itin stiprus postūmis ar sunki ekonominė padėtis, kad vers­las iš legalios vei­klos pasitrauktų į šešėlį. Atitinka­mai reikalin­gas dar stipres­nis postūmis, kad jį ištrauk­tų, grąžintų iš šešėlio. Tačiau jo nebuvo, o bet kokios pastangos mažinti šešėlį bu­vo bevaisės. Tokiu veiks­mu galėjo tap­ti alkoholio akcizo mažinimas, tačiau jis baigėsi absoliučiu popu­lizmu – „nereikia girdyti tau­tos”. Taip, tautos girdyti ti­krai nereikia ir ypač kontrabandiniu alkoholiu.

Kokios, Jūsų nuomone, būtų nedarbo prognozės šiems metams?

Lietuvoje klostosi pa­radoksali padėtis – di­delis nedarbas ir rim­ta darbuotojų stoka. Va­dinas, skiriasi darbuoto­jų ir darbdavių lūkesčiai. Darbuotojas mano, kad jis yra labai geras, ir todėl turi gauti didelį atlygį, savo ruožtu darbdavys reikalauja atitinka­mos kvalifikacijos ir tikisi, kad darbuotojas bent uždirbs sau al­gą. Tačiau įmonės neranda tų kvalifikuotų darbuotojų.

Kita vertus, žmonėms pa­traukliai atrodo nelegali darbo rinka, kai nemokant mokesčių daugiau pajamų gaunama tie­siai į kišenę. Čia bėda – „Sodros” mokesčiai, mat tie 34% mokes­čių yra pagrindinė priežastis, verčianti sukti į šešėlį.

Pernai, kai buvo priimti tam tikri teisės aktai, konstatavo­te, kad „iš Lietuvos verslo že­mėlapio šios valdžios dėka išbraukta individualioji įmonė”. Ar tikrai?

Taip ir yra, o gal net ir blo­giau. Valdžia tik žodžiais my­li smulkųjį verslą, o darbais jį naikina su didžiausia neapy­kanta ir priešiškumu. Indivi­duali veikla ir apskritai sava­rankiškas žmogus valdžiai ne­reikalingas. Puikiausiais pa­vyzdys – naujasis vajus dėl ka­sos aparatų turguose. Būčiau supratusi ir palaikiusi šį su­manymą, jei jis būtų pateik­tas prieš 2 m., kai verslo liu­dijimo turėtojai galėjo pirkti mėsą vieni iš kitų. Dabar visi tyli. Verslo liudijimo turėto­jas mėsą gali pirkti tik iš juri­dinio asmens, kuris yra PVM mokėtojas. Tai kas gi čia vyks­ta – kovos su šešėliu imitacija ar sąmoningas verslo liudiji­mų naikinimas?

Kitas pavyzdys – melagingos kalbos, kad šįmet nekilo mo­kesčiai. Jie kilo! Kalbu apie au­torines sutartis. Nuo 2011 m. savarankiškai veikiantis žmo­gus mokės daugiau mokesčių. Ir nereikia kalbėti apie didesnes pensijas ar kitas socialines ga­rantijas. Pažiūrėkite, kas darosi „Sodroje” – skola kitąmet sieks visą fondo biudžetą. Ir bet koks „Sodros” problemų sprendimas bus labai skausmingas. Nes to­kiu atveju nėra geros išeities.

Kaip pastaruoju metu keičia­si verslo sąlygos Lietuvoje?

Su apmaudu konstatuoju, kad per paskutinį pusmetį įvy­ko vienas Saulėtekio komisijos posėdis, ir jame nieko nebuvo nuspręsta. Lietuvos darbo ko­deksas tenkina XIX amžiaus pabaigos reikalavimus.

Galbūt pastebėjote pozity­vių sprendimų pertvarkant valdžios institucijų veiklą?

Vyksta kontroliuojančių ins­titucijų reforma. Viešojo admi­nistravimo įstatymas buvo pa­keistas taip, kad verslą prižiū­rinti, kontroliuojanti institu­cija iš baudžiamojo organo turi tapti patariamuoju balsu. Kol kas praktiškai tai dar nevyksta, bent jau verslas to nejaučia. Ta­čiau viskas suprantama, reikia laiko, kad būtų prisitaikyta prie naujų reikalavimų. Kita vertus, jaučiamas ir didelis kontroliuo­jančių institucijų pasipriešini­mas, nenoras įsivesti savikon­trolę. Vis dėlto tai yra pozityvus Vyriausybės žingsnis, už jį rei­kia valdžią pagirti ir palinkėti didžiausios sėkmės.

Kaip manote ar biurokratų skaičius šiemet mažės?

Praktinis patyrimas rodo, kad biurokratai randa užuovėją Seime. Kokios nors uždaromos ar reorganizuojamos instituci­jos vadovai bėga į parlamentą, Seimo nariai nedelsdami regis­truoja pataisas, kurios stabdo Vyriausybės inicijuojamas per­mainas viešojoje institucijoje. Priešprieša tarp Vyriausybės ir Seimo akivaizdi, o toje kryžmi­nėje ugnyje atsiduria įvairios valstybės tarnybos.

Pernai prieš kovo 11 d. kalbė­jote – „kelias į laisvę nesibaigė, jis tęsiasi ir mes turime jame ką nuveikti. Kelionė į Pažadė­tąją žemę visų pirma – dvasi­nė”. Metų pabaigoje buvo už­draustas profsąjungų mitingas prie Seimo. Ar bent kiek paju­dėjome į tą Pažadėtąją žemę?

Labai sunki ši kelionė ir ilga. Kiek dar laiko užtruks mums savo viduje pakeisti požiūrį į laisvės dovanojamas galimy­bes ir jas priimti. Susidaro įspū­dis, kad neretai tos laisvės ir ne­norime. Trokštame mažiau so­taus, bet garantuoto gyvenimo, iliuzinio teisingumo. Tarsi ne­same pasirengę priimti laisvės teikiamų gėrybių. Čia kaip lo­terijoje išloštas aukso puodas – ne visi sugeba su ta sėkme ir laime susidoroti.

Galbūt tai susiję ir su pas­taraisiais metais dažnai kar­tojama fraze „neteisinga, bet teisėta”?

 „Vsio zakono”. Tai sovietme­čio palikimas. Tradicinei tei­singumo sampratai prieštarau­jantys teisės aktai nekeičiami, nes kažkam tai naudinga. Ta­po svarbu padaryti ne gerai, o viską įforminti teisėtai. Viena vertus, procedūros – teisinės valstybės atributas. Juk nebūtų gerai, jei tai, kas teisinga, bū­tų neteisėta. Visi supranta, ka­da „teisėta” yra tik dėl akių, ir visi trokšta, kad kuo greičiau „teisėta” atitiktų visiems pri­imtiną, įprastą, paprotinę tei­singumo sąvoką. Tačiau to su­artėjimo tarp to, kas teisėta ir teisinga, nėra. Pavyzdžiui, nuo­lat eskaluojamas rentų klausi­mas. Gaila ir prezidento našlės, ir kitų, kuriems rentos yra ski­riamos teisėtai. Vis dėlto gal ir jie patys supranta, kad ne kiekvienu atveju jos mokamos tei­singai. Tarkime, didelius pini­gus uždirbantys sportininkai iš valstybės gauna papildomus 2.000-3.000 Lt.