Pastaruoju metu Lietuvoje vėl padaugėjo diskusijų apie Lietuvos derybas su Europos Sąjunga (ES), jų tempą bei turinį. Apie tai byloja ir neeilinės sesijos metu sausio 23 d. Seime priimtas nutarimas dėl Lietuvos Respublikos integracijos į ES. Tai nuolatos akcentuoja ir Lietuvos derybininkai bei vyriausybės nariai.
Iš tiesų, 2001 m. bus labai svarbūs metai ES plėtros istorijoje. Šių metų, tiksliau pirmojo pusmečio, svarbą lemia Baltijos šalių narystės ES atžvilgiu labai palankiai nusiteikusios Švedijos pirmininkavimas ES, todėl nenuostabu, jog Lietuvos politikai ragina pasinaudoti šia galimybe ir pasistengti kuo daugiau pasistūmėti derybose per šį pusmetį. Be to, šiuo metu jau vyksta ar pradedamos derybos dėl svarbiausių ir jautriausių sričių – pvz. žemės ūkio, transporto, aplinkosaugos ir kt. – ir būtent nuo šių klausimų sprendimo labai priklausys tolesnė derybų eiga ir baigtis. Kaip neseniai pripažino ir už ES plėtrą atsakingas Europos komisijos atstovas G. Verheugen, šiuo metu derybos pereina į kokybiškai naują politinį etapą.
Pripažįstant derybų spartos svarbą, vis dėlto kyla nemažai klausimų, kuriuos dar labiau aštrina Lietuvoje vykstančios politinės diskusijos narystės ES tema. Vienas klausimų ratas yra susijęs su integracijos į ES argumento naudojimu politinių partijų diskusijose. Jau tampa įprasta, kad narystės ES „korta” yra naudojama partijos populiarumo kėlimui ir kitiems politiniams tikslams.
Opozicijoje esančios partijos, ypač kairiosios, deklaruodamos bendrą pritarimą narystei ES, išreiškia kritišką poziciją tais klausimais, kurie gali suteikti joms populiarumo ar tiesiog atkreipti į jas rinkėjų dėmesį. Tai pasakytina apie įvairius Socialdemokratinės koalicijos siūlymus, pvz. referendumo dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams idėją. Nors vėliau jos buvo atsisakyta, Seimo nutarimo galutiniame tekste atsirado pereinamojo laikotarpio šioje srityje reikalavimas. Kitaip nei populizmu tokius siūlymus sunku pavadinti – ekonominiais argumentais tokie siūlymai negrindžiami, o ir jų rasti būtų sunku, atvirkščiai, šių apribojimų atsisakymas turėtų aiškią ekonominę ir politinę naudą visiems Lietuvos gyventojams.
Politinės deklaracijos yra geras būdas atkreipti užsienio šalių diplomatų ir stebėtojų dėmesį į vietos politikų veiklą ir ketinimus. Tačiau Lietuvos integracija į ES vis dažniau tampa flirto su rinkėjais priemone. Daugeliui Seimo narių, tiek opozicijos, tiek pozicijos, vertėtų daugiau laiko skirti įsigilinimui į Lietuvos derybines pozicijas ir darbą Seimo Europos reikalų komitete, jei jie iš tiesų nuoširdžiai rūpinasi Lietuvos žmonių interesais.
Kita vertus, politinės diskusijos dėl integracijos priemonių neturėtų kelti nuostabos, kadangi integracija jau senokai yra virtusi vidaus politikos reikalu – tereikia pažvelgti į priimamus įstatymus, kurie apibūdinami kaip „svarbūs Lietuvos integracijai į ES”. Ar realu tikėtis, jog nekils diskusijų dėl tokių klausimų kaip Lietuvos banko funkcijos, netiesioginių mokesčių dydžiai, įmonių bankroto, mokesčio už aplinkos apsaugą, žemės ūkio reguliavimo ir kitų? Tuo labiau jog perėjus nuo bendrų principų prie konkrečių ekonominės veiklos teisinio reglamentavimo detalių, erdvės improvizacijai yra nemažai.
Su tuo susijusi ir dilema tarp derybų spartos ir įstatymų bei jų įgyvendinimo kokybės. Pastarąją nuolatos pabrėžia ir Europos komisija, tačiau dėl natūralių priežasčių ji negali ir neprivalo to užtikrinti. Neseniai Lietuvos vyriausybei buvo pateiktas 30 „būtinų” ir „svarbių” deryboms dėl narystės ES įstatymų, kuriuos reikia priimti iki šių metų vidurio, sąrašas. Nemažai jų gali turėti didelį poveikį Lietuvos ūkiui ir visuomenei, tad juos derinti su ES normomis ir derėtis dėl pereinamųjų laikotarpių prasmingai galima tik įvertinus ekonominį jų poveikį. Vienas tokio pobūdžio integracijos pasekmių analizės pavyzdys – LLRI atlikta stojimo į ES pasekmių Lietuvos krovininiam kelių transportui analizė – apžvelgiamas šiame leidinio numeryje.
Nors tokiems vertinimams būtini laikas, žinios ir kiti ištekliai, būtent ekonominiai vertinimai, o ne siauri interesai, garsiausiai šaukiančiųjų reikalavimai ir noras jiems įtikti, kitų besiderančių šalių patirtis ar Europos Komisijos pageidavimai turėtų būti pagrindiniu derybinių pozicijų formavimo kriterijumi. Suprantama, jog negalima neatsižvelgti į bendrą politinį kontekstą ir derybų partnerių norus, tačiau tik tinkamas Lietuvos derybinės pozicijos pagrindimas gali užtikrinti Lietuvos interesus. Tai svarbu ne tik derybų metu ir po preliminaraus derybinių skyrių uždarymo, bet ir įstojus į ES, nes tada būtinybė tinkamai atstovauti Lietuvos interesus bus dar didesnė.
