Išnagrinėjęs šiuo metu Seime svarstomą Žemės įstatymo pataisų projektą, Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) daro išvadą, kad nuostatos, numatančios visuomenės poreikius, kuriems patenkinti galima taikyti žemės paėmimo procedūrą, neatitinka Lietuvos Konstitucijos. LLRI siūlo papildomai išnagrinėti šių nuostatų atitikimą Konstitucijai ir jų atsisakyti, o valstybinės socialinės infrastruktūros objektų ir paslaugų nebeplėsti ir toliau tęsti jų išvalstybinimą.
Žemės įstatymo 45 straipsnio pakeitimo projektas numato, kad greta kitų visuomenės poreikių žemė gali būti paimama ir gyvenamųjų vietovių socialinei infrastruktūrai plėsti, viešosios paskirties rekreacijai ir poilsiui, komunalinių atliekų tvarkymo objektams, bendram (viešam) naudojimui, įskaitant kapines, bei įgyvendinti valstybei svarbiems ekonominiams projektams.
LLRI nuomone, šių tikslų numatymas pažeistų konstitucinį proporcingumo principą ir prieštarautų Konstitucijos nuostatai, jog paimti nuosavybę galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas. Toks platus galimybių paimti žemę visuomenės poreikiams sąrašas nepriimtinas dar ir dėl to, jog atsiranda potenciali neskaidrumo rizika ir ilgalaikis poveikis nuosavybės saugumui ir žmonių motyvacijai investuoti į žemę.
LLRI atkreipia dėmesį, jog Konstitucinis Teismas yra suformulavęs taisyklę, jog nuosavybę paimti galima tik tada, jeigu socialiai svarbius tikslus „pasiekti galima tik pasinaudojus konkretaus paimamo daikto individualiomis savybėmis“. LLRI nuomone, socialinės infrastruktūros, rekreacijos ir poilsio, komunalinių atliekų tvarkymo objektai ar kapinės savo fizinėmis savybėmis skiriasi nuo „sunkiosios infrastruktūros“ – kelių, vamzdynų, inžinierinių tinklų ar transporto linijų. Kultūros, švietimo, sporto ar sveikatos objektai turi įsiterpti į jau esančius privačios nuosavybės rėmus. LLRI įsitikinimu, sumanymas kurti sporto kompleksą ar polikliniką konkrečiame žemės sklype, o ne „laisvame“ savivaldybei arba valstybei priklausiame sklype, negali būti pagrindu pasinaudoti išimtiniu instrumentu – privačios nuosavybės paėmimu.
Konstitucinis Teismas taip pat įtvirtino, jog Konstitucijos 23 straipsnyje minimi „visuomenės poreikiai“ negali būti aiškinami kaip statiškas reiškinys ir kad tos pačios reikmės viename visuomenės ir valstybės raidos etape gali būti suprantamos kaip visuomenės poreikiai, o kitame – kaip neatitinkančios konstitucinės visuomenės poreikių sampratos. Todėl, instituto nuomone, priimdamas Žemės įstatymą Seimas turi atsižvelgti ir į besikeičiančias galimybes patenkinti visuomenės poreikius.
Institutas taip pat mano, jog valstybės ar savivaldybių kuruojami sporto, kultūros, pramogų objektai, t. y. tie objektai, kurie kuriami lygiagrečiai rinkoje teikiamoms paslaugoms, tampa neskaidrumo, politinių spekuliacijų, favoritizmo ir protekcijų židiniais. Dėl šios priežasties suteikti žemės paėmimo galią tokiems poreikiams tenkinti pavojinga, neteisinga ir ekonomiškai nepagrįsta.
Anot LLRI, privati socialinė infrastruktūra lėtai plinta ten, kur veikia valstybės sistema ir institucijos, nes privatūs investuotojai atsargiai žiūri į sektorius, kuriuose gresia potenciali konkurencija su valstybės teikiamomis paslaugomis. LLRI siūlo nebeplėsti valstybinės socialinės infrastruktūros objektų, o toliau tęsti tokių funkcijų išvalstybinimą ar bent jau priartinimą prie privataus verslo principų.
Instituto ekspertai taip pat nurodo, jog žemės paėmimo galimybė ir jos taikymas turi daug nematomos įtakos žmonių pasitikėjimui nuosavybe, teisine sistema, motyvacijai kurtis ir investuoti.
