Rinkimų metai yra ypatingi ne tik politikams. Žmonėms tai yra metai, kai mintys vis dažniau krypsta prie politikos, kai žodžiu virsta iki tol slaptos viltys, o pačių vilčių – padaugėja. Nors vilčių spektras beribis, visgi galima apibendrinti, ko dauguma žmonių nori iš valdžios. Dauguma žmonių nori sąlygų GERESNIAM GYVENIMUI. Tai yra tokiam, kai gali dirbti darbą, kuris yra pragyvenimo šaltinis ir teikia žmogišką pasitenkinimą. Pragyvenimą įvairūs žmonės supranta skirtingai. Vienam tai – galimybė išmaitinti šeimą, turėti būstą, apsirengti, nuvykti į reikiamą vietą. Kitam ne mažiau svarbu patenkinti įvairius interesus – skaityti, nueiti į teatrą, koncertą, sportuoti, bendrauti, keliauti, pramogauti ir t.t. Visąlaik ir kiekvienam keičiasi interesai, asmeniniai prioritetai ir galimybės. Keičiasi ir politikos suponuojama aplinka, šias galimybes blogindama arba gerindama.
Kaip gi susigaudyti rinkėjui, kuri prieš rinkimus siūloma politika yra teisinga politika? Kaip politikui parengti tokį veiksmų planą, kuris leistų sėkmingai pasiekti keliamus tikslus? Ir vieniems, ir kitiems būtina žinoti, kokie dėsniai valdo visuomenės gyvenimą, nes tik suvokiant dėsnius galima įžvelgti, kokios politikos reikia norimam rezultatui pasiekti.
Dėsniai įrodo, kad laisvos rinkos santvarka leidžia sukurti maksimalų gėrybių kiekį (tiek materialinių, tiek ir dvasinių). Ne bet kokių gėrybių, o tokių, kurios yra labiausiai reikalingos žmonėms. Laisvai dirbantys ir savo nuosavybę naudojantys žmonės, laisvai mainydami rinkoje savo produktus į kitų pagamintus, sugeba sukurti nepalyginamai daugiau nei tie, kurie gyvena valdiškos kontrolės, perskirstymo ir reguliavimo sąlygomis. Su šia aksioma norom nenorom turi sutikti visų pakraipų politikai.
Jau minėjome, kad žmonių interesų ratas – begalinis. Egzistuoja ir įvairūs būdai, kaip žmogus gali savo poreikius patenkinti. Jis gali kažką pasigaminti pats, gali užsidirbti pinigų ir nusipirkti, ko jam reikia, rinkoje, gali deleguoti kažkam kitam teisę parūpinti, ko jam reikia. Pirmas pavyzdys – ne tik visiems žinomas natūrinis ūkis, bet ir tokie atvejai, kai žmogus neranda rinkoje to, ko ieško, arba trokšta realizuoti save kūrybiškai. Pats sau projektuodamas namą, megzdamas unikalų šalį, spausdamas sultis arba kepdamas blynus pagal močiutės receptą, žmogus papildo rinkos veikimą ar tenkina savo troškimą turėti tai, ko nėra rinkoje.
Suprantama, kad nūnai žmogus negali ir nenori visko pasigaminti pats, jis negali ir nenori apsieiti be rinkos teikiamų galimybių. Dirbamas tai, ką moka geriausiai, už gautas pajamas jis perka kitų pagamintus daiktus ir paslaugas. Mums tapo įprasta pirkti ne tik duoną, bilietus į koncertą, būstą, bet ir informaciją, gydytojo paslaugą, vaiko auklėjimą. Šis leidinys pateikia daugybę pavyzdžių, kaip produktai ir paslaugos, kurių teikimas dar vakar buvo išimtinė valdžios funkcija, tampa rinkos dalimi, kaip iš nuostolingos valdiškos veiklos jie tampa pelną nešančia, žmonių poreikius tenkinančia iniciatyva. Verta prisiminti kartais ignoruojamą tiesą, kad kai perkama-parduodama laisvanoriškai, abi pusės pagerina savo padėtį; tik todėl ir įvyksta mainai. Čia nėra vienpusio išnaudojimo, kaip kai kam gali atrodyti, čia tarnaujama sau, tarnaujant vartotojui, ir atvirkščiai, tarnaujant vartotojui, tarnaujama sau – nes mainyboje galioja abipusės naudos dėsnis. Čia žmonija efektyviai naudoja savo ribotus išteklius – nes gaminama ir siūloma tai, už ką žmonės „balsuoja” savo uždirbtais pinigais.
Tačiau ne visur taip yra, ir todėl būtina paminėti skausmingą žmonių patirtį, kai deramos ligonio priežiūros ir gydymo neįmanoma nei nusipirkti, nei išmaldauti, kai „pridurdami” mokyklai ir mokytojams tėvai vis tiek netampa teises turinčiais vartotojais, kai atidirbęs visą gyvenimą pensininkas įgyja teisę į pragyvenimui nepakankamą varganą pensiją. Neprivatizuotos valstybės valdos, kurios teikia žmonėms ne tą produktą, kurio jie nori, ir ne tom sąlygom, kuriom žmonėms tinka, yra didžiausia šios dienos problema. Vis dar per daug darbų visuomenėje deleguota valdžiai – sveikatos apsauga, socialinė rūpyba, švietimas ir t.t. Juos irgi reikia privatizuoti, perduoti bendruomenei, klubui, draudimo institucijoms, visuomenės ir labdaros organizacijoms. Tuomet žmonės gaus tai, ko nori, ir gerokai pigiau, nei kainuotų gauti iš valdžios.
Tačiau kai kurie politikai teigia: „Materialinės gėrybės – dar ne viskas, efektyvumas – ne šventa karvė, reikia dar ir socialinio teisingumo”. Supriešindami teisingumą ir efektyvumą, jie lyg ir pripažįsta, kad šie neišvengiamai viens kitam prieštarauja. Tačiau šis prieštaravimas tik tariamas. Visi be išimties žmonės, kaip jau minėjome, nori gyventi geriau. Kita vertus, tai nereiškia, kad jie abejingi teisingumo idėjai. Teisingumas yra ne mažiau svarbus negu asmeninė materialinė gerovė. Žmonės pavargo nuo plintančio neteisingumo, nuo to, kaip valstybės valdžia naudojama asmeniniams ir grupių interesams, jie pavargo nuo to, kaip ja naudojantis yra vagiama ir prievartaujama. Vieni gauna keletą didelių privileginių pensijų tuo metu, kai kiti neišgyvena iš vienos. Vieni dirba keliuose darbuose, kad išmaitintų šeimą, kitiems – lenkiantiems taurelę – už viską sumoka valdžia. Vieni draudžia savo pasėlius sunkiai uždirbtais pinigais, kiti gi, esant reikalui, „pramuša” kompensacijas iš valdžios. Vieni sunkiai kuria verslą, skolinasi iš visos giminės, o kiti tuo metu gauna pigų valdišką kreditą arba negrąžintiną pagalbą. Vieni mokesčius keikia, bet moka, kiti giria, nes gauna lengvatas ir atidėjimus.
Šio neteisingumo priežastis – neribota, išsikerojusi, visagalė valdžia. Vadinasi, kovoti su neteisingumu reikia visaip tą valdžią žabojant, naikinant jos galias, atpalaiduojant žmonių laisvę veikti, diegiant skaidrias valdžios įgyvendinimo procedūras. Tai tapatu laisvos rinkos plėtojimui, pagrįstai tikintis, kad kuo mažiau valdžios galių ir perskirstymo, tuo mažiau ja piktnaudžiaujama, tuo daugiau teisingumo. Gal kam atrodo, kad tai paradoksas, bet ne – toks teisingumas neprieštarauja nei santvarkos efektyvumui, nei maksimaliam visuomenės turtėjimui.
Priešpastatantys efektyvumą ir teisingumą žada visai ką kitą – jie žada teisingumą TEISINGIAU naudojantis valdžios galiomis. Manydamas, kad jo įsivaizduojamas teisingumas sutaps su politiko žadamu teisingumu (juk „teisinga” viskas, kas palanku ir naudinga man), rinkėjas naiviai klysta. Taip nuosekliai klysdamas, jis paragavo jau visokių spalvų valdžios ir priėjo išvados, kad visos valdžios vienodos. Intervencionistinių (kišimosi į rinkos procesus) politikų principinė ir fudamentali bėda ta, kad jos negali pamaloninti vienų nenuskriausdamos kitų, kad jos leidžia vieniems tarpti kitų sąskaita. Tačiau iš tų daugelio, kurie nori gyventi kitų sąskaita, atsiras labai nedaug norinčių, kad jų pačių sąskaita gyventų kiti. Tuosyk neintervencionistinės politikos esmė ta, kad ji to daryti neleidžia.
Taigi, nuo visų „paragautų” skirsis tik ta valdžia, kuri prižadės ir įvykdys jos pačios galių apkarpymą, kuri panaikins biurokratijos viešpatavimą ir duos žmonėms laisvę. Kai politikas sako: „Jie ne tuos rėmė, aš darysiu teisingiau”, jis surezga spąstus naiviajam rinkėjui, kuris ima tikėtis, kad dabar tai jau jis bus paremtas. Tačiau, ką parems politikas, nežino net jis pats. Galų gale ir šis patenka į spąstus. Jis negali paremti visų, kurie to iš jo tikisi, nes pasirinkdamas, ką remti, jis tuo pačiu pasirenka ir kieno sąskaita tai daryti. Skambios teisingumo deklaracijos neapsaugos politiko. Kaip ir jo pirmtakai, jis neišvengiamai įklimps korupcijos liūne. „Teisingumas” vie- niems virs žiauriu ir akiplėšišku neteisingumu kitiems. Tie, kurie tikisi prasigyventi kitų sąskaita, bus nuvilti, nes visuomet atsiras kas nors, kas tikisi prasigyventi kaip tik jųjų sąskaita. Teisingumo vykdytojams teks pasirinkti, KAS, KAM, KUR ir KADA yra teisinga.
Yra dar vienas „teisingumo” politikos padarinys, apie kurį kiekvienam būtina žinoti. Kišimasis į savaiminį rinkos mechanizmą, norint paremti kažkokius žmones ar jų grupes, perskirstyti, arba priešingai, suvaržyti, sukelia nenumaldomą rinkos atoveiksmį. Rinka ima banguoti, siekdama atstatyti savaiminį, vienintelį tikrą, teisingumą, neleisdama kad kainos ir pajamos neatitiktų josios verdikto, sumažėjusiu efektyvumu ir krizėmis keršydama už kišimąsi į jos valdas. Nedarbas ir skurdas – viena iš labiausiai akivaizdžių kainų, kurią visuomenė turi mokėti už vykdomą perskirstymo „teisingumą”. Be darbo vargstantiems žmonėms šiandien reikia tik vieno teisingumo – galimybės užsidirbti. Tam nepadės perskirstymas. Tam reikia ekonominių laisvių, kapitalui patrauklių, nuo absurdų išvalytų sąlygų veikti. Tuo šiandien turėtų būti suinteresuotos visos politinės jėgos.
Šis leidinys yra skirtas visiems, kurie nuoširdžiai nori žmonėms gerovės, santarvės, moralinio komforto ir ieško realių, link jų vedančių kelių. Dešimties metų nepriklausomos Lietuvos patirtis – pakankamas laikotarpis patvirtinti, kad visuotiniai dėsniai, apie kuriuos čia rašome, iš tiesų veikia. Dėsnių neišmanymas ir nepaisymas neatleidžia nuo jų veikimo pasekmių – dar labiau nei įstatymų atveju. Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad šalyse, kuriose žmonių iniciatyva ir rinkos galia išlaisvinta labiausiai, žmonių pajamos auga sparčiausiai. Tyrimai įrodo, kad kuo labiau apribota valstybės valdžia, tuo mažesnė šalyje korupcija.
Visuomenei profesionalėjant, ji tampa reiklesnė ir politikams. Kaip įmonės valdytojas privalo išmanyti ekonomiką ir valdymo meną, kaip kompiuterių specialistas privalo išmanyti skaitmeninių technologijų pasaulį ir programinės įrangos gudrybes, taip ir politikas privalo žinoti, kokiais dėsniais remiantis gyvena ir kuria gėrybes visuomenė, kokiais motyvais grindžia savo žingsnius gyvenimo kelyje ŽMOGUS. Tokios žinios apsaugo politikus ir visuomenę nuo siekio sukurti santvarką, kuri kėsinasi pakeisti žmogaus prigimtį – nes kitaip negali veikti, taip pat ir nuo siekio sukurti santvarką, kurios paskiros idėjos skamba gražiai, bet kartu sudėjus sudaro neįmanomą, negyvybingą derinį. Šis leidinys nepateikia atsakymų į visus prieš rinkimus iškylančius klausimus, bet jis padeda susiorientuoti galimų atsakymų įvairovėje ir parodo kryptį, kurią pasirinkus galima rasti atsakymą į klausimą – kaip padaryti žmonių gyvenimą Lietuvoje turtingą ir teisingą.
Elena Leontjeva
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė
