Žurnalas „IQ”, lapkritis 2011
Priešingos politinės kryptys naudoja lygybės argumentus, norėdamos pagrįsti savo siūlymus. Kairiųjų pažiūrų politikai siekia turtinės lygybės. Supratę, kad siekti visiškos turtinės lygybės yra pražūtinga – tai visus žmones tiesiog sulygintų skurde, – šių dienų kairieji turi kiek nuosaikesnį turtinės lygybės siekį. Tai atskirties tarp skurdžiųjų ir turtingųjų mažinimas. Jis yra pagrindinis nuolat atsinaujinančios diskusijos apie progresinius mokesčius Lietuvoje argumentas.
Rinkoje turtinė nelygybė atsiranda natūraliai, dėl skirtingų žmonių gebėjimų kurti. Valdžios siekis ją mažinti neišvengiamai reiškia nusavinimą – paimti iš vienų ir atiduoti kitiems. Todėl turtinės lygybės siekis neišvengiamai įkalina, kūrybą ir produktyvumą bausdamas nusavinimu, o neveiklumą ir stagnaciją skatindamas subsidija.
Dešiniųjų vėliava – lygybė prieš įstatymą. Dešinieji tikina, kad visiems žmonėms įstatymai turi numatyti vienodas taisykles ir sąlygas kurti, dirbti, užsidirbti ir susikurti gerovę, o visi verslai – turėti vienodas sąlygas konkuruoti. Pavyzdžiui, vienas iš argumentų už kasos aparatus turgavietėse – turgaus prekeiviai neišskirtiniai, jiems, kaip ir visoms parduotuvėms, turėtų būti privalomi kasos aparatai. Antraip, esą, bus iškraipomos konkurencijos sąlygos. Panašūs argumentai pasitelkiami ir siekiant apkarpyti veiklų, kurių galima imtis turint verslo liudijimą, skaičių.
Taigi, žodis – vienas, prasmių – daug. Tačiau yra skiriamoji riba tarp skirtingų lygybės suvokimų. Tai „lygybės“ santykis su žmogaus laisve. Įgyvendinant vienas lygybes, žmonės laisvėja, įgyvendinant kitas – praranda dalį ar visas savo laisves. Net ir tos lygybės, kurios iš pirmo žvilgsnio turėtų išlaisvinti, dažnai tampa spąstais ir veda mažesnės laisvės link.
Taip yra su lygybės prieš įstatymą argumentu. Jis iš esmės teisingas. Jis užtikrina, kad žmogaus gerovė priklauso ne nuo valdžios kuriamų įstatymų ir jais propaguojamų individų ar jų grupių, o nuo žmonių sugebėjimų kurti, tenkinti savo ir kitų poreikius. Tai būtina žmogaus laisvės sąlyga.
Tačiau ji nepakankama. Kad ir kaip intuityviai teisingai skambėtų toks lygybės prieš įstatymą principas, jis aiškiai nepilnas, kartais – žalingas. Tarkime, vienai pagal susigalvotus kriterijus išskirtai žmonių grupei taikomas neproporcingas reguliavimas, ši grupė apkraunama jų veiklą stabdančiomis taisyklėmis. Tuomet lygybės prieš įstatymą argumentu galime pagrįsti ir visų kitų grupių neproporcingą reguliavimą. Pavyzdžiui, didesni mokesčiai vieniems sektoriams nėra pakankama priežastis juos didinti ir kitiems. Tad laisvės užtikrinimui neužtenka visiems būti lygiems prieš įstatymą, lygybė prieš įstatymą taip pat gali įkalinti.
Svarbu, kad lygybės prieš įstatymą ieškotojai paprastai eina didesnio, o ne mažesnio reguliavimo link. Įvesti mokestį ar reguliavimą visada daug lengviau nei jo atsisakyti. Mokesčiai paprastai vienodinami juos didinant, sąlygos paprastai sulyginamos uždraudžiant veiksmą X visiems, o ne išvis atsisakant draudimo. Lygindama žmonių padėtį, valdžia suserga chronišku kalėjimo prižiūrėtojo sindromu, versdama visiems kalėjime suvienodėti, o ne tapti laisviems. Iškalbi analogija – jei turtinės lygybės siekis visus suvienodina skurde, tai valdžios diriguojamas lygybės prieš įstatymą siekis visus sulygina draudimų, mokesčių ir reguliavimų apsuptyje.
Ar lygybės prieš įstatymą principas apriboja mūsų laisves ar išlaisvina priklauso nuo to, kuria linkme vyksta taisyklių vienodinimas. Garsus austrų ekonominės mokyklos atstovas Murray Rothbard teigė, kad „Nustatytos vienodos tvarkos teisingumas visų pirma priklauso nuo pačios tvarkos teisingumo. <…> Ar mes turėtume teigti, kad visi turi būti įkalinti vienodai?“ Jei pats įstatymas yra neteisingas, trukdantis laisvai veikti, lygybė prieš įstatymą reiškia visiems vienodą laisvės apribojimą. Tuomet ji yra žalinga. Lygybė prieš įstatymą nėra jokia gėrybė tol, kol pats įstatymas turi griaunančias pasekmes.
Todėl prieš imant visus vienodinti pirmiausia reikia įvertinti pačią taisyklę ar reguliavimą. Gali būti, kad užuot taikius jį visiems, protingiau būtų jo apskritai atsisakyti. Reguliavimas taikomas vienam sektoriui nebūtinai reikalingas kitam. Sulyginimas tėra forma, prieš jo siekiant būtina pažvelgti į turinį, taisyklės ar reguliavimo esmę ir jo pasekmes.
Jei lygybė prieš įstatymą gali suvaržyti, apriboti žmonių ar įmonių laisvę, ar apskritai yra prasmingas pats lygybės principas? Vienintelis būdas suderinti laisvę ir lygybę yra užtikrinti ir saugoti nuosavybės teises, ginančias žmogaus neliečiamumą, pasirinkimo laisvę. Valdžia, priešingai nei visi likusieji, turi įtvirtintą ir retai kvestionuojamą teisę kėsintis į šią nuosavybę (per mokesčius, nacionalizavimą), nustatyti veiklos taisykles, reguliuoti ir bausti, apriboti mūsų pasirinkimus. Nerealu tikėtis, kad valdžiai suteiktos teisės mažinti žmonių laisvę bus visiškai panaikintos. Tačiau labai svarbu judėjimo kryptis – daugiau reguliavimų ir mažiau laisvės, ar mažiau reguliavimų ir daugiau laisvės. Būtent todėl kiekviena valdžios priimama nauja taisyklė ar reguliavimas turi būti vertinamas minėtų nuosavybės apsaugos, pasirinkimo laisvės kontekste. Tai vienintelis būdas išvengti visiškos nelaisvės visiškoje lygybėje.
