Visi bankrotai skausmingi ir kažkuo ypatingi: įsigaliojus Bankroto įstatymui, kažkada buvo pirmasis, o vėliau ir tūkstantasis bankrotas; buvo tyčinių bankrotų, bankrotų dėl prasto įmonės valdymo, dėl strategijos trūkumo, dėl staiga padidintų mokesčių, dar visai neseniai – ir dėl ES paramos. Dabar apverkiam ir pirmąsias tautines globalizacijos aukas. Visi bankrotai palieka daug randų, nuostolių, bedarbių ir neišsipildžiusių lūkesčių. Apie vienus daug ir aistringai kalbame, apie kitus niekad nesužinom. Apie „Ekraną“ kalbėta kaip niekad daug, dūsaujama apie bedarbių alkanus vaikus, siūlomos valstybės pagalbos programos įmonei ir darbuotojams, keliamas net miesto tolesnės egzistencijos klausimas. Kyla natūralus klausimas – kas lėmė visuotinį susirūpinimą šios įmonės situacija, kuo būtent šis bankrotas nusipelnė tokio dėmesio ir, pagaliau, koks šio bankroto poveikis, pasekmės, pamokos?
Grėsmės ir galimybės globalizacijos gniaužtuose
„Ekrano“ atvejis įdomus dėl dviejų dalykų – globalizacijos šešėlio ir savo dydžio. Apie pasaulinės konkurencijos siaubą Lietuvos gamintojai šneka jau seniai. Šneka ir imasi priemonių jį atitolinti: tekstilininkai įsikibę laikėsi naujajame ekonomikos pulse jau atgyvenusių tekstilės kvotų, keliamos dempingo bylos, prieštaraujama importo muitų naikinimui. Tačiau kas vieniems yra grėsmė – kitiems galimybė, ir tai nemažai priklauso nuo to, kaip procesai vertinami ir kokių imamasi priemonių. Laiku susipratusieji gamybos procesus perkėlė ten, kur gaminti labiausiai apsimoka, kūrė ir diegė naujas technologijas užuot plėtę senąsias gamybos formas, pagaliau – keitė produkciją. Rinkoje yra visa informacija, svarbu ja pasinaudoti ir laiku. Būtent šito „Ekranas“ nepadarė – nepasinaudojo ar nesureagavo į informaciją. Pigi produkcija iš Kinijos ir kitų šalių bei (bent jau iš dalies) atviros sienos yra ne naujiena. Juo labiau nėra naujiena naujos kineskopų technologijos, paplitusios jau tuomet, kai „Ekranas“ dar investavo į senąsias. Tai yra elementarūs strategijos trūkumai – tiesiog globalios konkurencijos sąlygomis galbūt greičiau pasimatė jų pasekmės.
Kita vertus, tai, kas skausminga gamintojams, pravartu prekeiviams ir vartotojams. Kineskopai iš trečiųjų šalių, net ir apmokestinami itin dideliu 14 proc. muitu, vis dėlto yra smarkiai pigesni nei vietiniai, gaminti „Ekrano“. Kineskopams gali būti suteikiamos bemuitės kvotos, tačiau anksčiau tam prieštaravo „Ekranas“, tikinęs, kad gali visiškai aprūpinti rinką kineskopais. Šiandien, jei tokio protesto nebesulauksime, galbūt bemuitė kvota bus skirta, ir televizorių gamintojai (bei jų pirkėjai) didelių muitų mokėti nebeturės.
Ar didesniam labiau skauda?
„Ekranas“ neabejotinai tapo šalies skauduliu ir dėl savo dydžio. Iš laikraščių žvelgiančios liūdnos Panevėžio vaikų akys negali nedraskyti širdies. Liūdnai atrodo ir uždaryti didžiausi cechai, ir bedarbių eilės. Visi apie juos žino, visi užjaučia, o žvilgsniai nesąmoningai nukrypsta į valstybę: laukiama, kas bus ir kaip mes juos visus gelbėsime. Iš tiesų, ką valstybė turėtų daryti? Geros širdies žmonės ir valdininkai sakytų, kad reikia padėti. Ekonomistai – ne kietaširdžiai, o sąžiningi – sako, kad valstybė šioje situacijoje neturėtų imtis jokių ypatingesnių priemonių, nes jų nesiimtų užsidarius dar vienai parduotuvei ar kokiai nors vidutinei įstaigai, o jei ir imtųsi, niekas nežino, ar jos būtų veiksmingos. O didelėje ar mažoje įmonėje dirbusių žmonių nesaugumas ar skausmas praradus darbą yra vienodas. Geriausia, ką gali padaryti valstybė, tai gerinti verslo sąlygas šalyje: taip pritrauktų verslą, ir darbo netekę žmonės galėtų rasti darbo kitur ar patys pradėti verslą.
Ekonomistai taip pat pasakytų, kad žmonės, dirbantys įmonėje, kuri išgyvena aiškią krizę, turėtų pirmieji tai pajusti ir pradėti galvoti apie alternatyvius variantus. Jei, aišku, nesitiki, kad „jeigu kas“ atveju jais bus pasirūpinta. Būtent tas tikėjimas ir laukimas, kad mumis kažkas pasirūpins, ir yra pavojingiausias – jis užmigdo ne tik budrumą, bet ir veiksmus siekiant gyventi geriau.
Apie rūpestį ir gulbes
Sako, kad šiemet Kaune masiškai krito gulbės. Mylėdami savo gulbes, miestiečiai aprūpindavo jas duonos likučiais. Ir taip nuoširdžiai rūpinosi, kad gulbės ir atėjus žiemai kęsdavo šaltį, tačiau pačios maisto ieškoti neskrisdavo, o likdavo ir laukdavo draugiškai atkišto delno. Šiais metais, kaip visada, jos neišskrido kartu su visais paukščiais ieškoti geresnio gyvenimo šiltuose kraštuose, o liko šalti uodegų miesto vandenyse. Skirtingai nei ankstesniais metais, šios žiemos jos neišgyveno. Pasirodo, šiemet besirūpinantieji gulbėmis išsigando paukščių gripo ir gulbių nebelankė. Alkanos sušalusios gulbės viena po kitos iškrito. Kas kaltas: ar gulbės, kurios nesiekia šiltesnio ir sotesnio gyvenimo, kuriam reikia pastangų (ilgo ir varginančio skrydžio), ar (gerų norų vedami) kauniečiai, užmigdę gulbių budrumą?
Šąlančių maitinamų gulbių nemažai yra ir visuomenėje. Pavyzdžiui, runkelių augintojai, kurie kasmet reikalauja, kad valstybė supirktų (sumokėdama mokesčių mokėtojų pinigais) jų brangią produkciją, bet nebando kitų sričių ar kultūrų. Arba žmonės, gyvenantys bene kasmet potvynių užliejamose vietose, kurie vis tiek sėja pasėlius, o potvyniui neišvengiamai atėjus lipa ant namų stogų, bet nepersikelia kitur – nes valstybė, kaip ir kiekvienais metais, skirs lėšų potvynio padariniams likviduoti. Tai taip pat žmonės, dirbantys merdinčioje įmonėje, kurie nebando ieškotis alternatyvų, o tyliai laukia paskutinės minutės stebuklo ir nustemba jam neįvykus. Arba tie, kurie nė nebando ieškotis darbo, nes jų pašalpos, nors nedidelės, yra tik keliais šimtais mažesnės už darbo užmokestį. Ir kuo „geresnė“ visuomenė, tuo gulbės sotesnės, ir tuo jų daugiau.
Apie rūpestingą valstybę ir “Ekraną”
Be abejo, „Ekrano“ bankrotas yra smūgis ir jo savininkams bei investuotojams, ir darbuotojams, ir Panevėžio miestui. Panašus smūgis kaip ir tūkstančiams bankrotų prieš ir po „Ekrano“. Svarbu, kad vienos įmonės valdymo strategijos trūkumas ar nesugebėjimas atsispirti konkurencijai netaptų valstybine, taigi ir visų mūsų, bėda ir rūpesčiu. Nes tuomet jais taps ir visi tūkstančiai bankrotų ateityje. Kurių tikrai bus. Gera ir galinga valstybės ranka gali užmigdyti ne tik gulbes ar runkelininkus, bet ir verslą – žinodamas, kad valstybė ateis į pagalbą krizės atveju, verslas gali leisti sau atsipalaiduoti, galbūt drąsiau rizikuoti, galbūt lėčiau reaguoti į pokyčius, taip neadekvačiai padidindamas ateities bankrotų riziką. Tuo tarpu verslo sėkmė slypi sugebėjime jautriai reaguoti į rinkos poreikius (taip pat ir procesus bei pokyčius pasaulinėje rinkoje), ir tiesiogiai jausti vartotoją.
„Ekrano“ darbuotojai neabejotinai kelia rūpestį, tačiau apie įmonės krizinę situaciją seniai žinojo ne tik jie patys, bet ir verslo pasaulis, ir tuo metu, kai šalyje ypač trūksta darbo jėgos, verslas tikrai pasinaudos proga išnaudoti patirties ir kvalifikacijos turinčius darbuotojus iš privačios ilgą laiką konkurencingai dirbusios įmonės. Šiandien ne tik darbuotojai juda link verslo centrų, bet ir atvirkščiai – verslas yra linkęs judėti paskui darbuotojus, tą rodo ne tik kryptingas pasaulinis judėjimas į pigios darbo jėgos šalis, bet ir Visagino pavyzdys.
Kaip sėkmingai verslas sugebės absorbuoti darbuotojus, priklausys ir nuo institucinių veiksnių – mokesčių, darbo rinkos lankstumo, investicinės aplinkos, socialinės pagalbos ir t.t. Ar sugebės „Ekranas“ atsistoti ant kojų, vėlgi priklausys nuo strategijos, investicijų, sėkmės ir valios. Kokią įtaką ši situacija turės Panevėžiui, sunku vertinti, nors esant palankioms sąlygoms kurti ir veikti verslui, ir Panevėžys, ir panevėžiečiai, galėtų netgi išlošti. Tačiau tam, kad verslas būtų konkurencingas, kad rastų patrauklią veiklos kryptį, pagaliau kad darbuotojai ir verslas „surastų“ vieni kitus, pirmiausia būtinas jų nuolatinis budrumas ir konstruktyvūs veiksmai.
