Per pastaruosius porą metų su ekonominiais sunkumais susidūrė jau antra privati oro linijų bendrovė. Kai 2009 skrydžius nutraukė bankrutavusi bendrovė flyLAL, ir Vilnius praktiškai liko be reguliarių skrydžių, girdėjome raginimus „padėti“ bendrovei finansiškai, arba „perimti jos turtą ir užtikrinti tolimesnę jos veiklą“ bei susisiekimą oru. Tuo metu Susisiekimo ministerija nusprendė neleisti mokesčių mokėtojų pinigų privačios bendrovės nuostoliams dengti ar perimti jos veiklos. Gal dėl to, kad manė jog skraidinti keleivius – ne valdžios darbas, o gal dėl to, kad kiaurą skylėtą biudžetą nuo naujų išlaidų akylai saugojo Finansų ministerija. Vis tik Vyriausybė patvirtino Lietuvos pasiekiamumo oro transportu gerinimo programą, kurios įgyvendinimui per trejus metus bus skirta 30 milijonų litų. Didžioji dalis lėšų bus skirta rinkodarai ir viešiesiems ryšiams.
Šiandien padėtis vėl kartojasi, nes skrydžius iš Vilniaus sustabdė dar viena oro bendrovė. Dėl to tiesioginių sunkumų patyrė apie 700 gyventojų. Valdžia raginama „kažką daryti“, o nemaža dalis gyventojų net pritartų valstybinių avialinijų steigimui. Lyginant su kitomis Lietuvą kamuojančiomis bėdomis – nedarbu, kai bedarbių skaičius siekia 300 tūkstančių; šešėliu, sudarančiu daugiau nei ketvirtadalį ekonomikos; emigracija, matuojama 3-4 šimtais tūkstančių žmonių, 9 milijardais biudžeto deficito, 1,5 mlrd. palūkanų už skolą, valdžios reakcija į šią konkrečią problemą turėtų būti proporcinga ir protinga, ypač kai kalba eina apie finansus. Tikrai valdžia turi ką nuveikti, kad padidintų poreikį susisiekti su Lietuva, kad į Lietuvą norėtų skristi turistai ir verslininkai, tačiau tai yra šalies ekonominio patrauklumo, bet ne valdžios piniginės storumo klausimas.
Bet – yra kiek kitaip. Bet kokie Lietuvos konkurencingumo didinimo darbai yra užmesti, užtat intensyviai naršoma po valdišką piniginę. Susisiekimo ministerija atskleidžia, kad ji derasi su keliomis užsienio oro bendrovėmis dėl 15 mln. litų subsidijų paskirstymo bei svarsto galimybę skirti iki 5 milijonų litų kompensaciją už investuotas lėšas naujam investuotojui. Iki skausmo pažįstamas stilius – skirti pinigų, ir problema bus išspręsta. Bus galima pasigirti ne tik atnaujintais skrydžiais, bet gal ir naujomis investicijomis. Tačiau kadangi valdžia visas problemas sprendžia ne savo lėšomis, pažvelkime į tokį problemų sprendimo būdą iš antrosios tos pačios monetos pusės – mokesčių. Kad būtų aiškiau, reikia įsivaizduoti, kad valdžia įveda „abonentinį“ skrydžių užtikrinimo mokestį – tam, kad skrydžiai vyktų, mes turime primokėti skrydžių organizatoriams. Jei skrydžių subsidijoms reikia 15 milijonų, kiekvienas Lietuvos dirbantysis turi mokėti maždaug po 15 litų. Reikia dar 5 milijonų – plius 5 litai. Jau skirta 30 milijonų rinkodarai – dar po 30 litų. Turbūt prisimintume, kaip gyventojai priešinosi nacionalinio transliuotojo finansavimui per abonentinį mokestį, tad valdžiai greičiausiai tektų atsisakyti tokio subsidijavimo planų.
Dabar, kai subsidijos „susisiekimui su Lietuva“ yra skiriamos iš bendro katilo – esmė nepasikeičia, mes tikrai sumokame valdžios sąskaitas, tačiau jos yra nematomos ir paskirstytos žymiai platesniam mokėtojų ratui. Už „susisiekimą su Lietuva“ moka ir lėktuvu neskridęs jaunuolis, ir jau nebeskrendantis pensininkas, ir metus nuo ūkio negalintis atitrūkti žemdirbys, ir tas, kuris skrenda nesubsidijuotomis kryptimis. Naudos gavėjai – skraidantys dažniausiai, ir tai tikrai ne tie žmonės, kuriems skiriamą valstybės paramą būtų galima bent iš dalies pateisinti. Tai tik vienas iš gausybės pavyzdžių, kuomet biudžeto lėšos perskirstomos priešinga kryptimi, nei yra įprasta manyti: iš neturtingųjų – turtingiesiems. Galima tik įsivaizduoti, kokio masto šis perskirstymas būtų, jei valdžia sugalvotų dar ir valdišką oro bendrovę įsteigti. Kad ir kaip akis badytų nesėkmės „ore“, valdžios nesikišimas ir pinigų nekišimas problemas išspręstų gal kiek lėčiau, bet taupiau ir sąžiningiau paprasto žmogaus atžvilgiu.
