Susipažinęs su šiuo metu Seime svarstomu Finansų įstaigų įstatymo projektu, LLRI pateikė išvadas Seimo ekonomikos bei Biudžeto ir finansų komitetui. Šis įstatymo projektas derinamas su Bankų įstatymo projektu, tačiau, siekiant griežtai reglamentuoti turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tikslus bankuose, šį ribojimą siūloma pritaikyti ir finansų įstaigoms. LLRI nuomone, tokie ribojimai yra nesuprantami, stipriai suvaržytų lizingo įmonių veiklą ir atsigręžtų prieš lizingo paslaugų naudotojus. Juo labiau kad tokių apribojimų nenumato ir Europos Sąjungos direktyva, kuria remiantis parengtas šis įstatymo projektas.
Toliau pateikiama LLRI argumentacija ir išvados.
Susipažinę su Finansų įstaigų įstatymo projektu (toliau – Įstatymo projektas), pateikiame šias pastabas.
Vertinant Įstatymo projektą pirmiausiai vertėtų atkreipti dėmesį į įstatymo rengėjų deklaruojamų tikslų atitikimą siūlomų pakeitimų turiniui.
Aiškinamajame rašte teigiama, kad Finansų įstaigų įstatymo pakeitimo tikslas yra suderinti Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymą su Lietuvos Respublikos bankų įstatymo projektu. Įvertinę Lietuvos Respublikos bankų įstatymo projektą galime daryti išvadą, kad pastarojo tikslai ir nuostatos nesiderina su Įstatymo projekto rengėjų siūloma nuostata, papildančia Finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalį: „finansų įstaiga gali verstis tik finansinių paslaugų teikimu bei jai nuosavybės teise priklausančio turto, naudojamo finansinėms paslaugoms teikti, valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, taip pat kita veikla, jeigu vykdant šią veiklą gauna ne daugiau kaip 10 procentų pajamų, skaičiuojant nuo visų pajamų per kiekvieną ataskaitinį laikotarpį (ketvirtį) atskirai ir (ar) per finansinius metus.“
Bankų įstatymo projektas skirtas reglamentuoti kredito įstaigų veiklą, tuo tarpu Finansų įstaigų įstatymas, įskaitant keičiamą įstatymo nuostatą, skirtas reglamentuoti ne tik kredito įstaigų, bet ir finansų įmonių (įskaitant lizingo įmones) veiklą (finansų įstaigos sąvoka apima ir kredito įstaigas, ir finansų įmones). Todėl nesuprantama, kodėl, siekiant griežtai reglamentuoti turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tikslus bankuose, šį ribojimą siūloma pritaikyti ir finansų įmonėms. Tikslas griežčiau reglamentuoti turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tikslus visose finansų įstaigose aiškinamajame rašte nėra deklaruotas.
Svarbu pabrėžti, kad minėtas Finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies papildymas smarkiai suvaržytų lizingo verslą, kadangi dalis šiuo metu lizingo įmonių teikiamų paslaugų patektų į tų paslaugų ratą, iš kurių lizingo įmonės negalėtų gauti daugiau kaip 10 procentų pajamų. Tokios paslaugos yra:
─ veiklos nuoma (teisės naudotis turtu perleidimas neperleidžiant nuosavybės teisės);
─ pirkimas-pardavimas išsimokėtinai;
─ turto, kuris buvo susigrąžintas pagal nutrauktas lizingo nuomos ar veiklos nuomos sutartis, pardavimas;
─ bet koks kito finansų įmonei priklausančio turto nuomojimas;
─ lizingo sutartys su papildomomis paslaugomis (pvz., lizingo bendrovė draudžia kliento pagal lizingo sutartį nuomojamą turtą, vėliau šį mokestį dalimis susigrąžindama iš kliento, mokančio periodines įmokas).
Pagal Finansų įstaigų įstatymą minėtos paslaugos negali būti laikomos finansinėmis paslaugomis, tačiau yra susijusios su lizingo įmonėms nuosavybės teise priklausančio turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Šiuo metu lizingo įmonių pajamos sudaro didesnę nei 10 proc. visų pajamų dalį, todėl priėmus siūlomą 4 straipsnio 2 dalies papildymą lizingo įmonės bus privestos arba atsisakyti minėtų paslaugų, arba steigti atskiras įmones šioms paslaugoms teikti.
Tokiu būdu siūlomas Finansų įstaigų įstatymo pakeitimas ne tik kad neatitinka viešai deklaruojamų tikslų, bet kartu gali pabranginti lizingo paslaugas, bloginti jų kokybę, kas nebus naudinga lizingo paslaugų naudotojams.
Reikia paminėti, kad Europos Sąjungos direktyva 2000/12/EB, kuria remiantis buvo parengtas Finansų įstaigų įstatymas, nenumato nei suvaržymų finansų įstaigai valdyti, naudoti ar disponuoti turtu, taip pat nenumato draudimo teikti finansų įmonėms „kitas“ paslaugas.
Remdamiesi į išdėstytus faktus ir argumentus, siūlome nepritarti 4 straipsnio 2 dalies papildymui, o priešingai – apsvarstyti galimybę visai panaikinti dabar galiojančią 4 straipsnio 2 dalies nuostatą, nes iš lizingo įmonių, kaip ir kitų finansų įmonių, atimama galimybė teikti platesnes, operatyvias, klientų poreikius atitinkančias paslaugas.
