Tęsdamas veiklą verslo dereguliavimo srityje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išnagrinėjo dabar galiojantį Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymą, kuriame numatyti tam tikri apribojimai, apsunkinantys įmonių steigimą bei veiklą. LLRI suformulavo pasiūlymus, kuriuos būtų tikslinga įgyvendinti derinant Įmonių įstatymą prie naujojo Civilinio kodekso.
Institutas siūlo nustatyti vieningą licencijos kaip leidimo veikti sampratą, kurios iki šiol nėra; papildyti Įmonių įstatymą nuostata, kad reikalavimas gauti licenciją veiklai vykdyti galioja tik tuomet, kai šis reikalavimas įtvirtintas įstatyme; licencijas išduoti neterminuotam laikui, o jas perregistruoti tik tais atvejais, kai įmonė savo noru buvo nutraukusi veiklą, arba kai iš esmės keičiasi įstatymas, reglamentuojantis licencijos išdavimo sąlygas ir tvarką; panaikinti įmonių, į kurias investuotas užsienio kapitalas, registravimą Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijoje (kai tuo tarpu visos įmonės registruojamos savivaldybėse) bei reikalavimą tokiai steigiamai įmonei gauti leidimą ūkinei veiklai savivaldybėje. Šių pasiūlymų įgyvendinimas pašalintų nepagrįstą įmonių priklausomybę nuo licencijas išduodančių institucijų, sumažintų jų laiko ir finansines sąnaudas bei biurokratines kliūtis užsienio investicijų atėjimui į Lietuvą.
LLRI pasiūlymus dėl Įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo vasario 15 d. pateikė Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijai, kuri šiuo metu rengia Įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo projektą.
Toliau pateikiamas ekspertizės tekstas.
Galiojančiame Lietuvos Respublikos Įmonių įstatyme numatyti tam tikri apribojimai, apsunkinantys įmonių steigimą bei veiklą. Pateikiame pasiūlymus, kuriuos būtų tikslinga įgyvendinti derinant Įmonių įstatymą prie naujojo Civilinio kodekso.
Dėl įmonių veiklos licencijavimo
Iki šiol nėra vieningos sampratos, kas yra licencijavimas, o tai įgalina licencijas, pavadintas kitais vardais (leidimais, suderinimais, etc.) nustatyti kitaip, nei to reikalauja Įmonių įstatymas.
Siekiant nustatyti vieningą licencijos kaip leidimo veikti sampratą, siūlome papildyti 13 straipsnio 2 dalį ir išdėstyti ją taip:
„2. Licencijavimu yra laikomas reikalavimas gauti licenciją, leidimą, sutikimą, patvirtinimą ar bet kokį kitą konkrečiam subjektui išduodamą dokumentą, be kurio šis subjektas negalėtų vykdyti komercinės-ūkinės veiklos. Licencija yra dokumentas, suteikiantis teisę verstis įmonei licencijoje nurodyta komercine-ūkine veikla.”
Įmonių įstatymo 13 straipsnis reglamentuoja įmonių komercinės-ūkinės veiklos licencijavimą. Šio straipsnio 3 dalis įtvirtina bendrą nuostatą, kad licencijuojamos tos komercinės-ūkinės veiklos sritys, kurios yra susijusios su padidėjusiu pavojumi žmogaus gyvybei, sveikatai, aplinkai, ginkluotės gamyba ir įsigijimu, taip pat prekėmis ir paslaugomis, kurioms įstatymai gali nustatyti specialią prekių pardavimo ar paslaugų teikimo tvarką. Tokia bendro pobūdžio nuostata sudaro galimybę reikalauti licencijos iš komercine-ūkine veikla besiverčiančių įmonių tais atvejais, kai ji nėra būtina. Įmonės tiesiog tampa priklausomos nuo licencijas išduodančių valstybės institucijų.
Siekiant užtikrinti aiškumą ir apibrėžtumą, siūlome papildyti Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 13 straipsnio 3 dalį nuostata, kad reikalavimas gauti licenciją veiklai vykdyti galioja tik tuomet, kai šis reikalavimas įtvirtintas įstatyme.
Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 13 straipsnio 3 dalį papildyti ir išdėstyti taip:
„3. Licencijuojamos tos komercinės-ūkinės veiklos sritys, kurios yra susijusios su padidėjusiu pavojumi žmogaus gyvybei, sveikatai, aplinkai, ginkluotės gamyba ir įsigijimu, taip pat prekėmis ir paslaugomis, kurioms įstatymai gali nustatyti specialią prekių pardavimo ar paslaugų teikimo tvarką. Veiklos licencijavimas gali būti nustatomas tik įstatymu. Reikalavimas gauti licenciją veiklai vykdyti galioja tik tuomet, kai šis reikalavimas įtvirtintas įstatyme. Valstybės institucijos neturi teisės numatyti papildomus licencijų reikalavimus nei numatyta įstatyme.”
Įmonių įstatymo 13 straipsnio 8 dalis numato, kad licencija išduodama neterminuotam laikui, numatant jos perregistravimą Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu kiti įstatymai nenustato ko kita. Tokia nuostata suteikia teisę Vyriausybės įgaliotoms institucijoms be pagrindo reikalauti licencijų perregistravimo ir įmonės tampa visiškai nuo jų priklausomos – licencijų perregistravimas reikalauja laiko ir išlaidų, tačiau be jų negalima tęsti veiklos. Pavyzdžiui, Vyriausybės nutarimo „Dėl automobilių transporto verslo licencijų ir leidimų išdavimo” 9 punkte numatyta, kad automobilių transporto verslo licencijos išduodamos iki 5 metų. Vadinasi, daugiausiai kas 5 metus automobilių transporto verslo licencijos turi būti perregistruojamos. Toks perregistravimas privalomas net tais atvejais, kai įmonė nebuvo nutraukusi savo veiklos ir veikė be pažeidimų.
Siūlome numatyti, kad reikalauti perregistruoti licencijas galima tik tais atvejais, kai įmonė savo noru buvo nutraukusi veiklą, arba kai iš esmės keičiasi įstatymas, reglamentuojantis licencijos išdavimo sąlygas ir tvarką.
Lietuvos Respublikos Įmonių įstatymo 13 straipsnio 8 dalį pakeisti ir išdėstyti taip:
„8. Licencija išduodama neterminuotam laikui. Licencijos gali būti perregistruojamos tik tais atvejais, kai įmonė savo noru buvo nutraukusi veiklą, arba kai iš esmės keičiasi įstatymas, reglamentuojantis licencijos išdavimo sąlygas ir tvarką. Kitais atvejais reikalavimas perregistruoti licenciją yra neteisėtas.”
Dėl įmonės įregistravimo
Įmonių įstatymo 20 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais kai įmonė yra registruojama Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijoje (Ūkio ministerija registruoja įmones, į kurias investuotas užsienio kapitalas), reikalingas vietos savivaldos institucijos leidimas užsiimti ūkine veikla. Taigi, registruojant įmonę, į kurią investuotas užsienio kapitalas, iš pradžių reikia gauti savivaldybės leidimą ir tik po to kreiptis į Ūkio ministeriją dėl jos įregistravimo. Tuo tarpu „lietuviškos” įmonės registruojamos savivaldybėse. Papildomas biurokratinis barjeras registruojant įmones į kurias investuotas užsienio kapitalas, apsunkina užsienio investicijų pritraukimą į Lietuvą.
Įmonių įstatymo 20 straipsnio 4 dalis išvardija pagrindus, kuriais remiantis, savivaldybės organas neleidžia užsiimti ūkine veikla. Vadinasi, leidimo išdavimo tikslas yra patikrinti:
1) ar įmonės steigimas nesukeltų realaus pavojaus, ar nepakenktų gyventojų sveikatai, ar nedarytų žalos aplinkai;
2) ar steigimo dokumentai atitinka įstatymo reikalavimus;
3) ar laikomasi kitų įstatymų nustatytų reikalavimų.
Pirmasis pagrindas neišduoti leidimo visai negali būti patikrintas, nes įmonės steigimas savaime negali sukelti pavojaus, o juo labiau pakenkti aplinkai ar žmonių sveikatai. Tai gali atsitikti tik tuo atveju, jei įmonė vykdo veiklą, sukeliančią atitinkamą pavojų, nesilaikydama Lietuvos Respublikos norminiuose aktuose numatytų ekologinių, higienos ar kitų reikalavimų. Antrasis uždavinys visiškai sutampa su rejestro tvarkytojo, šiuo atveju, Ūkio ministerijos, uždaviniu. Trečiasis uždavinys yra visiškai neapibrėžtas. Neapibrėžtumas gali būti naudingas tik savivaldybių pareigūnams, kurie, remdamiesi šiais kriterijais, gali savo nuomonę paversti būtinu ir neįveikiamu reikalavimu. Taigi, savivaldybės leidimas užsiimti ūkine veikla yra betikslis biurokratinis barjeras įmonių steigimui.
Siūlome panaikinti reikalavimą steigiamai įmonei gauti leidimą savivaldybėje, jei įmonė registruojama Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijoje ir pripažinti netekusiu galios Įmonių įstatymo 20 straipsnį, reglamentuojantį vietos savivaldybės leidimo užsiimti ūkine veikla išdavimo tvarką.
Taip pat siūlome visai panaikinti įmonių, į kurias investuotas užsienio kapitalas, registravimą Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijoje ir sukurti ūkinių vienetų registravimo sistemą, sutelkiant jų registravimą vienoje institucijoje (šiuo metu – savivaldybėje). Taip būtų patogiau ir paprasčiau tiek užsienio investuotojams, tiek pačiai valstybei. Šiai priemonei įgyvendinti siūlome panaikinti Lietuvos Respublikos Įmonių rejestro įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija registruoja įmones, į kurias investuotas užsienio kapitalas.
