Tęsdamas darbą žinių ekonomikos srityje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) susipažino su grupės asociacijų ir mokslininkų 2004 m. gruodžio 14 d. išplatintu kreipimusi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, raginančiu Vyriausybę dar iki 2006 m. sukurti Lietuvos klasterizacijos politiką, kurioje valstybė atliktų „katalizatoriaus vaidmenį“ ir skatintų verslumą ir inovacijas (pranešimas spaudai).
LLRI nuomone, kurti atskirą klasterizacijos politiką Lietuvoje nėra nei pagrindo, nei poreikio. Problemos, su kuriomis susiduria klasterių įmonės, yra aktualios visoms įmonėms ir turi būti sprendžiamos bendrosiomis ekonominės politikos priemonėmis: mokesčių ir mokesčių administravimo, įstatymų leidybos ir teismų sistemos, viešojo administravimo, švietimo, socialinės politikos ir kitose srityse.
Kreipimesi taip pat siūloma sudaryti darbo grupę klasterizacijos politikai sukurti, į kurią įeitų Vyriausybės, Ūkio bei Švietimo ir mokslo ministerijos, už inovacijų plėtrą bei paramą verslui atsakingų institucijų, verslo asociacijų atstovai ir mokslininkai. LLRI nuomone, tokios sudėties darbo grupė yra netinkama kurti politikai (kurią kurti, kaip jau minėta, nėra poreikio) pirmiausia dėl savo interesų įvairovės. Verslininkai taip pat siūlo šios politikos sukūrimo ir įgyvendinimo priežiūrą patikėti „Saulėtekio slėnio tarybai“. Instituto manymu, bet kokios politikos formavimas turi būti atskirtas instituciškai nuo jos įgyvendinimo ir kontrolės.
Toliau – bendrosios ir konkrečios LLRI pastabos dėl kreipimosi, kurios buvo pateiktos kreipimosi autoriams.
Bendros pastabos:
1. Pirmojoje kreipimosi pastraipoje minima, kad klasteriai yra organiškai susikuriantys dariniai, o toliau tekste nuolat kalbama apie jų „kūrimą“ administracinėmis priemonėmis, vadovaujantis klasterizacijos politika.
2. Pripažinus, kad klasteriai yra organiškas rinkos darinys, reikėtų sutikti, kad valstybė neturėtų vykdyti jokios pro-aktyvios politikos šioje srityje, nes taip ji iškreiptų natūralų išteklių pasiskirstymą ir siųstų klaidingus signalus investuotojams. Tačiau labai prasminga kalbėti apie verslo sąlygų bendrai, ir žinioms imliam verslui atskirai, gerinimą politikos priemonėmis (žemės įsigijimo procedūros, viešojo administravimo efektyvumas, mokesčių dydžiai ir administravimas, teismų sistemos funkcionavimas, įstatymų stabilumas ir aiškumas, švietimo sistemos kokybė ir pan.).
3. Klasteriai čia pateikiami kaip panacėja produktyvumui ir ekonomikos plėtrai. Verta turėti omenyje, kad netgi išplėtotų klasterių atveju, jų įtaka bendrai šalies ekonomikai bus nedidelė. Tiesa, klasterių įmonės greičiausiai bus konkurencingiausios ir moderniausios, tačiau, jei investuoti ir inovuoti Lietuvoje apskritai bus nepatrauklu, klasterių įmonės nepakeis bendros ekonominės situacijos iš esmės.
4. Esant palankioms sąlygoms plėtoti verslą ir inovuoti, didės visų įmonių konkurencingumas, o įmonėms susitelkus į klasterį natūraliai šis konkurencingumas augs dar greičiau (dėl sinergetinio efekto). Tuo tarpu taikant specialias paramos priemones klasteriams (nuolaidas, lengvatas, subsidijas) juose esančių įmonių produktyvumas auga kitų įmonių ir vartotojų sąskaita. Tokiu atveju yra subsidijuojamos pačios efektyviausios įmonės, o tai negali būti pagrįsta ekonomiškai, o juo labiau socialiai.
Pastabos dėl nurodomų būtinų darbų:
1. Detalus klasterių vaidmens aprašymas plėtojant žinių ekonomiką yra neįmanomas (jeigu sutinkame, kad klasteriai yra rinkos reiškinys) ir neprasmingas. Nustatyti klasterizacijos politikos sąsajas su kitomis politikomis (pramonės, regionų plėtros, inovacijų ir pan.) būtų vargu ar įmanoma, kadangi ir kitos minėtos politikos nėra susietos apibrėžtais (pvz., hierarchiniais) ryšiais nei tarpusavyje, nei, svarbiausia, su bendros ekonominės plėtros politikos dokumentais.
2. Parengti Lietuvos klasterizacijos žemėlapį /../ . Tai galima atlikti tik dviem atvejais: 1) istoriniais-statistiniais tikslais, siekiant užfiksuoti susiklosčiusią padėtį, 2) siekiant klasterius kurti, keisti ar kitaip veikti administracinėmis priemonėmis. Minimi prioritetų nustatymai projektams verčia manyti, kad čia turimas omenyje antrasis variantas. Tai prieštarauja nuostatai, kad klasteris yra organinis rinkos darinys.
3. Kalbant apie inovacijų ir verslumo skatinimo strategiją bei planą iš karto nurodomos konkrečios skatinimo priemonės – vyriausybės grantai, mokestinės lengvatos ir pan. Nesant strategijos konkrečias priemones pasirinkti yra neatsargu, nes nėra pagrindimo dėl jų veiksmingumo patiems klasteriams ir šalies ekonomikai.
4. Išvardijus konkrečias už klasterizacijos politikos įgyvendinimą atsakingas institucijas bei paramos verslui struktūras (gana ilgas institucijų sąrašas) tampa dar labiau neaišku, kaip klasterizacija gali išlikti organiniu rinkos reiškiniu.
5. Strateginiame lygmenyje koordinuoti Lietuvos mokslo ir technologijų parkų, verslo inkubatorių ir plėtojamų klasterių veiklą /../ . Tokia formuluotė suponuoja, kad išvardintieji ūkio subjektai neturės teisės savarankiškai nusibrėžti savo strategijos. Tai smarkiai apribos jų galimybę veikti efektyviai.
7. Panaudoti ES struktūrinių fondų lėšas /../. Nėra aišku, kas turėtų sukurti minimas „zonas“.
8. Įvardinti Lietuvos pramonės klasterizaciją 2007-2013 m. periodo ekonominės plėtros prioritetu . Nepateikta, kuo remiantis turėtų būti nustatytas toks prioritetas. Remiantis, pvz., Žinių visuomenės tarybos duomenimis (2004.12.20 pranešimas), aukštosios technologijos sudaro ne mažesnę ekonomikos dalį kaip ES šalyse. Lietuva labiausiai atsilieka vidutinių technologijų srityje. Jau vien iš šių duomenų galima daryti išvadą, kad prioritetinės ekonominės politikos priemonės turi paliesti didžiąją įmonių dalį (o ne jų grupes), taigi, priemonės turi būti horizontalios, o ne sektorinės.
Pastabos dėl siūlymų:
1. Sudaryti darbo grupę klasterizacijos politikai sukurti. Pirma, kaip jau minėta, atskiros klasterizacijos politikos poreikis yra nepagrįstas. Antra, nurodytos sudėties darbo grupė yra netinkama kurti politikai, visų pirma dėl savo interesų įvairovės.
2. Klasterizacijos politikos sukūrimo ir įgyvendinimo priežiūrą patikėti „Saulėtekio slėnio tarybai“. Bet kokios politikos formavimas turi būti atskirtas instituciškai nuo jos įgyvendinimo ir kontrolės.
Išvada: nėra nei pagrindo, nei poreikio kurti atskirą klasterizacijos politiką. Problemos, su kuriomis susiduria klasterių įmonės, yra aktualios visoms įmonėms ir turi būti sprendžiamos bendrosiomis ekonominės politikos priemonėmis: mokesčių ir mokesčių administravimo, įstatymų leidybos ir teismų sistemos, viešojo administravimo, švietimo, socialinės politikos ir kitose srityse.
