LLRI buvo pateikęs savo pastabas ir pasiūlymus dėl svarstomo Civilinio kodekso 1 knygos projekto. Į didžiąją dalį pastabų projekto rengėjai atsižvelgė, arba buvo rastas tinkamas kompromisas. Tačiau LLRI nori atkreipti LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narių dėmesį į galimas esmines problemas, jei nebus atsižvelgta į Instituto pasiūlymus, kuriems projekto rengėjai nepritarė. Todėl LLRI pateikė papildomą medžiagą dėl LR Civilinio Kodekso 1 pirmos knygos projekto, kurioje išdėstyti išplėsti ir detalizuoti argumentai dėl pateiktų siūlymų. LLRI ekspertai mano, kad šie klausimai labai svarbūs Lietuvos žmonėms bei verslo visuomenei ir tikisi, kad Komitetas atsižvelgs į Instituto išdėstytus argumentus.
1.4 straipsnis nustato papročių taikymą civilinėje teisėje, tačiau neaptaria pagrindinio atvejo, kuomet iškyla papročių taikymo ir privalomumo problema. Įstatymai negali ir neturi detaliai ir išsamiai aptarti visų civilinių santykių ir civilinių teisių bei pareigų įgyvendinimo detalių, tuo tarpu asmenys pagrįstai tikisi, jog civilinės teisės bei pareigos bus įgyvendinimo sutinkamai su toje vietoje ar toje asmenų grupėje įsigalėjusiais papročiais. Pabrėžiame, jog nuo nepriimtinų papročių taikymo puikiai apsaugo 1.4 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kuomet papročiai negali būti taikomi. Siūlome papildyti 1.4 straipsnio 1 dalį tokiu antru sakiniu:
„Civilinės teisės ir pareigos turi būti įgyvendinamos sutinkamai su tos vietos ar asmenų grupės papročiais, jei sutartis nenustato kitaip.”
Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai teisėje gali būti reikšmingi dviem atvejais: pirma, tuomet, kai teisės ir pareigos yra nustatomos (įstatymu arba sutartimi), antra, tuomet, kai yra aiškinama jau nustatytų teisių ir pareigų prasmė. Šių kriterijų naudingumas ir būtinumas teisės aiškinimo atveju yra neabejotinas, ir tai yra įtvirtinta teikiamame projekte. Tačiau 1.5 straipsnio 2 dalis nustato ir privalomumą naudoti šiuos kriterijus nustatant tarpusavio teises ir pareigas. Taip šalis ši nuostata įpareigoja ne tik elgtis sąžiningai, bet ir susitarti būtinai „protingai” ir „teisingai”, nors kitiems asmenims kitoks elgesys ir nebūtų turėjęs neigiamų pasekmių. Teisingumo ir protingumo kriterijai moksle ir praktikoje gali būti interpretuojami įvairiai, todėl įtvirtinta nuostata neabejotinai sumažintų civilinių santykių stabilumą, tektų tikėti ieškinių, reikalaujančių nuginčyti „neprotingus” sandorius, antplūdžio. Pavyzdžiui, asmuo brangiai (brangiau nei normaliai rinkoje) nusiperka jam dėl asmeninių priežasčių brangų daiktą. Dabartinė formuluotė leistų ginčyti tokį sandorį, nes jis tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti pripažintas „neprotingu”. Žinant visuomenės nuostatas, lygiai taip pat „neprotingu”, esant minėtoms nuostatoms, galėtų būti pripažintas testamentas, kuriuo turtas paskiriamas labdarai. Manome, kad įstatymai neturėtų sudaryti tokių galimybių, todėl siūlome atsisakyti 1.5 straipsnio 2 dalies. Jokių neigiamų pasekmių dėl to nekiltų.
Aiškinant teisę, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijai turi būti taikomi. Pagal sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus turi būti aiškinamas ne tik įstatymas siaurąja prasme, bet ir poįstatyminiai teisės aktai bei sutartys. Todėl siūlome patikslinti 1.5 straipsnio 4 dalį, po žodžio „įstatymą” įrašant „, kitą teisės aktą ar sutartį”. Taip patikslinus šią nuostatą nekiltų jokių abejonių dėl šių kriterijų taikymo sutarčių, o ypač poįstatyminių aktų aiškinimui.
1.91 straipsnis numato galimybę pripažinti negaliojančių ir tokį sandorį, kuris sudarytas „ekonominio spaudimo” įtakoje. Tai gali sąlygoti problemų, nes:
1) bet kokios derybos dėl sutarties nevyksta atsietai nuo kitų santykių ir sąsaja su kitais santykiais yra neišvengiama ir normali,
2) ekonominis spaudimas ar grasinimas juo, skirtingai nuo grasinimų smurtu, apgaulės, smurto, pats savaime nėra teisės pažeidimas,
3) tai labai neapibrėžtas terminas,
4) ekonomikoje visos šalys yra viena nuo kitos priklausomos, todėl netikslinga vartoti šį kriterijų bei iš tokios prielaidos išplaukiančius principus,
5) dažnai „silpnajai pusei” sutarties sudarymas net ir „ypač nenaudingomis sąlygomis” yra geriau nei sutarties nebuvimas apskritai, o būtent to labiausiai galima tikėtis iš esmės apribojant „stipriosios” šalies galimybes,
6) ekonominis spaudimas, o juo labiau grasinimas juo, bet kokiu atveju būtų sunkiai įrodomas.
Siūlome iš 78 straipsnio 1 dalies išbraukti „bei ekonominio spaudimo”, o iš 4 dalies – nuostatą apie realų grasinimą ekonominiu spaudimu.
