Šias pastabas LLRI pateikė LRS Teisės ir teisėtvarkos komitetui
1.1 straipsnio 2 dalis nustato, kad administraciniu pavaldumu paremtiems santykiams Civilinis kodeksas taikomas tiek, kiek tų santykių nereguliuoja viešosios teisės normos. Pritariame šiam išdėstytam principui. Tačiau atkreipiame dėmesį, kad šios dalies formuluotė leidžia poįstatyminiais aktais pakeisti įstatyminių normų turinį (Vyriausybės, ministerijų, savivaldybių ar kitų ne įstatymų leidžiamosios valdžios institucijų aktai, kurie laikomi teisės aktais galės sąlygoti Civilinio kodekso taikymą arba netaikymą). Siūlome patikslinti 1.1 straipsnio 2 dalį ir išdėstyti ją taip:
„2. Turtiniams santykiams, pagrįstiems administraciniu vienos šalies pavaldumu kitai, taip pat mokesčių ir biudžeto santykiams bei kitokiems santykiams, kuriuos reguliuoja viešosios teisės įstatyminės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek tų santykių nereguliuoja viešosios teisės įstatyminės normos.”
Darbo teisė yra kilusi iš civilinės teisės ir susijusi su ja glaudžiais ryšiais. Šiuo metu darbo teisės ir civilinės teisės (bei Civilinio kodekso) sąveika yra neapibrėžta ir neaiški. Dėl to darbo santykių dalyviams kyla problemų, kurios pirmiausia susijusios su darbo teisės spragomis arba griežtu, tačiau ne tokiu detaliu kai kurių institutų reglamentavimu (priešingai nei civilinėje teisėje). Dalis neaiškumų būtų išspręsta, jei darbo santykiams būtų taikomi bent kai kurios civilinio kodekso nuostatos, pavyzdžiui, dėl šalių veiksnumo, atstovavimo, jei darbo įstatymai nenustato kitaip. Tai ypač padėtų išvengti problemų, kylančių dėl darbo įstatymuose neišvengiamai pasitaikančių spragų. Siūlome patikslinti 1.1 straipsnio 3 dalies formuluotę ir išdėstyti ją taip:
„3. Darbo santykius reguliuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek tų santykių nereguliuoja šie įstatymai.”
1.3 straipsnio 3 dalyje nustatoma, kad negalima poįstatyminiais aktais reguliuoti civilinių santykių, jei to nenurodo įstatymai. Praktika rodo, kad tokie įpareigojimai poįstatyminių aktų rengėjams gali likti tik popieriuje. Todėl siūlome papildyti šią nuostatą: pirma, nustatyti ne tik pareigą valstybės institucijoms poįstatyminiais aktais nereguliuoti civilinių santykių, jei to nenurodo įstatymai, bet ir tai, kad tokie aktai netaikomi, antra, išplėsti, šios nuostatos veikimą ne tik valstybės, bet ir savivaldybės institucijų priimamų teisės aktų atžvilgiu. Siūlome pakeisti 1.3 straipsnio 3 dalį ir išdėstyti ją taip:
„3. Vyriausybės ir kitų valstybės ar savivaldybių institucijų teisės aktais civiliniai santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymo nustatytais atvejais ir apimtimi. Jei tokie teisės aktai yra priimti, jie negali būti taikomi. (toliau – kaip tekste)”
1.4 straipsnis nustato papročių taikymą civilinėje teisėje, tačiau neaptaria pagrindinio atvejo, kuomet iškyla papročių taikymo ir privalomumo problema. Įstatymai negali ir neturi detaliai ir išsamiai aptarti visų civilinių santykių ir civilinių teisių bei pareigų įgyvendinimo detalių, tuo tarpu asmenys pagrįstai tikisi, jog tai bus daroma sutinkamai su toje vietoje ar toje asmenų grupėje įsigalėjusiais papročiais. Siūlome įtvirtinti tai įstatymu, papildant 1.4 straipsnio 1 dalį tokiu antru sakiniu:
„Civilinės teisės ir pareigos turi būti įgyvendinamos sutinkamai su tos vietos ar asmenų grupės papročiais, jei sutartis nenustato kitaip.”
1.5 straipsnio 2 dalis nustato privalomumą naudoti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus nustatant tarpusavio teises ir pareigas. Tačiau šių kriterijų esmė paprastai pasireiškia teisės normų aiškinime bei būduose, kuriais teisė realizuojama, o ne kaip pareiga susitarti būtinai „protingai” arba elgtis būtinai „protingai”, nors kitų asmenų tai ir neįtakotų. Teisės aiškinimas pagal šiuos kriterijus jau numatytas 1.5 straipsnio 4 dalyje, todėl siūlome atsisakyti 1.5 straipsnio 2 dalies. Be to, siūlome patikslinti 1.5 straipsnio 4 dalį, po žodžio „įstatymą” įrašant „, kitą teisės aktą ar sutartį”, taip nustatant, kad pagal minėtus kriterijus turi būti aiškinamas ne tik įstatymas, bet ir sutartis bei nekiltų jokių abejonių dėl šių kriterijų taikymo poįstatyminių aktų aiškinimui.
… Siūlome išbraukti iš 1.8 straipsnio 3 dalies žodį „specialių”. Kitaip gali kilti dviprasmybių aiškinant šią normą ir atsirasti įrodinėjimai, kad „nespecialios” normos, nors ir nustatančios išimtį gali būti taikomos analogijos būdu.
1.9 straipsnio 3 dalis nustato Civilinio kodekso aiškinimo kriterijus, tačiau išskiria keletą iš jų (tuos, kurie susiję su įstatymo leidėjo valia). Manome, kad yra ir kitų aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti aiškinant įstatymą, o nustatyti besąlygišką prievolę atsižvelgti į įstatymo leidėjo ketinimus (nors kartais jei objektyviai negali būti žinomi civilinių santykių dalyviams) yra netikslinga ir nepriimtina. Siūlome atsisakyti 1.9 straipsnio 3 dalies.
Siūlome pakeisti 1.46 straipsnio nuostatą ir nustatyti, kad reikalavimams dėl žalos, padarytos nesąžininga konkurencija, atlyginimo taikoma valstybės, kurioje yra įvykdytas nesąžiningos konkurencijos veiksmas teisė. Priešingu atveju, už daugelio ribojimų, kurie yra Lietuvoje, tačiau neegzistuoja kitoje šalyje, pažeidimą tektų atsakyti pagal Lietuvos teisę. Pagal Lietuvos teisę galėtų tekti netgi spręsti tai, ar, pavyzdžiui, nedominuoja savo padėtimi „Microsoft”, ar nevykdo Lietuvoje draudžiamos koncentracijos, nes bet kurio iš šių veiksmų pasekmės jaučiamos ir Lietuvoje.
1.82 straipsnyje aptariamas sandorio, prieštaraujančio juridinio asmens teisnumui, negaliojimas. Šio straipsnio 2 dalis išskiria viešuosius ir pelno nesiekiančius juridinius asmenis, besąlygiškai nustatydama, kad sandoriai, prieštaraujantys jų steigimo dokumentuose numatytam veiklos pobūdžiui ir tikslams, negalioja. Tai sukeltų problemų, nes šios organizacijos, taip pat, kaip ir įmonės dalyvauja civiliniuose santykiuose. Kitai šaliai tokiuose civiliniuose santykiuose dar labiau nei santykiuose su įmonėmis sudėtinga žinoti įstatuose įrašytus organizacijos tikslus ir veiklos pobūdį, nes riba, kuri veikla šiuos kriterijus atitinka, o kuri ne, yra sunkiau apčiuopiama nei pelno siekiančių asmenų. Siūlome nustatyti, kad sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei jis prieštarauja įstatymo imperatyvinėmis normomis įtvirtintiems viešojo ar pelno nesiekiančio asmens veiklos apribojimams. Siūlome išdėstyti 1.82 straipsnio 2 dalį taip:
„2. Viešųjų juridinių asmenų ir pelno nesiekiančių juridinių asmenų sudaryti sandoriai, pažeidžiantys įstatymo imperatyvinėmis normomis įtvirtintus šių asmenų veiklos apribojimus, negalioja.”
1.91 straipsnis numato galimybę pripažinti negaliojančių ir tokį sandorį, kuris sudarytas „ekonominio spaudimo” įtakoje. Tai gali sąlygoti problemų, nes:
1) bet kokios derybos dėl sutarties nevyksta atsietai nuo kitų santykių ir sąsaja su kitais santykiais yra neišvengiama ir normali,
2) ekonominis spaudimas ar grasinimas juo, skirtingai nuo grasinimų smurtu, apgaulės, smurto, pats savaime nėra teisės pažeidimas,
3) tai labai neapibrėžtas terminas,
4) ekonomikoje visos šalys yra viena nuo kitos priklausomos, todėl netikslinga vartoti šį kriterijų bei iš tokios prielaidos išplaukiančius principus,
5) dažnai „silpnajai pusei” sutarties sudarymas net ir „ypač nenaudingomis sąlygomis” yra geriau nei sutarties nebuvimas apskritai, o būtent to labiausiai galima tikėtis iš esmės apribojant „stipriosios” šalies galimybes,
6) ekonominis spaudimas, o juo labiau grasinimas juo, bet kokiu atveju būtų sunkiai įrodomas.
Siūlome iš 78 straipsnio 1 dalies išbraukti „bei ekonominio spaudimo”, o iš 4 dalies – nuostatą apie realų grasinimą ekonominiu spaudimu.
Siūlome patikslinti 1.100 straipsnį, išbraukiant iš jo žodžius „skirti išreikšti vertės ekvivalentą”, nes tai yra pinigų savybė ir funkcija, kuri jiems priskiriama arba nepriskiriama skirtingų ekonomikos mokyklų, tačiau neturi teisinės reikšmės. Buvimas (teisėta) atsiskaitymo priemone yra pakankamas ir objektyvus pinigų atribojimas nuo kito turto.
1.101 straipsnio pirmoje dalyje vardinama, kokias teises gali suteikti vertybinis popierius. Tai gali sąlygoti keblumų, nes šiuolaikiniame pasaulyje atsiranda vis naujų santykių, naujų teisių ir, atitinkamai, gali rastis naujų vertybinių popierių, o baigtinis suteikiamų teisių sąrašas trukdytų tokiems natūraliems efektyvumą skatinantiems procesams. Siūlome išdėstyti 1.101 straipsnio 1 dalį taip:
„1. Vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas – tai dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojo atžvilgiu.”
1.101 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta, kad teisė, patvirtinta vertybiniu popieriumi, gali būti perleista tik perleidžiant vertybinį popierių. Tai apribos civilinius santykius ir sumažins asmenų galimybes, nes kai kuriais atvejais yra priimtina ir patogu atskirti kai kurias vertybinio popieriaus suteikiamas teises. Pavyzdžiui, akcininkų sutartimi grupė akcininkų gali perduoti teisę balsuoti visuotiniame akcininkų susirinkime jų vardu arba perduoti teisę į akcijos suteikiamus dividendus. Jau vyksta prekyba naujos emisijos akcijų pasirašymo teisėmis. Siūlome atsisakyti 1.101 straipsnio 2 dalies.
1.116 straipsnyje aprašoma komercinė ir profesinė paslaptis. Tačiau projektas neapibrėžia informacijos apskritai, kaip civilinių santykių objekto (komercinė paslaptis – tik viena tokios informacijos rūšių). Todėl šiame straipsnyje visų pirma vertėtų apibrėžti informaciją kaip civilinių santykių objektą, informaciją, kuri negali būti civilinių santykiu objektu, ir tik po to – komercinę paslaptį.
Į didžiąją dalį šių pastabų projekto rengėjai atsižvelgė. Tačiau LLRI parengė dar vieną pastabų ir pasiūlymų, dėl kurių kompromisas nebuvo priimtas, variantą dėl LR Civilinio Kodekso pirmosios knygos projekto ir pateikė LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui.
