2001 m. sausio 24d. LLRI prezidentė Elena Leontjeva dalyvavo Vyriausybės posėdyje, kuriame buvo svarstomas Vyriausybės nutarimo „Dėl verslo sąlygų gerinimo ir nereikalingų rinkos suvaržymų panaikinimo” projektas. Sausio pradžioje LLRI pateikė Vyriausybei pastabas ir pasiūlymus dėl šio nutarimo, į kuriuos Ūkio ministerija buvo įpareigota atsižvelgti.
Toliau pateikiamos LLRI pastabos ir pasiūlymai.
Šiuo nutarimu siekiama organizuoti visuomeniniais pagrindais veikiančią komisiją, kurios funkcija būtų svarstyti įvairių asociacijų ir laikinųjų darbo grupių parengtas verslo sąlygų gerinimo priemones ir siūlyti Ūkio ministrui teikti jas Lietuvos Respublikos Vyriausybės Strateginio planavimo komitetui. Nutarimo projektas nenumato pagreitinto šių pasiūlymų nagrinėjimo mechanizmo, vadinasi, jiems galiotų tradicinė Vyriausybės sprendimų derinimo tvarka, be to, jie būtų papildomai nagrinėjami Strateginio planavimo komitete.
Verslo sąlygų gerinimas, organizuotas tokiu būdu, nebus efektyvus dėl šių pagrindinių priežasčių:
1. Daugiapakopio užtęstino sprendimų derinimo – praėjusios komisijos patirtis parodė, kad neefektyvu sukurti tiek derinimo pakopų:
1.1. Derinimas laikinosiose darbo grupėse – visos jos sudarytos mišriu principu, ir valstybės institucijų atstovai įtraukti būtent tam, kad sprendimų rengimo stadijoje būtų rasti visas puses tenkinantys kompromisai.
1.2. Derinimas priežiūros komisijoje – į komisija įtraukti verslo ir pagrindinių ministerijų viceministrai tam, kad būtų įsigilinta į skirtingų pusių argumentus ir prieita pagrįstų sprendimų.
1.3. Derinimas Strateginio planavimo komitete skirtas tam, kad pasiūlymai būtų priimti greitai, bet giliai juos išnagrinėjus.
1.4. Derinimas su ministerijomis ir kitomis institucijomis – nenustačius specifinės derinimo tvarkos, jis tampa neišvengiamas, nepaisant išankstinio derinimo su ministerijomis pakopose 1.1, 1.2 ir 1.3. Kaip rodo patirtis, šis derinimas ilgai užtrunka ir dažnai nubraukia ankstesnėse pakopose pasiektus susitarimus. Kaip taisyklė, ministerijos ar kitos institucijos nuomonę dėl konkrečių verslo kliūčių panaikinimo rengia tas pats asmuo, kurio iniciatyva šie barjerai ir buvo sukurti. Ministras, kaip taisyklė, paremia savo pavaldinių poziciją. Laikinosiose darbo grupėse ir priežiūros komisijoje dirbusių pareigūnų nuomonė pasirodo „buvusi” jų asmenine, nebūtinai atitinkanti institucijos poziciją.
1.5. Svarstymas Vyriausybės posėdyje (ir prieš tai kituose tradiciniuose posėdžiuose) skirtas įforminti galutinį Vyriausybės sprendimą. Jo metu gali būti visiškai nutolta nuo pasiektų susitarimų ir kompromisų. Paskutiniu svarstymo momentu dažnai atsiranda „argumentas”, kad problemų keliantis teisės aktas „ir taip planuojamas tobulinti, todėl neverta didinti teisės sistemos nestabilumo ir galima atidėti šių pataisų priėmimą iki išsamios teisės akto revizijos”. Kaip visi žino, tais atvejais, kai teisės akto pataisomis įvedamas koks reguliavimas, tai daroma skubiai ir neatidėliojant. Dereguliavimo atveju, deja, naudojami visi įmanomi argumentai, kad pataisos būtų atidėtos.
1.6. Tuomet, kai sukurta daugybė pakopų sprendimams derinti, nėra efektyvaus mechanizmo kontroliuoti, kaip įgyvendinami verslo sąlygas gerinantys sprendimai ir užkirsti kelią naujoms verslo kliūtims atsirasti. Tokiomis sąlygomis blokuojamas net Vyriausybės priimtų sprendimų įgyvendinimas, ir už tai nėra baudžiama. Toliau priiminėjami verslo sąlygas bloginantys nutarimai ir įstatymų projektai.
2. Bendrų tikslų ir vertybių nebuvimo komisijos, laikinųjų darbo grupių ir Vyriausybės darbe. Šiame dokumente numatytos priemonės gali pagerinti verslo sąlygas atskiriems ūkio subjektams, tačiau tai bus padaryta užkraunant kitiems mokesčių naštą, skiriant valstybės subsidijas, išimtis ir lengvatas. Verslo sąlygos visiems ūkio subjektams gali būti pagerintos tik naikinant suvaržymus ir reguliavimus.
Nesant bendros ir vienareikšmiai suformuluotos linijos, neišvengiamas visų pakopų neproduktyvus darbas ir nesibaigiantys ginčiai, kuriems išspręsti nėra objektyvių kriterijų. Taip pat iškyla nenuoseklios politikos skirtingose srityse pavojus.
3. Ministerijos ir institucijos neįtraukia verslo sąlygų gerinimo į savo kasdienius planus, priešingai – tuose planuose yra daug verslo sąlygas bloginančių priemonių. Tokiu būdu visa iniciatyva ir atsakomybė dėl verslo sąlygų gerinimo deleguojama visuomeniniais pagrindais veikiančiai komisijai su labai ribotais įgaliojimais. Netgi Ūkio ministerija, kuriai pavesta vykdyti verslo sąlygų priemonių rengimo organizacinį ir techninį aptarnavimą, neįtraukė šio darbo į savo priemonių planą. Nepaisant to, kad jau prigaminta šimtai konkrečių verslo sąlygas gerinančių pasiūlymų ir kad tikslas gerinti verslo sąlygas yra patvirtintos Vyriausybės programos prioritetas, Ūkio ministerija įtraukė vos kelias konkrečias verslui palankias priemones į savo ketverių metų priemonių planą. Priešingai, šiame plane apstu priemonių, kurių esminis principas – kišimasis į rinkos procesus, perskirstymas ir subsidijavimas. Kadangi nesilaikoma strateginio planavimo principų, planas yra chaotiškas ir tokiu gali paversti vienos svarbiausiu ministerijų darbą.
Tokiomis sąlygomis verslo sąlygų gerinimo priemonių rengimo entuziastų darbas būtų bergždžias galinėjimasis su valstybės aparatu, judančiu verslo sąlygų bloginimo ir valstybės kišimosi didinimo linkme. Požymių jau yra (pvz., mokesčių administravimo įstatymo pataisos, pajamų natūra pripažinimo taisyklės, kt.).
Siūlome atsižvelgti į čia išdėstytus argumentus ir:
- Paskelbti verslo sąlygų gerinimą ir nereikalingų suvaržymų naikinimą, laikantis vienodo subjektų ir produktų traktavimo, valstybės institucijų prioritetu ir užtikrinti, kad adekvatūs tikslai ir darbai būtų įtraukti į visų ministerijų ir institucijų ketverių metų priemonių planą (šiuo tikslu skubiai priimti Vyriausybės nutarimą).
- Atlikti ketverių metų priemonių plano projekto ekspertizę, vertinant priemonių atitikimą šiam ir kitiems prioritetams (pirmiausia, valstybės funkcijų ir išlaidų mažinimo), Seimo patvirtintai Vyriausybės programai, tarpusavio suderinamumą ir tikslingumą. Pataisyti planą pagal ekspertizės išvadas, organizuoti viešą svarstymą. Traktuoti planą kaip Vyriausybės susitarimą su visuomene, privalomą vykdyti ir reguliariai viešai atsiskaityti.
- Visus priimamus sprendimus testuoti pagal atitikimą šiam ir kitiems paskelbtiems prioritetams, sukurti efektyvų kontrolės ir atsakomybės mechanizmą, užtikrinantį prioritetų laikymąsi.
- Jeigu, atlikus pasiūlytas priemones, valstybės institucijoms bus reikalinga rinkos dalyvių pagalba (pvz., Saulėtekio komisija), identifikuojant verslo problemas ir siūlant jų sprendimo būdus, turi būti sukurti veiksmingi bendradarbiavimo mechanizmai, skaidrus ir trumpas suformuluotų pasiūlymų priėmimo kelias, kad žmonės matytų prasmę dalyvauti tokiame darbe.
Verslo sąlygų gerinimas turi būti pirmiausia valdžios institucijų reikalas – jos turi ketverių metų priemonių planuose įsipareigoti, kas ir kada bus daroma, jos turi viešai ir reguliariai atsiskaityti už pasiektus rezultatus bei įdiegti veiksmingą kontrolės mechanizmą.
