Rugsėjo 19 d. ekspertas Andrius Bogdanovičius dalyvavo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje, kuriame buvo svarstomas naujas Statybų įstatymo redakcijos projektas. Posėdžio dalyviams ekspertas pristatė LLRI pastabas ir pasiūlymus dėl šio statymo projekto. Institutas pritaria įstatymo nuostatai atsisakyti projektų derinimo procedūros, tačiau atkreipia dėmesį į kitus įstatymo trūkumus: norminių reikalavimų neapibrėžtumą, valdžios institucijų nustatomus reikalavimus dėl statinio išvaizdos ir teritorijos panaudojimo racionalumo, netikslingą statybų derinimo su visuomene tvarką ir kita. Instituto pasiūlymai, kurie užtikrintų skaidrų, aiškų ir paprastą statybų procedūrų reglamentavimą, jau buvo pateikti LR Aplinkos apsaugos ministerijai birželio mėnesį.
Statybos įstatymo projekto tikslas yra supaprastinti leidimų statybos darbams išdavimo tvarką atsisakant projektų derinimo procedūros, sutelkti leidimų statybai išdavimą savivaldybėse, įteisinti privalomąjį statinio projektuotojų ir statybos rangovų civilinės atsakomybės draudimą, pakeisti ar patikslinti kitas dabar galiojančio Statybos įstatymo nuostatas.
Pritardami įstatymo rengėjų siūlymams dėl biurokratinių suvaržymų mažinimo būdų statybų srityje, kartu norėtume atkreipti dėmesį į problemas, kurių neišspręstų nauja Statybų įstatymo redakcija.
1. Dėl norminių reikalavimų neapibrėžtumo
Esminis įstatymo projekto trūkumas yra tas, kad jame, kaip ir galiojančiame Statybos įstatyme, nėra pakankamai reglamentuota statybos techninių dokumentų, kuriuose nustatomi reikalavimai sklypų užstatymui ir statiniams, rengimo tvarka. Įstatymo projektas detalizuoja statybos techninių dokumentų tarpusavio santykį, šių dokumentų tvirtinimo principus, įvardija esminius statinio reikalavimus, tačiau nereglamentuoja, kiek detalūs turi būti norminiai reikalavimai.
Iki šiol statybos dalyviai susiduria su problemomis dėl to, kad norminių reikalavimų sąrašas sklypų užstatymui ir statiniams yra atviras, o pačius norminius reikalavimus galima traktuoti nevienareikšmiškai. Tokia tvarka ne tik kad „atriša rankas” reikalavimus statiniui išduodančioms ir statybas prižiūrinčioms institucijoms kurti įvairius ribojimus, bet ir didina šių institucijų suinteresuotumą kurti tų apribojimų kuo daugiau.
Siekiant užtikrinti, kad teisinė bazė, reglamentuojanti reikalavimus sklypų užstatymui ir juose esantiems statiniams, būtų skaidri bei aiški ir kad statytojai dar prieš teikdami paraišką sąlygoms gauti galėtų žinoti, kokius reikalavimus jie privalės įvykdyti, įstatyme būtina įtvirtinti nuostatą, kad privalomų norminių reikalavimų sklypų užstatymui ir statiniams sąrašas turi būti baigtinis, o patys reikalavimai turi būti suformuluoti taip, kad nesudarytų prielaidų interpretacijoms.
2. Dėl reikalavimų statinio architektūros sprendiniams
Vadovaujantis įstatymo projekto 5 straipsniu, statinio architektūra, be kita ko, turi būti tokia, kad statinys derėtų prie aplinkos, atitiktų statinio paskirtį bei savivaldybės mero projektavimo sąlygų sąvade nustatytus architektūros reikalavimus.
Architektūrinių reikalavimų, susijusių su statinio išoriniu vaizdu, derėjimu prie aplinkos ir jo paskirtimi, privalomumas kelia abejonių dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, aiškių ir visiems priimtinų kriterijų, pagal kuriuos būtų nustatyti šie reikalavimai, neįmanoma apibrėžti, todėl objektyviai įvertinti jų pagrįstumo neįmanoma. Šiuos reikalavimus nustato savivaldybės pareigūnai, remdamiesi savo subjektyviu požiūriu – tai sudaro sąlygas neracionaliems sprendimams bei korupcijai. Antra, geru statinio vaizdu ir jo derėjimu prie aplinkos yra suinteresuoti patys statytojai. Tuo tarpu architektūriniai apribojimai sumažina statytojų galimybes rasti optimalius sklypo užstatymo bei statinių architektūros sprendinius.
Atsižvelgdami į išvardintus argumentus, manome, kad būtina atsisakyti praktikos, kuomet architektūrinius reikalavimus, susijusius su statinio išoriniu vaizdu, derėjimu prie aplinkos ir jo paskirtimi, nustato valdžios institucijos. Vienintelė tinkama priemonė šiems tikslams realizuoti yra profesinė planuotojų kompetencija, todėl šių klausimų sprendimą būtina perleisti statybų užsakovams kartu su jų samdytais architektūros specialistais. Atsižvelgdami į išvardintus argumentus, siūlome keisti įstatymo projekto 5 straipsnį nustatant, kad apribojimai architektūros sprendiniams, gali būti nustatomi tik tuomet, kai to reikia esminiams statinio reikalavimams (gaisrinės saugos, apsaugos nuo triukšmo ir kt. reikalavimai, numatyti 4 įstatymo projekto straipsnyje) bei statinio inžinerinių sistemų ir technologinių inžinerinių sistemų reikalavimams užtikrinti.
3. Dėl prisijungimo prie inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų
Įstatymo projekto 20 straipsnis nustato prisijungimo prie inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų tvarką – techninės sąlygos iš inžinerinių tinklų įmonių turi būti gaunamos „vieno langelio” principu savivaldybėje.
Vadovaujantis įstatymu, inžinerinių tinklų įmonių išduotos sąlygos statytojams yra privalomos, nepaisant to, kad santykiai tarp inžinerinių tinklų ir statytojų yra komercinio pobūdžio. Tokia tvarka sukuria nelygiavertes sąlygas statytojams bei sudaro sąlygas paslaugų teikėjams piktnaudžiauti nustatant nepagrįstus reikalavimus, kuriuos statytojai privalo vykdyti. Iš tiesų inžinerinių tinklų įmonės reikalauja mokėti stebėtinai dideles kainas už prisijungimą ar atsijungimą nuo infrastruktūros, taip pat dažnai reikalauja, kad statytojas skirtų lėšas arba pats rekonstruotų eksploatuojamus inžinerinius statinius.
Nors įstatymo projekto nuostatos ir įtvirtina, kad projektavimo sąlygose draudžiama reikalauti, kad statytojas (užsakovas) atliktų esamų inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų remonto ar rekonstravimo darbus, o jei to neįmanoma išvengti – reglamentuoja, kas turi būti numatyta išduodamose sąlygose, visa tai nepanaikina piktnaudžiavimo galimybių, kadangi įstatymas nepanaikina galimybės inžinerinių tinklų įmonėms ar savivaldybės institucijoms reikalauti, kad statytojai būtinai prisijungtų prie inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų.
Siūlome rengiamame Statybos įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad, statytojui pateikus paraišką, inžinerinių tinklų įmonės privalo išduoti prisijungimo prie inžinerinių tinklų sąlygas, kurių laikytis būtų teikėjo pareiga, o statytojo – tik teisė; statytojai gali derėtis dėl geresnių sąlygų su paslaugos teikėjais. Tokiu būdu statytojas prisiimtų sutartyje apibrėžtus įsipareigojimus tik pasirašęs sutartį su inžineriniais tinklais. Be to, rengiamame Statybos įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad prisijungimas prie inžinerinių tinklų, atsijungimo nuo jų, paslaugų tarifai bei kitos sąlygos turėtų būti nustatomos atskiru inžinerinių tinklų įmonių ir statytojo susitarimu (o ne „vieno langelio” principu savivaldybėje).
4. Dėl statinio projekto aplinkos apsaugos ekspertizės
Įstatymo projekto 27 straipsnis nustato, kad statinio projekto aplinkos apsaugos dalies ekspertizė privaloma tuomet, kai statiniui nėra privalomas ūkinės veiklos poveikio aplinkai įvertinimas. Tuo tarpu galiojančiame Statybos įstatyme šios nuostatos nėra.
Daugeliu atvejų aplinkosauginiai reikalavimai ir taip yra nustatyti norminiais dokumentais, kurių nepaisymas užtraukia statytojui atsakomybę. Todėl manome, kad poveikio aplinkai ekspertizė prieš pradedant statybas prasminga tik tada, kai to reikalauja Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas. Kitais atvejais aplinkosaugos reikalavimai turi būti įtraukiami į bendrą sąlygų statiniui paketą ir jų laikymasis kontroliuojamas nuo ūkinės veiklos pradžios. Atsižvelgdami į išsakytus argumentus, siūlome išbraukti rengiamo Statybos įstatymo projekto 28 straipsnio 3 punktą.
5. Dėl statinio projektavimo specialiųjų sąlygų išdavimo kultūros paveldo ir saugomuose teritorijose esantiems objektams
Įstatymo projektas nustato, kad kai nėra patvirtintų nekilojamųjų kultūros paveldo objekto apsaugos ar saugomų teritorijų reglamentų, sąlygas statiniui nustato nekilnojamųjų kultūros vertybių ar už saugomos teritorijos apsaugą atsakingos institucijos. Šiuo metu daugumai kultūros paveldo objektų ir saugomų teritorijų reglamentai nėra parengti, nes tam trūksta lėšų. Todėl sąlygos statiniams rengiamos ir išduodamos lėtai, nesilaikant teisės aktų nustatytų terminų; nereti ir piktnaudžiavimo atvejai.
Siekiant išvengti šių problemų, būtina kuo skubiau parengti reglamentus nekilnojamosioms kultūros paveldo vertybėms bei saugomoms teritorijoms. Tuo tikslu būtina ne tik skirti daugiau dėmesio reglamentų parengimo darbams, bet ir nustatyti aiškius laiko orientyrus, iki kada reglamentai privalo būti parengti. Todėl rengiamame Statybos įstatyme siūlome nustatyti konkrečią datą (pvz., nuo 2003 m.), nuo kada statinio projektavimo specialiosios sąlygos kultūros paveldo ir saugomose teritorijose esantiems objektams privalėtų būti išduodamos tik remiantis jų panaudojimą ir tvarkymą detalizuojančiais reglamentais.
6. Dėl statinio projekto derinimo su visuomene
Įstatymo projekto 31 straipsnis nustato, kad statytojas (užsakovas) privalo informuoti visuomenę apie visuomenei svarbių statinių projektavimo pradžią. Galiojančiame Statybos įstatyme numatyta, kad visuomenė apie statybos pradžią turi būti informuojama nepriklausomai nuo to, ar statinys patenka, ar nepatenka į visuomenei svarbių statinių kategoriją. Atsižvelgiant į tai, kad su visuomene turi būti derinami teritorijų planavimo dokumentai ir jų pakeitimai, o statybos galimos tik visuomenei pritarus teritorijos planavimo dokumentams, galimų atvejų, kuomet ir statinio projektai privalo būti derinami su visuomene, susiaurinimas yra sveikintinas.
Tačiau norėtume atkreipti dėmesį, kad siūlomo įstatymo projekto nuostatos leidžia bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui, nepriklausomai nuo jo gyvenamosios ar registravimo vietos, kreiptis į savivaldybę, kad būtų sustabdytas statinio projektavimas ir nebūtų išduodamas leidimas statybai ar kitiems su statyba susijusiems darbams. Situacija, kuomet bet kas gali kreiptis dėl statybos darbų sustabdymo, gali vesti prie to, kad gerokai prailgs statybų procesas, padidės statybų kaina ir bus sudarytos sąlygos statytojų šantažui.
Siekiant išvengti šių problemų, siūlome naujame Statybos įstatyme nustatyti, kad pretenzijas dėl statinio projekto gali reikšti tik „artimiausi” sklypo, kuriame bus vykdomos statybos, kaimynai. Kokie asmenys būtų laikomi „artimiausiais” sklypo kaimynais reikėtų tiksliai apibrėžti pasitelkiant teritorijų planavimo specialistus.
Minėtas įstatymo projekto straipsnis nustato, kad visuomenės informavimo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija. Pažymėtina, kad iki šiol buvo taikoma visuomenės informavimo tvarka, kuomet visuomenės nariai apie pradedamas statybas buvo informuojami visuomenės informavimo priemonėse (paprastai vietinėje spaudoje). Reikia pažymėti, kad tokia informavimo tvarka nesudaro prielaidų keliamiems tikslams pasiekti. Skelbiant apie statybų pradžią laikraštyje, suinteresuotos trečiosios pusės paprastai nesužino apie naują statinį, galintį pažeisti jų interesus, taigi neturi galimybių tuos interesus apginti. Tam, kad svarstymas su visuomene iš tiesų leistų pasiekti jam keliamus tikslus, siūlome įstatymu įtvirtinti tikslinį kreipimąsi (pvz., registruotu laišku) į „artimiausius” sklypo kaimynus.
7. Dėl statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo
Įstatymo projektu siūloma įteisinti naują prievolę statybų dalyviams – statinio projektuotojo ir statybos rangovo privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. Įstatymo projekto vienuoliktas skirsnis nustato, kad privalomojo civilinės atsakomybės draudimo minimali suma nustatoma projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse, o draudimo įmokų dydžius tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Privalomas civilinės atsakomybės draudimas panaikintų galimybę tarpusavio pasitikėjimo pagrindu sudaryti statybos rangos ir projektavimo sutartis bei padidintų statybų kainas. Manome, kad konkurencija rinkoje ir noras pritraukti kaip galima daugiau klientų esant reikalui ir taip verstų projektuotojus bei rangovus draustis savanoriškai, todėl įteisinti privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą būtų neprasminga.
Jeigu vis tik būtų nuspręsta šią nuostatą palikti, būtina tikslinti draudimo sumos ir draudimo įmokų reglamentavimą. Manome, kad netikslinga draudimo įmokų ir sumų dydžio nustatymo tvarkos nustatymą deleguoti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai. Administracinėmis priemonėmis reguliuojant draudimo įmokų dydžius tikėtina, kad visi projektuotojai ir rangovai nepriklausomai nuo jų patirties ir kompetencijos, bus traktuojami vienodai. Taip nustatant draudimo įmokas būtų visiškai panaikinta galimybė draudimo įstaigoms konkuruoti dėl kliento (nustatant žemesnį įmokos dydį), o projektuotojai ir rangovai būtų mažiau suinteresuoti savo darbo efektyvumu. Todėl tikslinga atsisakyti draudimo įmokos nustatymo administracinėmis priemonėmis ir pasikliauti Konkurencijos įstatymu ir jį vykdančios tarnybos darbu, tokiu būdu užkertant kelią piktnaudžiavimams ar susitarimams.
Be to, draudimo sumas būtina nustatyti įstatymu, o ne deleguoti tai Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai. Siūlome naujoje Statybos įstatymo redakcijoje įtvirtinti nuostatą, kad privalomojo projektuotojo civilinės atsakomybės draudimo minimali suma turi būti ne mažesnė kaip projektavimo sutartyje nustatyta to statinio projekto kaina, o privalomojo rangovo civilinės atsakomybės draudimo minimali suma – ne mažesnė kaip rangos sutartyje nustatyta to statinio statybos darbų kaina.
8. Dėl leidimų statybai išdavimo
Vadovaujantis Statybos įstatymo projektu, leidimus nekilnojamųjų kultūros vertybių pritaikymo ar atkūrimo darbams atlikti bei ypatingos svarbos statinių statybai išduos savivaldybės. Pagal dabartinę tvarką, šias funkcijas atlieka Kultūros vertybių apsaugos departamentas bei Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos apskrityse.
Leidimų išdavimo centralizavimas savivaldybėse supaprastintų leidimo išdavimo procedūras. Tačiau kartu norėtume atkreipti dėmesį, kad tikslinga nustatyti atskirą leidimų išdavimų tvarką tiems atvejams, kai statytojas yra pati savivaldybė, jos institucijos ar jai priklausančios įmonės. Tokiais atvejais leidimus galėtų išduoti Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos apskrityse. Priešingu atveju savivaldybės galės pačios nusistatyti sąlygas statiniams ir kartu išduoti sau leidimus. Neatskyrus šių funkcijų būtų sukurtos palankios sąlygos piktnaudžiavimui.
