Vyriausybės sudarytos darbo grupės parengtas Labdaros ir paramos įstatymo projektas numato, kad paramą gali gauti visos ne pelno organizacijos, kurios įpareigotos naudoti ją įstatyme numatytoms sritims finansuoti. Finansų ministerijos pataisytame projekte šios nuostatos atsisakoma, numatant organizacijų, kurios gali būti paramos gavėjais, sąrašą. 1999 m. lapkričio 5 d. LLRI pateikė Finansų ministerijai pastabas dėl šio įstatymo projekto, atkreipdami dėmesį į paramos gavėjų sąrašo sudarymo principus ir įgyvendinimo mechanizmo trūkumus.
Vyriausybės sudarytos darbo grupės parengtas Labdaros ir paramos įstatymo projektas numato, kad paramą gali gauti visos ne pelno organizacijos, kurios įpareigotos naudoti ją įstatyme numatytoms sritims finansuoti. Finansų ministerijos pataisytame projekte šios nuostatos atsisakoma, numatant organizacijų, kurios gali būti paramos gavėjais, sąrašą.
Atkreipiame dėmesį į paramos gavėjų sąrašo sudarymo principinius ir įgyvendinimo mechanizmo trūkumus.
1. Neįmanoma nustatyti tinkamų kriterijų, ką įtraukti į paramos gavėjų sąrašus, o tie kriterijai, kuriuos galima nustatyti (pelno neskirstymas, paramos lėšų naudojimas tinkamoms reikmėms), nereikalauja individualaus sprendimo ir papildomo sąrašo.
2. Sąrašų sudarymas neišvengiamai atmestų kai kurias geras visuomenines iniciatyvas. Į sąrašus patektų pirmiausia tie, kurie yra apsukrūs ir landūs, o ne tie, kurių iniciatyvos yra geros. Toks barjeras visiškai nesiderina su nuostata išlaisvinti žmonių iniciatyvą, sudaro sąlygas korupcijai.
3. Paramos gavėjų sąrašų sudarymas neišlaisvintų mokesčių administratorių nuo darbo tikrinant paramos davėjus ir gavėjus, tai nėra alternatyva jau egzistuojančiai ir darbo grupės siūlytai sistemai. Sudarant sąrašus piktnaudžiavimų parama gali net padaugėti, nes tiek organizacijoms, patekusioms į sąrašą, tiek rėmėjams, tiek mokesčių administratoriams susidarytų įspūdis, kad patekimas į sąrašą jau rodo organizacijos tvarkingumą, nors iš tikro taip nėra ir negali būti.
4. Paramos gavėjų sąrašas reikalautų daug popierizmo ir biurokratinio darbo, nes tektų kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ką įtraukti į sąrašus, o ko ne, nagrinėti daugybę prašymų. Tikėtina, kad beveik visos iš dabar įregistruotų ne pelno organizacijų, kurių yra tūkstančiai, kreiptųsi dėl patekimo į paramos gavėjų sąrašus. Biurokratinio darbo krūvis būtų toks, kad pareikalautų naujų etatų valdžios struktūrose, arba trukdytų valstybės tarnautojams atlikti kitas pareigas.
5. Paramos gavėjų sąrašų neefektyvumą iliustruoja kitų šalių, pirmiausia – kaimyninės Estijos, praktika. Tik gilias tradicijas turinčioje Anglijoje tokia sistema yra labiau prigijusi, tačiau ir joje pasireiškia dauguma sistemos trūkumų.
Išvada
Reglamentuojant labdarą ir paramą būtina atsisakyti paramos gavėjų sąrašo. Paramos gavėjais siūlome pripažinti visas ne pelno organizacijas.
