Tęsdamas darbus žemės rinkos reguliavimo srityje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas pateikė pastabas ir pasiūlymus del Teritorijų planavimo įstatymo 1, 2, 7, 10, 12, 15, 17, 18, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 31, 34 ir 36 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto (IXP-715). Toliau pristatomos pastabos, kurios 2005-11-25 buvo pateiktos LRS Aplinkos apsaugos komitetui.
Įstatymo projektas numato reikalingų žemės rinkos plėtrai pokyčių, bando atsižvelgti į paskutiniu metu iškilusias problemas, tačiau būtina pabrėžti išliekančius ir, deja, esminius teritorijų planavimo trūkumus, kurių ištaisymas reikalauja gilesnių pokyčių. Reformų būtinybę parodo ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko kartu su Pasaulio banku atlikta „Verslo aplinkos ir įmonių veiklos 2005 apžvalga“, kurioje nurodoma, kad su problemomis dėl žemės rinkos reguliavimo ir to nulemto žemės trūkumo Lietuvos verslininkai susiduria beveik du kartus dažniau nei kitų Rytų ir Centrinės Europos valstybių įmonės.
1. Keičiant žemės rinką reguliuojančius teisės aktus būtina nuosekliai laikytis šių principų:
Privačios nuosavybės neliečiamumo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis numato, jog „nuosavybės neliečiama“, todėl įstatymai ir poįstatyminiai aktai, nustatantys apribojimus disponuoti privačia nuosavybe, pirmiausia turi atitikti ribojimo būtinumo, priemonių tinkamumo ir proporcingumo kriterijus.
Planavimo ir plėtros funkcijų privatizavimo – sprendimus, dėl privačių teritorijų vystymo maksimaliai perduoti į privačių savininkų rankas. Tai seka iš pirmojo nuosavybės neliečiamumo principo ir šios nuostatos įgyvendinimas yra esminė darnios teritorijų plėtros prielaida. Veikiant rinkos santykiams neišvengiamai atsižvelgiama ne tik į trečiųjų, tiesiogiai susijusių asmenų, bet ir į platesnius socialinius, kultūrinius, ekologinius ir kitus visuomenei svarbiausius interesus.
Trečiųjų asmenų teisių užtikrinimo – su žeme ir kitu nekilnojamuoju turtu vykdomi pokyčiai veikia ir kitus asmenis bei jų turtą. Teritorijų planavimo sistema turi užtikrinti, kad nebūtų užkirstos galimybės tretiesiems asmenims, galintiems patirti žalą ar patyrusiems žalą dėl privačios plėtros, laiku žinoti apie būsimą plėtrą, tinkamai ginti savo interesus. Galiojančioje sistemoje amorfiškų bendruomenių ar visuomenės interesų gynimas dažnai neužtikrina trečiųjų asmenų, tiesiogiai susijusių su teritorijų plėtra interesų.
Teisinio reglamentavimo supaprastinamo – teritorijų planavimo procesas yra tapęs sudėtingu, išsamių teisinių bei kitų specialiųjų žinių reikalaujančiu procesu. Planavimo veikėjai – privačios žemės savininkai, savininkų bendruomenės ar įmonės yra valstybės institucijų ir pareigūnų, turinčių daugeliu atvejų monopolines galias spręsti plėtros klausimus, įkaitai. Šiandieninė teritorijų planavimo sistema, nors ir reformuota 2004 metais, nepateisinamai išlieka vienu sudėtingiausių teisės aktų ir mechanizmų, stabdančių plėtrą ir trikdančių savininkų galimybes disponuoti savo nuosavybe.
Racionalaus valstybės institucijų kompetencijų atskyrimo – netinkamas vertikalus ir horizontalus funkcijų tarp valstybės ir savivaldybės institucijų pasidalinimas sudaro prielaidas įgyvendinti siaurus institucinius ar net asmeninius interesus, skatina funkcijų dubliavimą, neaiškumą, kas dėl ko atsakingas ir kam atskaitingas, komunikacijos tarp valstybės institucijų problemas. Nuosekliai laikytis šio principo leistų jau minėtų plėtros privatizavimo ir teisinio reglamentavimo supaprastinamo įsipareigojimai.
2. Teikiame šias pastabas ir pasiūlymus dėl keičiamo įstatymo straipsnių:
– Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalis pildo „funkcinio zonavimo“ sąvoką ir nustato, jog jį atliekant būtina atsižvelgti ne tik į bendrus vyraujančius požymius, naudojimo būdą ar tvarkymo reglamentą, bet ir į pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Toks papildymas netikslingas, nes reikėtų iš esmės atsisakyti pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo, kaip administraciškai nustatomos, visuomenės interesų neginančios, o privačius savininkus ribojančios priemonės. Todėl siūlome projekte numatyto papildymo – atsižvelgti į pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį – atsisakyti.
– Įstatymo projekto 10 straipsnis, papildantis keičiamo įstatymo 22 straipsnio 6 dalį, nustato, jog numatant keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę svarbių projektų plėtrai, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos gali būti perduotos žemės valdytojui ar naudotojui. Tokia pataisa reikalinga, tačiau netikslinga apsiriboti tik sunkiai įvertinamų „svarbių valstybės ar savivaldybės infrastruktūros objektų statyba“. Siūlome suteikti galimybę jau numatyta tvarka perduoti teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas žemės valdytojui ar naudotojui, net ir tada, kai nėra parengtas bendrasis ar specialieji planai, o žemės valdytojas ar naudotojas numato keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties žemę.
3. Teikiame komentarą dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos pastabų įstatymo projektui.
Specialiųjų tyrimų tarnybos pastabos, jog siūlomi pakeitimai dėl planavimo etapo stadijų sujungimo (keičiamo įstatymo 17 str.), dėl planavimo perdavimo teritorijos valdytojui ar naudotojui (22 str. 6d.) ir kt. teisingai atkreipia dėmesį į korupciniu požiūriu pavojingas teritorijų planavimo procedūras. Tačiau reiktų pritarti rengėjų siūlomoms įstatymo projekto nuostatoms dėl keleto priežasčių:
– pirmiausia diskrecines galias reikia šalinti ne įspraudžiant valstybės institucijas į rėmus, o iš esmės panaikinant galias spręsti tam tikrus klausimus;
– antra, diskrecijos panaikinimas bet kokia kaina nėra racionali korupcijos išgyvendinimo priemonė – pvz., teismo diskrecijos priimti vieną ar kitą sprendimą panaikinimas pamintų teisingumo vykdymą;
– trečia, STT pastabos rodo, kad vidinė administracinė kontrolė valstybės institucijose nėra vertinama, kaip pajėgi kontroliuoti neteisėtus ir nepagrįstus savo pareigūnų sprendimus, todėl tai neturėtų būti pretekstas mažinti galimybes pareigūnams priimti būtinus sprendimus.
