Kai prabylama apie korupciją, daugelis žmonių šiandien numoja ranka,– nieko nepakeisi. Išbandytos visos priemonės – pradedant griežtomis bausmėmis, baigiant anoniminiu telefonu ir švarių rankų komisija – tačiau niekas iš esmės nesikeičia. Kyšius imantieji juos sėkmingai ima toliau, kyšius duodantieji stebisi didėjančiomis “taksomis”. Priimami teisės aktai glumina akivaizdžiu tendencingumu ir palankumu atskiriems verslams ar asmenims. Kartas nuo karto nuskambantys kyšininkavimo skandalai pribloškia kyšių dydžiais – mat jie dėl didėjančios rizikos auga kaip ant mielių.
Korupcijos faktai išaiškinami ne tik Lietuvoje – reiškinys yra globalus. Kyla klausimas, nejaugi korupcija ir kyšininkavimas yra neišvengiamas visuomenės atributas? Ar verta patiems ieškoti priemonių, galinčių išgyvendinti šią ydą, jei jų nesurado tokios demokratinės šalys, kurių ekonomikos modelį bei įstatymus mes laikome pavyzdžiu? Korupcijos padariniai, kuriuos visuomenė vertina tik neigiamai, vis tik skatina tų priemonių ieškoti, nes rezultatai verti kovos.
Kas yra korupcija?
Tarptautinių žodžių žodynas korupciją apibrėžia kaip “pareigybinių teisių panaudojimą pasipelnymo tikslais, pareigūno ar politinio veikėjo papirkimą”. Pasipelnymo tikslai ir būdai gali būti kuo įvairiausi: nuo smulkių – maža dovanėlė sekretorei už be eilės paskirtą pasimatymą su šefu, iki akiplėšiškai plačių – išimtinių veiklos sąlygų sudarymo atskiram verslui. Tačiau svarbiausia – ne korupcijos mastai. Svarbiausia yra tai, kad tarnybine padėtimi ar politine valdžia galima pasinaudoti pasipelnymo tikslais tik tuomet, kai tokia padėtis yra ir kai toji padėtis leidžia (ar net įpareigoja) nustatyti žaidimo taisykles kitiems, spręsti, teisti, skirstyti.
Teisę spręsti, įsakyti, nurodyti, dalinti turi bet kokia valdžia: ir privačios įmonės direktorius, ir valstybės vadovas, ir pareigūnas. Tačiau bet koks pasinaudojimas tarnybine padėtimi privačioje įmonėje ar organizacijoje, kuomet, pavyzdžiui, samdomas direktorius už bendrovės pinigus brangiai remontuoja bendrovės patalpas, o šalia – nemokamai nuosavas, būtų traktuojamas kaip paprasčiausia vagystė. Įmonės savininkai mažų mažiausiai pašalintų tokį direktorių iš darbo, nerekomenduodami jo priimti darbui jokioms kitoms atsakingoms pareigoms, o greičiausiai ir pareikalautų atlyginti padarytą žalą bendrovei.
Kalbant apie valstybinių institucijų pareigūnus ir darbuotojus, turinčius arba vykdančius valstybinę valdžią nusikaltimas, naudojantis tarnybine padėtimi, atrodo kitaip. Būtent valstybinės valdžios pareigūnų naudojimasis tarnybine padėtimi ir vadinamas korupcija. Kalbant apie jos prielaidas, būtina įvardinti visas pagrindines valdžios sudedamąsias dalis: sprendimus priimančią ir vykdomąją valdžią, (kartais deja – ir teismus, ir net ketvirtąją valdžią – spaudą, tačiau apie juos kita kalba). Būtent šios srities atstovams yra suteikiamos išimtinės teisės valdyti kitus tiesiogine ir netiesiogine prasme, lemti jų likimus. Būtent šios srities atstovai neturi “savininko”, kuris akylai prižiūrėtų ir sektų, ar elgiamasi teisingai. Būtent šie asmenys padaro žalą visai visuomenei, tačiau dažniausiai tiesiogiai ir asmeniškai niekas dėl jų veiksmų nenukenčia. Dėl tokio didelio, bet “nuasmeninto” padarytos žalos pobūdžio nėra asmenų, kurie galėtų pareikšti ir vadovaujantis netobulais Lietuvos įstatymais įrodyti žalos buvimą ir dydį. Vienoks ar kitoks valdžios sprendimas tiesiog vadinamas “verslo sąlygomis” ar “valstybės politika”, nepaisant akivaizdžių interesų tenkinimo, nepaisant vienų klestėjimo kitų sužlugdyto verslo ar kitų žmonių sąskaita. Korupcija gali atsirasti tik ten, kur yra valdžia: jos mastai priklausys nuo valdžios funkcijų platumo, nuo jai suteiktų (arba pasisavintų) įgaliojimų. Korupcija – valdžios ir jos veiklos produktas.
Priemonių prieš korupciją efektyvumas
Ar korupcija išnyktų, jei bausmės už kyšius būtų didelės? Lietuvos laisvosios rinkos instituto rengiamų elito apklausų rezultatai rodo, kad elitas bausmių svarbą vertina 6.5 balais iš 10 galimų. Ši priemonė pagal efektyvumą yra trečioje vietoje po biurokratizmo ir valstybės kišimosi į ekonomiką mažinimo. Vertinant bausmių poveikį, sutariama, kad bausmė veikia dvejopai. Ji iš tiesų gali sustabdyti asmenis, kurie abejoja: pasinaudoti galimybe ar ne. Tačiau, kita vertus, apsisprendusius imti kyšį gresiančios bausmės veikia tik vienaip – verčia didinti paslaugos kainą. Rinka veikia ir čia – rizika turi apsimokėti. Tikėtis, kad didelė bausmė gali priversti žmones ko nors nedaryti yra utopiška. Mirties bausmė nesumažina žiaurių nusikaltimų skaičiaus, nėra tokios baudos, kuri priverstų nebenusikalsti. Todėl baudos – kosmetinė, o ne esminė priemonė mažinant kyšininkavimą kaip vieną iš korupcijos formų.
Ar galima kovoti su korupciją didinant pareigūnų atlyginimus ir jų socialines garantijas? Viena vertus, didelis atlyginimas, kaip ir labai griežta bausmė, gali padidinti „neimančiųjų” gretas. Kita vertus, sunkiai įrodoma korupcija algų kėlimą susieja ne su korupcijos mažėjimu, bet su „tarifų” didėjimu. Elito apklausos rezultatai byloja, kad algų didinimo efektyvumui elitas skiria ketvirtąją vietą ir vertina 6.2 balais iš dešimties galimų. Įdomu, kad tiek politikai apskritai, tiek valdančios konservatorių partijos simpatikai šios priemonės reikšmingumą vertina geriau nei vidutiniškai. Tai pateisina vyriausybės vykdomą algų kėlimą valdininkams. Tačiau ir konservatorių simpatikai, ir kiti, mano, kad reikšmingiausia ir efektyviausia kovos su korupcija priemonė yra biurokratizmo mažinimas, valstybės kišimosi į ekonomiką ribojimas ir valstybės turto privatizavimas.
Kovos su korupcija receptas
Veiksmingiausia priemonė įveikti korupciją iš tiesų yra ne žmonių auklėjimas, ne bausmės, ne dorų pareigūnų paieška ar principinga teisėsaugos institucijų veikla. Veiksmingiausia priemonė yra pačių korupcijos ištakų – galimybės spręsti, dalinti – ribojimas ir panaikinimas. Kova prieš korupciją ir biurokratizmo mažinimą susiveda į valdžios funkcijų ir galių, ypač ekonomikoje, ribojimą ir mažinimą, šių funkcijų privatizavimą ir perdavimą į privačias rankas.
Nuo ko pradėti valstybės funkcijų mažinimą? Sukurtos ir įgyvendintos eksporto skatinimo, įmonių gaivinimo, investicijų skatinimo, smulkaus ir vidutinio verslo, lengvatinių kreditų ūkininkams ir kooperatyvams programos, sudaryta verslo plėtojimo taryba, įsteigta pusiau valstybinė importo eksporto draudimo įmonė. Bendras jų veikimo bruožas yra tas, kad pareigūnui paliekama teisė spręsti kas yra vertas valstybės paramos. Be to, bet kokia valstybės parama sukuria galimybę susikurti ir gyvuoti “pelningam verslui” ne rinkos sąlygomis. Norintys mažinti korupciją turi atsisakyti paramos verslui visiems laikams.
Esama mokesčių sistema sukuria ypač palankias sąlygas korupcijai. Štai keletas pavyzdžių. Valdžia gali manipuliuoti mokesčių sistema, priimdama tendencingus mokesčių įstatymus. Valdžia gali manipuliuoti mokesčių sistema, įpareigodama nustatyti faktinius mokesčių tarifus įvairias valstybės institucijas. Valdžia gali manipuliuoti mokesčių sistema, teikdama mokestines lengvatas. Valdžia gali manipuliuoti mokesčių sistema, tarsi specialiai supainiodama mokesčių taisykles, kai mokesčių administratorius tampa pagrindine, bet neatsakinga figūra mokesčių apskaitoje. Todėl, nenorint palikti sąlygų korupcijai, būtina sumažinti mokesčių skaičių, tikslinti mokesčių taisykles, supaprastinti mokesčių apskaitą, niekam nedaryti išimčių.
Valstybė ne tik nustato veiklos sąlygas rinkos dalyviams, bet ir pati aktyviai dalyvauja, kurdama prekes ir teikdama paslaugas. Valstybė kaip verslininkė veikia bankininkystėje, komunaliniame sektoriuje, nekalbant jau apie energetiką, ligonines, mokyklas ir pan. Valstybinė įmonė tarsi ir vadovaujasi pelningumo kriterijumi, tarsi ir ne. Valstybinis bankas gali kredituoti ne patį geriausią verslininką, o tą, kurį nurodo valdininkas. Valstybinė įmonė gali pirkti ne pigiausias ar geriausias žaliavas, o tas, kurias parduoda geras valdininko draugas. Valstybinei įmonei ne problema veikti neefektyviai ir išlikti rinkoje, nes valdžia jai sukuria išskirtines sąlygas, kartais – valstybinius užsakymus. Tai daroma visa tai ne tam, kad būtų gerai visuomenei, o tam kad būtų gerai konkretiems su valdžia susijusiems asmenims. Korupcijai plėtotis palanki visa valstybinių įmonių sistema. Ją būtina suardyti – valstybė turi pasitraukti iš verslo, valstybinės įmonės turi būti privatizuotos. Visa tai reikalinga tam, kad būtų panaikintos korupcijos ištakos.
Čia pateiktas sąrašas nėra išsamus. Šio straipsnio tikslas nėra įvardinti kiekvieną korupcijos židinį. Juo gali tapti kiekvienas valstybei suteiktas papildomas įgaliojimas. Jei iš tikrųjų norima panaikinti korupciją, paprastas ir naudingas receptas turi atitikti pagrindinę sąlygą – mažinti valdžios įgaliojimus, privatizuoti valstybės funkcijas. Ir daryti tai reikia ne tik specialiai tam skirtais aktais, komisijomis ar veiksmais, bet nuolat, kasdien, kiekvienu priimamu sprendimu. Tik tuomet vietoje vienos panaikintos biurokratinės institucijos ar funkcijos neišdygs trys naujos.
Teisė rinktis
Visuomenei vis dar bandoma primesti nuomonę, kad kovoti su korupcija galima tik tokiais būdais, kaip antai: politikos lyderių įsipareigojimai, valdžios atvirumas. Prie jų pridėjus bausmių griežtinimą, pareigūnų algų didinimą, verslininkų auklėjimą – gausime “klasikinių” kovos su korupcija priemonių paketą. Šie būdai taikomi daugelyje kraštų, tačiau nė vienas iš jų kol kas negali pasigirti įveikęs korupciją.
Ar “klasikinės” priemonės yra efektyvesnės už valdžios įgaliojimų mažinimą – tesprendžia skaitytojas. Tačiau plaukimas pasroviui, ignoruojant efektyvias, nors ir nepopuliarias tarp valdžios atstovų priemones, brangiai kainuoja. Palikdami valdžiai teisę kištis, spręsti, skirstyti, užsikrauname sunkią korupcijos naštą.
