Metų pabaiga – tinkamas laikas prisiminti, kokie buvo šių metų akcentai. Daugelis pasakytų, kad metus ekonomikoje ženklino augančios kainos. Jos ne vienam grasinasi praryti išaugusį atlyginimą ar pensiją. Dar metams būdinga, kad toliau besitęsiant sparčiam gerovės kilimui viena populiariausių temų tapo tai, kaip artimoje ateityje viskas gali sustoti, kaip gresia krizė. Tačiau šįkart – ne apie pačios ekonomikos pokyčius, o apie ekonominę politiką. Ekonominės politikos sprendimai daugeliu atveju, nenuostabu, sekė paskui ekonomikos aktualijas, o kas dar svarbiau – nemaža dalimi lems ateities ekonomikos naujienas.
Jau tapo tradicija, kad kiekvienais metais turime po įvykį, susijusį su kokia nors didele Lietuvos įmone. Štai 2006-aisiais valdžia buvo ypač užsiėmusi pirkti ir vėl parduoti „Mažeikių naftą“. Šių metų projektas – Nacionalinio investuotojo bendrovės kūrimas. Projektas turi ir gerų, ir blogų aspektų. Tačiau pažymėčiau, kad Lietuvos valdžia, o ypač ūkio raidą palengvinti turinti Ūkio ministerija, akivaizdžiai tampa ne rinkos sąlygų kūrėja, o aktyvi rinkos veikėja. Tačiau veikia ji ne savo, o piliečių sąskaita. Pernai su „Mažeikių nafta“ spekuliacinis sandoris pavyko, nors dar nežinia kokia kaina. Tačiau tai dar nebūtinai reiškia, kad pavyks sandoris dėl Nacionalinio investuotojo bendrovės, todėl žmonės įtarūs, ir, ko gero, pagrįstai.
Užsiėmus tokio masto pirkimų – pardavimų verslu nenuostabu, kad „maži“ svarbūs dalykai, kurie tiesiogiai aktualūs visiems, lieka antrame plane arba apskritai užkulisiuose. Tarp tokių: biurokratinės naštos, reguliavimo mažinimas ar bent jau racionalizavimas, valdžios galiomis vis dar besinaudojančių kuo įvairiausių tikrintojų ir inspektorių, pradedant energetikos ir baigiant higienos, pažabojimas. Valstybės tarnyboje – kuo įvairiausi žmonės, tačiau tarp tikrinančių ir kontroliuojančių, panašu, vis dar vyrauja nuostata, kad pažaboti reikia laisvos rinkos jėgas ir daryti tai galima su vos ne kryžiaus žygiams būdingu užsispyrimu ir šventeiviškumu.
Štai keletas iliustruojančių aktualijų iš šių metų. Problemos su girtavimu: pirmyn su naujais draudimais (nors neveikia ir jau esantys, o narkotikai plinta ir būdami absoliučiai nelegalūs). Blogai su eismo saugumu – pirmyn su taisyklių ir baudų griežtinimu (nors jau dabar policija ne tik neužtikrina dabartinių taisyklių laikymosi, bet ir pati yra pirmose pažeidėjų gretose). Pasitaiko, tarkime, nekokybiškų šviežiai pagamintų maisto produktų parduotuvėse – pirmyn su naujais apribojimais juos gaminti (nors vartotojų pasirinkimai liudija vis augantį poreikį šiems produktams). Vis dar lieka šešėlinio verslo – valstybinių institucijų vadovai pirmyn su pasiūlymais sugriežtinti įmonių steigimo tvarką (nors jau šiandien dalis žmonių lieka šešėlyje, nes jiems per daug komplikuota ir brangu veikti legaliai).
Dar išskirčiau, švelniai tariant, labai savotišką valdžios atstovų pasisakymą apie kylančias maisto, o ypač pieno, kainas. Seimo pirmininkas, Ministras pirmininkas, Konkurencijos tarybos vadovas ir visa eilė kitų politikų padalino, švelniai tariant, keistų minčių apie tai, kodėl Lietuvoje kainos neva negali kilti dėl pasaulinių tendencijų, ir kad karteliniai susitarimai „tikrai“ yra, nors jie „vis dar“ neišaiškinti; o jei ir nustatyti jų požymiai, tai ne tokie, dėl kurių būtų pakilusios kainos.
Galiausiai, kaip metų ženklą paminėčiau tai, jog aukščiausi ir matomiausi šalies vadovai parodė, kiek reikia tikėti jų žodžiu. Netgi Prezidentas, pernai davęs suprasti, kad nepasirašys tokio sąstingio biudžeto, koks buvo pernai, dabartinį biudžetą pasirašė nepaisant jo paties nuosekliai kritikuoto deficito, tikslingumo trūkumo ir reformų sveikatos bei aukštojo mokslo srityse nebuvimo. Premjeras dar gražiau – praėjusiais metais dievagojęsis, kad atsistatydins jei nepagerės korupcijos suvokimo indeksas, šiemet jau kritikavo patį indeksą, lyg jis būtų per metus pasikeitęs, lyg pernai kas jį būtų už liežuvio tempęs keistus pažadus dalinti.
Per metus buvo pilna stumk, trauk, kairėn, dešinėn dėl mokesčių, įskaitant vis nežinia kodėl atgimstančią progresyvinių mokesčių idėją. Kitus metus pasitiksime išpūstomis valdžios išlaidomis sau pačiai išlaikyti ir plačiu frontu teikiamai socialinei paramai. Tačiau džiugu, kad metai prasidės ir kiek sumažėjusiais mokesčiais. Šios geros naujienos ir žmonių darbštumo yra per mažai, kad ekonominė politika ekonomikos raidai nebebūtų ne pagal laivą masyvus inkaras nuleistas ties vartais į gerovės vandenis. Kiti metai – rinkimų, tad jais pasirinkimas tarp nuleisto inkaro ir iškeltos burės bus ypač aktualus. Linkiu jais gero vėjo ir neužmiršti išskleisti burių.
