Metų sandūra skatina daryti nemažai apibendrinimų ir kalbėti apie tai, kas dažnai primirštama ar nutylima. Kaip Lietuvos radijo eteryje pastebėjo vienas iš komentatorių, prof. Romas Lazutka, kyla ir pagunda sudėtingus dalykus aiškinti trumpai. Šis komentatorius ėmėsi ir ekonomistui deramo vaidmens – griauti pagrindo neturinčius mitus. Tačiau, deja, ne visada griaunant mitus apsieinama be naujų skleidimo.
Profesorius nesutinka su teiginiu, kad valdžia yra trukdis gerovei kurti. Be abejo, teisinga manyti, kad valdžia nebūtinai daro blogus dalykus. Keliai, policija, krašto apsauga, švietimas, pensijos, sveikatos apsauga, socialinė parama – tai sritys, kuriose produktus žmonėms tenka pirkti iš valdžios. Tačiau neatsitiktinai pastebime, kad būtent šie valdžios produktai paprastai yra arba nelabai kokios kokybės, arba įtartinai brangūs, arba teikiami kažkaip pro šalį. Taigi kaip su ta valdžia – gera ji, bloga ar visokia? Ekonomistui šiuo atveju neužtenka tik stebėti valdžią ir apibendrinti, kad, tarkim, valdžia daro tik bloga, arba, kaip daro profesorius, kad būna ir taip, ir taip. Ekonominė analizė turi nustatyti, kokie yra esminiai valdžios skirtumai, palyginti su kitomis visuomenės institucijomis.
Pagrindinis valdžios bruožas yra tas, kad jos siūlomi produktai yra tokie, nuo kurių niekas negali atsisakyti ir niekam nesuteikta teisė pasiieškoti geresnės alternatyvos. Valdžios veikla nėra verslas, kai žmonės savanoriškai mainosi rinkoje – žinome, kas būna tiems, kurie atsisako pirkti valdžios paslaugas. Nors ir norėtume, kad būtų, tačiau valdžia, deja, nepanaši ir į asociaciją, kai žmonės savanoriškai susiburia spręsti bendrus reikalus. Ir verslas, ir savanoriškos asociacijos sėkmingai naudojami spręsti iškylančias problemas. Valdžia ir jos „gerieji“ darbai, priešingai, prasideda nuo to, kad mokesčiais prievarta nusavinama žmonių nuosavybė, kurią jie uždirbo savo prakaitu ir rizika. Taigi, geriausia, ko galime tikėtis iš valdžios – kad ji bus gera kaip Robinas Hudas ar Tadas Blinda. Jei žavi tokių romantiškų plėšikų pavyzdys, priimtina gali būti ir toji valdžia, kuri atima iš neva nevertų ir atiduoda neva vertiems.
Tačiau ekonomikos mokslas jau senai nustatė dar vieną – gerokai rimtesnę – valdžios problemą. Tai vadinamoji ekonominės apskaitos problema. Net geriausių norų vedina jokia centralizuota institucija, kokia ir yra valdžia, negali surinkti visos informacijos, kuri reikalinga priimti sprendimus. Juo labiau negalima surinkti visos informacijos apie tai, ko iš tikrųjų nori žmonės, kas jiems labiau, o kas – ne tiek, svarbu. Būtent dėl šios priežasties socialistiniai eksperimentai ne tik įgauna antžmogiškus bruožus, bet ir yra pasmerkti sugriūti. Klaidinga manyti, kad ir sovietinis eksperimentas, kurio aukomis daugeliui Lietuvos žmonių teko pabūti, buvo tik atsitiktinai nepavykęs bandymas. Tai, kad sovietinė valdžia tik deklaravo, bet neužtikrino racionalaus ekonomikos valdymo, yra dėsninga – ji negalėjo to padaryti. Joks protas negali aprėpti to, ką žino ir sugeba visi žmonės, ir jokia valdžia negali sugebėti žmonių pastangas „sukoordinuoti“ taip, kaip tai padaro jie patys, rinkoje pasinaudodami kainų teikiama informacija.
Lygiai taip pat dėsninga yra tai, jog sovietinė sistema sukūrė daugiau nelygybės, nei jos sugebėjo panaikinti. Juk norint nustatyti ir įgyvendinti visuomenės raidos kryptį visų pirma reikia atsikratyti ar bent užspausti tuos, kurie elgiasi kitaip. O net jei ir nebebūtų kitaip manančiųjų, esantieji valdžioje vis tiek išlieka žmonės ir linksta pirmiau pasirūpinti savimi ir savo artimaisiais, o ne tais, kurių nepažįsta. Būtent tai ir yra nomenklatūros esmė.
Ekonominėje politikoje populiaru siūlyti nesupaprastintus, o įvairius sprendimus ir paporinti, jog valdžia būna bloga, tačiau būna ir gera. Kaip ir minėtas komentaras – valdžiai į ekonomiką siūlo „kištis tinkamai“. Tačiau tokie siūlymai kaip tik ir remiasi supaprastintu visuomenės vaizdu – tarsi dalis žmonių būtų šventieji visažiniai ir tereikia juos išrinkti į valdžią ar paskirti valdžios patarėjais. Žmonės, deja, nėra šventieji. Žmonės, įskaitant ekonomistus, patarėjus, seimūnus ar ministrus, negali būti ir visažiniai. Tinkamo kišimosi į ekonomiką būdo paieška visada atveda į užburtą ratą, kai naujais, neva jau tinkamais, įsikišimais yra taisomi senų, netinkamų įsikišimų padariniai.
Taigi atsisakyti iliuzijų apie valdžios galią surasti tinkamus sprendimus būtų geriausias vaistas, kuris padėtų šalinti gerovės augimo trukdžius.
