Latvija perkaito, Lietuva ir Estija pavojingai įkaitusios, yra perkaitimo požymių. Tai naujienos ir posakiai ne apie nūnai viešose diskusijose populiarią klimato kaitą, o apie ekonomiką. Kaip ir perkaitusi galva, perkaitusi ekonomika skamba nekaip. Šiandien apie tai, kas iš tikrųjų yra tas perkaitimas ir ar perkaitusi mūsų ekonomika.
Metafora apie ekonomikos perkaitimą išpopuliarėjo dėl vadinamųjų verslo ciklų, kai verslo, ekonominės gerovės spartų augimą seka nuosmukis, po pastarojo vėl augimas ir t.t. Apie tai sukurta daug teorijų. Kai kurios šiuos ciklus tapatina netgi su saulės aktyvumo ciklais, sako, kad situacija turi keistis kas 7 metus ar tiesiog viską nurašo kaip nenuspėjamą dalyką. Tačiau atsakymas rastas dar praėjusiojo amžiaus ketvirtame dešimtmetyje, o Nobelio premija už jį pasiimta aštuntame dešimtmetyje. Verslo ciklus lemia pinigų pasiūlos iškraipymai dėl valdžios veiksmų: centrinio banko, biudžeto deficito ir visų šių veiksnių sustiprinimo per vadinamąjį multiplikatorių komerciniuose bankuose.
Jei valdžia leidžia pinigus, ir leidžia jų daugiau nei paprastai, ji sukuria įspūdį, kad daugėja ne tik pinigų, bet ir ekonominių gėrybių. Žmonės suklaidinami ir pradeda netinkamai vertinti situaciją – įsivelia į projektus, kurių tiesiog nebus galima užbaigti, nes gėrybių yra mažiau nei buvo galima manyti pagal tuos pinigus, kurie buvo rinkoje. Pavyzdžiui, pradedu statyti pastatą, kuris bus skirtas nuomai, tačiau galiausiai paaiškėja, kad ir statybininkams reikia daugiau mokėti, ir medžiagos brangesnės, todėl projekto kaina išauga, gali atsirasti sunkumų jį baigti, o galiausiai ir pastatą išnuomoti, nes potencialūs nuomininkai taip pat susiduria su tokiais pat sunkumais.
Šiandien Lietuvoje pinigų padaugėjo ir žmonės daugiau vartoja, daugiau prekių importuojama, perkama daugiau vietos prekių ir tai augina įmonių apyvartas ir pelnus. Tai vyksta dėl keleto priežasčių: auga (nors ir ne taip greitai kaip norėtųsi) darbo našumas ir eksportas, į Lietuvą įplaukia Europos Sąjungos paramos pinigai, Lietuvoje leidžiama dalis emigrantų uždirbtų pinigų. Tokioje atmosferoje išauga optimizmas dėl ateities, todėl žmonės daugiau skolinasi (ir skolinasi pinigus, kurie atkeliauja iš užsienio). Skolinasi ir valdžia. Tačiau tarp žmonių ir valdžios skolinimosi yra esminis skirtumas. Žmonės turės uždirbti, kad grąžintų skolas, o valdžia skolai grąžinti turės paimti žmonių uždirbtus pinigus.
Abu dalykai susiję su galimu vadinamuoju ekonomikos atšalimu. Valdžios skolinimasis turi ribas. Prasiskolinusiai, reputaciją praradusiai ar nereformuotų neefektyvių valdžios sektorių prislėgtai valdžiai niekas nebeskolins, o skolas grąžinti teks. Taip guls papildoma našta ant mokesčių mokėtojų, o papildomų pinigų įplaukų į Lietuvą nebebus. Tad pirmas ir pagrindinis būdas išvengti dirbtinio ekonomikos kaitinimo šiandien Lietuvoje – valdžiai išlaidauti pagal kišenę. Šiandien valdžios biudžeto balansas turi būti su pliuso, o ne su minuso ženklu.
Skolas paėmę žmonės taip pat turės jas grąžinti. Tam jie turės uždirbti. Viskas būtų puiku, jei sąlygos, kuriomis kuriama gerovė rinkoje nepriklausytų nuo tos pačios valdžios. O kaip tik pastaroji kelia daugiausiai problemų. Taip taip – nuolat linksniuojama emigracija sistemine prasme yra daugiau pasekmė nei priežastis. Apribojimai naudoti žemę, nelankstus darbo reguliavimas, mokesčių našta, neefektyvūs valdiški sektoriai ir biurokratijos siautėjimas mažina verslo galimybes. O valdžios skolinimasis ne tik mažina finansinius išteklius prieinamus verslui, bet ir sukelia grėsmę kad tada, kai šių išteklių labiausiai reikės, valdžia ne tik nemažins mokesčių, nes reikės atidavinėti jos skolas, bet ir dar daugiau pinigų nusiurbs iš privataus sektoriaus.
Šiame trumpame komentare negali būti pasakyta viskas apie ekonomikos pakilimus ir nuosmukius. Tai pagrindinė ekonomikos teorijos problema ir sunkiausias praktinis uždavinys ekonomistams. Tačiau šiandien Lietuvoje aišku viena – ne ekonomikos perkaitimas savaime yra grėsmė. Atvirkščiai – Lietuvos ekonomikai dar ilgai turi būti smarkiai šiltesnė už kitas, kad prisivytų bent Europos Sąjungos vidurkį. Problema yra valdžios dirbtinai kaitinama ekonomika per jos pačios skolinimąsi ir nepagrįstas lengvatas, o taip pat nesugebėjimas ekonominės politikos pakreipti taip, kad ekonominė veikla Lietuvoje galėtų būti konkurencingesnė. Tad jokio fatalizmo dėl ekonomikos perkaitimo nėra – tiesiog reikia atitinkamai elgtis – nepilti žibalo į ugnį, jei nori prie jos šildytis. Tai galioja visiems žmonėms, bet didžiausia atsakomybė tenka valdžiai.
