Praėjus dvejiems metams Europos Sąjungoje, daugelis žmonių sako to nepajutę. Stebėtis nereikėtų, nes integracija į Europos Sąjungą įvyko iš esmės iki įstojimo, o ne po jo. Be to, pokyčių nepastebėjimas – gal netgi ne tiek užsidariusios ir nesidominčios, kiek laisvos visuomenės požymis. Žmonės tiesiog gyvena savo gyvenimą ir valdžia jiems kas dieną nėra lemiantis veiksnys. Tačiau integravimasis į Europos Sąjungą visgi ne eilinis įvykis Lietuvos istorijoje – ką jis atnešė ir ko neatnešė Lietuvos žmonėms ekonomine prasme?
Svarbiausia, ką davė Europos Sąjunga Lietuvos žmonėms, – tai visokeriopai atviras sienas į vakarus. Dalis tuo pasinaudojo labai tiesiogiai ir išvyko ieškoti geresnio gyvenimo Europoje. Tačiau sienų atvirumas svarbus ne tik išvykstantiems. Lietuvos ekonominė gerovė didėja ir vis labiau priklauso nuo to, ką Lietuvos verslas gali pasiūlyti Europos vartotojams. Jau keleri metai visa auga Lietuvos eksportas į Europos Sąjungą ir tai yra pagrindinė tiesioginė gerovės augimo Lietuvoje priežastis. Prekybos su Europos Sąjunga išaugimas svarbus ir dėl to, kad Lietuvos vartotojai įgauna vis daugiau pasirinkimo. Nelikus prekybinių apribojimų tiesiogiai galima pajusti darbo pasidalijimo vaisius: iš Lietuvos į Europos Sąjungą daugiau eksportuojama, daugiau ir importuojama. Tai reiškia, kad Lietuvoje gaminama ne viskas, o vis labiau tai, ką mokame geriausiai, taigi, ir efektyviausiai. Likusias gėrybes gi galima pigiau nusipirkti.
Beje, prekyba su Europos Sąjungos šalimis ilgą laiką buvo laikoma grėsme Lietuvos gamintojams. Pamatėme, kad tai ne tiesa. Atvirkščiai – tai didžiulis privalumas. Daugybėje sričių Lietuvos eksportas į Europos Sąjungą auga sparčiau nei taip linksniuojamų Azijos šalių. Ši pamoka gali pasitarnauti ir apsisprendžiant kaip reaguoti į globalizaciją, Kinijos, Indijos ir kitų valstybių konkurencinį spaudimą. Atsakymas vienas – atvirumas leis geriau koncentruotis į tas sritis, kuriose esame stipriausi, ir pasinaudoti darbo vaisiais tų, kurie kažkuriose srityse už mus yra stipresni. Jei perkame kiniškus batus ar korėjietišką televizorių, tai nereiškia, jog skriaudžiame Lietuvos tekstilininkus ar elektronikos gamintojus. Pastarieji, esant atvirai rinkai, gali pasauliui taipogi nemažai pasiūlyti. O jei negali, tai yra būtinas signalas, kuris nukreips lėšas ir darbo rankas į sritis, kur konkuruoti galime geriausiai.
Deja, santykinai atvirą ekonomiką ilgai praktikavusi ir jos vaisius raškanti Lietuvos valdžia neretai linksta nepastebėti rinkos vaisių. Kai kuriais klausimais, tarkime, valstybių konkurencija mokesčiais arba paslaugų laisvės direktyva, Lietuva užima rinkos šalininkų poziciją. Tačiau neretai Lietuva pasisako ne kaip dinamiška naujokė (į kurią norėtų būti panaši), o kaip užsisėdėjusi neranguolė. Lietuvos pozicija dažnai yra reakcinga, gynybiška, bijanti būtinų pokyčių. Tarkime, Lietuva yra tarp tų valstybių, kurios pasisako už brangios ir neefektyvios Europos Sąjungos subsidijų politikos žemės ūkyje išsaugojimą. Lietuva, kartu su Vengrija, yra vienintelės naujosios Europos Sąjungos narės, kurios nelinkusios plačiau atverti durų tarptautinei prekybai. Lietuva yra tarp tų valstybių, kurios vis dar labiausiai akcentuoja Europos Sąjungos fondų reikšmę. Nors pačioje Lietuvoje nuolat kyla abejonių dėl šių fondų panaudojimo efektyvumo, o rinką destabilizuojantis šios paramos vaidmuo neretai yra akivaizdus, pati Lietuva paramą nuo pat įstojimo akivaizdžiai laiko prioritetu santykiuose su Europos Sąjunga.
Teoriškai Lietuvai po įstojimo į Europos Sąjungą turėtų būti problemiški santykiai su kaimynais, likusiais už Europos Sąjungos ribų – Rusija, Baltarusija, Ukraina. Tačiau iš tiesų pati Lietuva vėlgi nepanašu, kad taip mano. Vizų bei darbo leidimų gavimo keblumai ir, neretai, nesugebėjimas efektyviai išnaudoti savo Rytų kaimynių darbinės patirties yra pačios Lietuvos, o ne Europos Sąjungos problema.
Apibendrinti galima tuo, jog Lietuvai narystė Europos Sąjungoje davė nemažai, o Lietuva iki šiol buvo ir nemažas postūmis keistis pačiai Europos Sąjungai. Tačiau norint, kad pati Europos Sąjunga išliktų konkurencinga, o Lietuva iš to gautų maksimaliai naudos, būtina ir vykdyti dinamiškas rinkos reformas Lietuvoje, ir vienareikšmiai palaikyti jas Europos Sąjungoje, kuri iki šiol daugelyje valstybių neišsipainioja iš vadinamojo socialinio modelio skaudžių pasekmių ir ekonominio sustingimo.
