Kaip žmogus, nuolat tikrinantis savo pašto dėžutę ir skaitantis laikraščius, visą mėnesį buvau apipiltas nuogais skaičiais, nieko nesakančiomis pavardėmis ir žmonių, nutaisiusių skvarbius, viliokliškus žvilgsnius, atvaizdais. Taip, tai rinkimai. Jie šį kartą ypač akivaizdžiai buvo ne politikos, bet skaičių magijos laikas. Ypač jei politiką laikome bendrų reikalų sprendimu ir šių sprendimų paieška, o ne lipimu ant bačkos neturint ką pasakyti ar kandumu kitų lipančiųjų atžvilgiu. Lietuvoje – magiško tikėjimo horoskopais krašte – skaičių magija veikia. Tačiau visgi kodėl nematome idėjų kovos? (Burtažodžiai apie kamščių ir eilių poliklinikose mažinimą vargu ar laikytini idėjų kova).
Kaip taikliai pastebėjo filosofas Arvydas Šliogeris, Lietuvoje valdo ne politikai, o biurokratai. Ne nuo mero ar premjero, o nuo dokumentus priiminėjančios tiesiog archetipinės Onutės daugiausiai priklauso Lietuvos žmonės. Ką bepažadėtų politikai, jų pažadai įklimpsta biurokratinių tradicijų ir painiausių reglamentų liūne. Savivaldybės politikai gali žadėti, kiek nori, kad miestiečius aptarnaus ir šeštadieniais, bet jie to nepadarys, nes valstybės tarnautojų laikas sureglamentuotas kitaip. Kamščių koreguojant darbo laiką taip pat nesumažinsi. Todėl net ir racionalūs politikų pažadai, jei ir pradedami dalinti, atrodo naivūs. Bet ši padėtis rodo ne Onutės stiprumą, o politikų silpnumą. Margaret Thacher pavyko pralaužti tuomet stagnavusios Jungtinės Karalystės biurokratijos ledus. Ar tikrai sunkiau tai būtų padaryti šiandienos Lietuvoje?
Savivaldybių politikoje idėjos nesvarbios ir dėl to, kad savivalda nė kiek neatspindi prasmės, kuri turėtų glūdėti sąvokoje, teigiančioje, kad valdome save. Savivalda Lietuvoje – ne savęs, o kitų valdymo įnagis. Jei būtų ne taip, bet kuri bendruomenė, nepatenkinta savivaldybe, galėtų atsiskirti ir valdytis savarankiškai.
Savivaldybės pasižymi tuo, kad yra įgaliotos leisti pinigus, kuriuos joms suteikia centrinė valdžia. Kaip rodo tyrimai, kai pinigus moka vieni, o leidžia kiti, sukuriamas didžiausio išlaidavimo ir nedidžiausios kokybės kokteilis. Kad ir Lietuvos savivaldybės – iš centro daugiausiai gauna tos, kuriose blogiausiai sekasi verslui ir apmirusi ekonominė veikla. Savivaldybėms – natūrali motyvacija gauti daugiau lėšų – negerinti sąlygų ekonomikai. Tai sujaukia ir visos valstybės finansų sistemą. Pajamų mokesčius gal ir būtų galima mažinti, tačiau taupyti teks tik centrinei valdžiai, o vietinei viskas bus „kompensuota“. Vietos politikai sau net tikslo mažiau išleisti nekelia. Ir kaipgi kitaip, jei tiesiog „įsisavinami“ iš kitur atėję ištekliai – pažvelgime į tai, kaip Lietuva žiūri į ES fondus…
Konkuravimas tarp savivaldybių vyksta nebent tada, kai kuri nors įmonė pagrasina išsikraustyti. Dar mėgstama pašnekėti apie mokesčių lengvatas. Tačiau kitais aspektais – štilis ir investuotojų laukimas sudėjus rankas. Žinant, kad žemės naudojimo ribojimai yra bene didžiausias trukdis naujiems ekonominiams projektams Lietuvoje, keista, kad beveik nesigirdi vietos politikų iniciatyvų iš esmės pagerinti padėtį. Viena iš nedaugelio išimčių – kiek liberalizuotas žemės naudojimas aplink Klaipėdą, dėl kurio, beje, žemės statyboms kaina nukrito pastebimai.
Padėtį pakeistų esminiai pokyčiai. Pirma, realus savivaldybių nepriklausomumas, kai vietos politikų veiksmų padarinius pajustų būtent tos savivaldybės rinkėjai. Kitas dalykas – teisė savivaldybes steigti ir jų ribas apsibrėžti patiems gyventojams, o ne Vyriausybei, kad, tarkime, priemiestiniams Vilniaus rajonams netektų kentėti vien todėl, kad Vilniaus arba Vilniaus rajono vadovai toleruoja betvarkę ir korupciją. Trečia, savivaldybės turi tapti savarankiškos ir pačios pasirinkti, kiek ir kuo (Konstitucijos rėmuose) užsiima, o ne būti dažnai nežinia kam reikalingų „deleguotų“ funkcijų vykdytojomis. Politika tokiu atveju taptų bendruomeninių reikalų sprendimu, savivalda, o ne vietos valdymu, ji būtų arčiau žmogaus ir mažiau panaši į skaičių, šūkių ir politikų-modelių šou.
