Pirmosiomis šių metų dienomis daugelis apžvalgininkų, vertindami Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą pažangą 2001 m., džiaugėsi uždarytų derybinių skyrių skaičiumi ir ES įsipareigojimu sudaryti sąlygas dar šių metų pabaigoje baigti derybas su geriausiai pasiruošusiomis šalimis. Daugelis taip pat žino, jog norint būti pasirengusiais jau 2004 m. įstoti į ES šiemet reikės baigti derybas dėl visų likusių sričių, o tarp jų yra tokie jautrūs klausimai kaip energetika ir žemės ūkis.
Ir žemės ūkiui, ir energetikos sričiai būdingi keli bruožai, dėl kurių Lietuvai derybos šiose srityse yra svarbios. Pirma, šios yra detaliai reguliuojamos ES, ypač žemės ūkis, kuris yra bene labiausiai reglamentuojama ES sritis. Tai reiškia, kad reikia daugiau darbo įgyvendinant ES normas Lietuvoje, o dažniausiai – ir didesnių investicijų poreikį.
Ką stojimas į ES reiškia vidutiniam ūkininkui be to, kad bus visiškai pašalinti muitai ir padidės konkurencija? Priklausomai nuo konkrečios veiklos tai reiškia investicijas į produktų kokybės standartus; veterinarinius ar fitosanitarinius standartus; investicijas siekiant atitikti gyvūnų gerovės normas; galbūt investicijas į aplinkos apsaugą, jei į aplinką išleidžiamos tokios medžiagos kaip nitratai; mokesčius už veterinarijos inspekcijas; galiausiai detalesnį ir sudėtingesnį informacijos teikimą reguliuojančioms institucijoms. Tiesa, nemaža dalis investicijų bus skiriama iš ES fondų, o detalesnė atskaitomybė reikalinga būtent gauti finansinę paramą.
Tačiau pereinamieji laikotarpiai perimant ES produktų standartus yra labai svarbus derybų su ES klausimas. Tai svarbu ir atsižvelgiant į Lietuvos žemės ūkio struktūrą, kurioje iki šiol dominuoja smulkūs ūkiai. Pats žemės ūkis dar menkai restruktūrizuotas, o jo efektyvumas gana žemas. Pagrindinės tokios padėties priežastys yra vis dar galiojančios kliūtys prekiauti žeme ir apskritai kurti verslą kaime.
Energetikos sritis ES taip pat vis labiau reglamentuojama siekiant kelių pagrindinių tikslų – sukurti sąlygas konkuruoti vidaus rinkoje, saugoti aplinką ir užtikrinti tiekimo saugumą. Įgyvendinti visus šiuos tikslus Lietuvai būtinos reformos ir investicijos. Ypač svarbu sudaryti sąlygas konkurencijai, tačiau tai kol kas riboja ir esama energetikos ūkio struktūra, ir techninės galimybės dalyvauti didesnėje energetikos rinkoje. Nors Lietuvoje kol kas daugiausia dėmesio skiriama Ignalinos AE uždarymui, reikia nepamiršti ir pagrindinių reformos šioje srityje tikslų – sudaryti sąlygas konkurencijai ir efektyvumui augti. Tik tada galima bus tikėtis, kad elektros energijos kainos nedidės, o gal ir mažės.
Taigi, be derybų su ES, Lietuvai labai svarbu vykdyti nuoseklią ekonominę politiką, kuri sumažintų prisitaikymo kainą stojant į ES, ir užtikrinti geresnes sąlygas pasinaudoti integracijos į ES teikiamais privalumais. Galima pasiūlyti keletą tokios politikos prioritetų.
Pirma, šalinti tebeegzistuojančias kliūtis prekybai su ES. Tai reikia pasakyti apie antidempingo muitus, kuriuos ES taiko kai kuriems Lietuvos įmonių produktams, ir apie muitus žemės ūkio produktams, kurie riboja Lietuvos įmonių galimybes parduoti savo produkciją. Taip pat reikia tikslingai ruoštis tam, kad bus panaikintos muitinių procedūros prekybai su ES nuo įstojimo į ją datos.
Antra, spartinti ES teisės aktų derinimą ir įgyvendinimą tose srityse, kuriose tai tiesiogiai skatintų tolesnę ekonomikos reformą Lietuvoje. Ypač aktualu reformuoti transportą, ypač geležinkelių transportą, ir energetiką bei sudaryti sąlygas konkuruoti.
Trečia, svarbu šalinti esamas kliūtis verslui Lietuvoje. Pasitaiko, kai įgyvendinami teisės aktai ne perkelia ES normų, o tik jas papildo arba apskritai būna nesusiję su integracija. Tokiais atvejais reikia kritiškai peržiūrėti jų būtinybę. Daugelyje studijų yra ne kartą įvardytos kliūtys, trukdančios steigtis naujiems verslams – licencijos, leidimai, kitos procedūros, kurių pašalinimas tampa ypač aktualus atsižvelgiant į poreikį investuoti įgyvendinant ES normas. Tai ypač svarbu ir sukuriant sąlygas tolesniam ekonomikos augimui ir pajamų į biudžetą surinkimui.
Ketvirta, reikia aiškiai atskirti valstybės institucijų ir privačių įmonių funkcijas. Valstybės investicijos turi būti tikslingai kreipiamos ten, kur jos būtinos papildant ar sudarant sąlygas efektyviau naudoti privačias investicijas. Kaip pavyzdį galima paminėti elektros energijos tilto per Lenkiją sukūrimą, kuris ateityje galėtų sukurti sąlygas privačių elektros energijos tiekėjų veiklai. Aiškus valstybės investicijų prioritetų nustatymas ir pagrindimas taip pat svarbus ir norint efektyviau panaudoti ES programų SAPARD ir ISPA teikiamas lėšas.
Galiausiai, reikia pradėti nuosekliai taikyti siūlomų naujų teisės aktų poveikio verslui ir visuomenei įvertinimą. Nors toks formalus reikalavimas Lietuvoje įtvirtintas jau seniai, paprastai apsiribojama standartiniu teiginiu, jog neigiamų pasekmių nenumatoma. Pastaruoju metu būna ir kuriozinių pasekmių įvertinimų, kai teisės aktų aiškinamuosiuose raštuose trumpai įvardijamos teigiamos siūlomo teisės akto įgyvendinimo pasekmės ir neigiamos jo neįgyvendinimo pasekmės. Tiesa, išsamus bet kokio siūlymo įgyvendinimo teigiamų ir neigiamų pasekmių įvertinimas nėra įmanomas. Tačiau didesnis dėmesys priimamų teisės aktų pasekmėms būtų naudingas ir geriau įgyvendinant iškeltus politinius tikslus, ir sukuriant mažiau nereikalingų apribojimų verslui, ir geriau pasirengiant deryboms su ES bei ateityje atstovaujant Lietuvos interesams ES viduje.
