Šiomis dienomis vėl pasigirdo balsų ir perspėjimų apie Lietuvos verslui ir gyventojams gresiančius šokus įstojus į Europos Sąjungą (ES). Įdomiausia, kad tai ėmė skelbti Lietuvos Vyriausybės ministrė ir kiti aukšti pareigūnai. Kalbama apie neišsipildysiančius lūkesčius dėl narystės ES, kainų didėjimą ir panašius dalykus. Visa tai kelia Lietuvos gyventojų nerimą, todėl vertėtų dar kartą aptarti, kiek tokios prognozės pagrįstos ir ką jos gali reikšti.
Reikia pastebėti, kad ne kas kitas, o tie patys politikai ir sukūrė tuos nepagrįstus gyventojų lūkesčius dėl geresnio gyvenimo ES, kalbėdami apie ES fondus, apie tai, jog bus darbo ir pinigų. Tai suprantama – prieš referendumą daug kam buvo kilusi pagunda šiek tiek sureikšminti ES vaidmenį žmonių gyvenime. Tačiau įdomiau, kad dabar jau prabilta apie nusivylimus, kurie laukia žmonių, įstojus į ES. Kyla klausimas, ar taip pradėta kalbėti ne todėl, kad norima iš anksto apsisaugoti nuo valstybės institucijų darbo broko ir nesugebėjimo tinkamai tvarkytis įstojus į ES?
Kai po pusmečio tapsime ES nariais, labai mažai kas pasikeis. Didžioji dalis ES teisės normų jau dabar taikoma Lietuvoje. Nuo kitų metų keisis kai kurie akcizo ir PVM mokesčiai, nuo narystės ES datos – importo muitai, o dar kiek vėliau pradėsime gauti išmokas iš ES biudžeto. Kainos gali šiek tiek išaugti, tačiau tik kai kurių produktų ir tik tada, kai jų augimo neribos konkurencija. Konkurencija gali šiek tiek padidėti, tačiau tik kai kuriose srityse. Jokių realių šokų gyventojams neturėtų kilti. Na, išskyrus nebent tas problemas, kurias gali sukelti pačios mūsų valstybės institucijos, jei nesugebės tinkamai dirbti ES, tinkamai atstovauti mūsų interesams, koordinuoti tarpusavio veiklos ir diegti ES normas.
Artimiausiu metu daugiausia nemalonių siurprizų gali kilti praktiškai laikantis ES normų. Iki šiol nemažai įmonių vis dar nėra tikros, kaip kitais metais keisis joms aktualių sričių reguliavimo normos. Tačiau tai – jau ne ES, o mūsų institucijų nesugebėjimo laiku ir tinkamai keisti teisinę aplinką problema, kuri paprastai pavirsta ir įmonių bei vartotojų problema. Gali būti, kad, nukreipdami gyventojų dėmesį į ES, valdžios atstovai paprasčiausiai nori išvengti atsakomybės už nesugebėjimą efektyviai ir atskaitingai dirbti.
Aišku, kad kai kurios ES normos (jau vien dėl to, kad sukurtos turtingose visuomenėse) gali spausti įmones didinti prekių ir paslaugų kainas. Tai galima pasakyti ir apie akcizo ar importo muito mokesčių derinimą, ir apie griežtesnius saugumo ar sveikatos apsaugos standartus, kurie taip pat kainuoja, ir dažniausiai už juos sumoka vartotojai. Pagrindinė priemonė šioje situacijoje išvengti didesnio kainų augimo – tai konkurencijos sąlygų gerinimas.
Tačiau kad ir kaip keista, kai kurios šiuo metu rengiamų įstatymų nuostatos kaip tik ir apribotų konkurenciją. Antai siūloma drausti mažmeninės prekybos įmonėms parduoti produktus pigiau, nei jie buvo įsigyti iš tiekėjų. Tai labai aiškiai apribotų konkurenciją. Toks absurdiškas siūlymas gali atsirasti tik iš neišmanymo arba dėl to, jog tai kažkam naudinga. Juolab kad draudimas yra aktualiausiais maisto produktų tiekėjams, o būtent maisto produktų kainos gali pastebimai keistis įstojus į ES ir riboti konkurenciją kainomis gali kai kam būti ypač naudingas.
O proga ”prakišti” savo interesus yra puiki – visuotinių baimių dėl kainų padidėjimo fone niekas nenustebs, kai kainos iš tiesų ims didėti. Ir nesvarbu, kad tai įvyks ne dėl narystės ES, o dėl kažkieno lobistinių pastangų ir mūsų pačių įstatymų…
