Aštuntoji Lietuvos vyriausybė paskelbė dvejų metų veiklos ataskaitą, kurioje kalbama apie pažadėtus ir įvykdytus bei nežadėtus ir įvykdytus darbus. Įspūdingas 200 psl. tomas, apibendrinantis Vyriausybės programos vykdymą – gražus gestas kadencijos įpusėjimo proga. Sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo. Tačiau ar pusė darbo – gera pradžia?
Kad pradžia yra gera, ataskaitoje siekiama įrodyti skaičiais. Pavyzdžiui, su pasididžiavimu nurodoma, kad 1997 metų BVP augimas vietoj planuotų 5 procentų siekė net 6.1, infliacija vietoj numatytų 15 procentų buvo kone dvigubai mažesnė – 8.4 procentai, o darbo užmokestis augo 10 procentų greičiau nei buvo užsibrėžta.
Vyriausybė po skaičių deda tašką, mes gi – klaustuką. Žinant, kad statistikos departamento sudarytame krepšelyje vartotojų kainų indeksui (infliacijai) skaičiuoti apie 16 procentų kainų yra reguliuojamos, įspūdingai maža infliacija nebedžiugina. Atsižvelgdamas į tai, kiek daug paslaugų ir prekių vis dar teikia valstybinis sektorius, kuriame kainodara neparemta rinkos dėsniais, ir į tai, kad dalis kainų nustatoma ir privačiam sektoriui, galima suvokti, kad pateikiamas infliacijos dydis neiliustruoja nei kainų lygio rinkoje, nei jų dinamikos. Taip tvarkantis, galima pasiekti ir nulinę infliaciją. Kuri, nepaisant visų pastangų, nebus jokia vertybė.
BVP augimas taip pat turėtų būti vertinamas su išlygomis. Tai, kad skaičiuojant BVP, valstybinių institucijų veikla traktuojama kaip kurianti vertę, o ne gyvenanti iš perskirstymo, leidžia „auginti” popierinį BVP, didinant mokesčius ir perskirstymą. Taigi, kalbant apie didėjantį BVP kyla klausimas, kaip ir kieno dėka jis didėjo? Jei BVP augimas pasiektas dėl valstybinio sektoriaus didėjimo, tai džiaugtis taip pat nėra kuo.
Galų gale, net įvertinę visas išlygas sutikę, kad skaičiai teisingai iliustruoja vykstančius procesus, vargu ar galime juos priskirti valdžios nuopelnams. Tai, kad auga BVP, valdžia niekuo dėta. Naujos vertės valstybinis sektorius nesukuria, tik perskirsto mokesčiais surinktas lėšas. Viskas, kuo prisidėjo valdžia prie BVP augimo – tai leidimas veikti privačiam sektoriui. Tačiau tuo didžiuotis būtų ciniška. Tai, kad didėja algos -vėl gi ne valdžios nuopelnas, žinoma, jei jos mokamos ne iš biudžeto lėšų. Realus atlyginimo ir perkamojo pajėgumo didėjimas vėlgi yra kuriančio – t.y. privataus – sektoriaus nuopelnas ir pasiekimas. Infliacijos dydis, jei valdžia nesikiša – yra rinkos veikimo rezultatas. Valdžia galėtų tik raportuoti, kad ji neįtakojo infliacijos nei savo vykdoma pinigų politika (emituodama ir reguliuodama pinigus), nei kainų reguliavimu, nei tendencingais skaičiavimo metodais. Deja, tokios išpažinties ataskaitoje nėra.
Tačiau palikime skaičius ir už jų besislepiančius reiškinius. Pažvelkime už kokius dar nuveiktus darbus atsiskaito valdžia. Jos raporte yra didelė atsainumo dozė: nuveikti darbai neaprašomi iki galo, reiškiniai įžūliai interpretuojami, siekiant įrodyti norimus pasiekimus, o kartais net iškreipiami. Galbūt to gali nesuprasti eilinis rinkėjas, tačiau jis ir neskaitys ataskaitos. Tie, kuriuos ataskaita pasieks – verslininkai, politikai, žurnalistai, ekonomistai ir kiti – apgaulę nesunkiai atpažins ir demaskuos.
Mokesčių reformos dalyje tokių triukų apstu. Pavyzdžiui, teigiama, kad pertvarkytas mokesčių administravimo įstatymas, aiškiai diferencijuotos mokestinės sankcijos už piktybinį vengimą mokėti mokesčius ir už atsitiktines klaidas. Apie pasaulyje neregėtas baudas, siekiančias 10 procentų nuo apyvartos – nė žodžio. Beje, taikomos jos ne už piktybinį mokesčių slėpimą, o gali būti ir už kasininkės klaidą, konkurento pokštą ar paties administratoriaus šantažą, nuo žemės paviršiaus nušluojant ir dorą verslą.
Pažadėta panaikinti mokesčių inspekcijų (pabrėžiame – mokesčių inspekcijų) darbuotojų premijavimą už nustatytus pažeidimus. Padaryta – panaikinti Vyriausybės sprendimai, kuriais buvo leista teisėsaugos, teisėtvarkos, kontrolės ir kai kurioms kitoms institucijoms dalį išieškotų lėšų skirti premijavimui. O kur žadėtas mokesčių inspektorių premijavimo panaikinimas? Nežinantiems paaiškiname, kad mokesčių administravimo įstatyme nuostata dėl darbuotojų skatinimo buvo ir yra, nors pats įstatymas keistas daug kartų.
Ataskaitoje teigiama, kad siekiant stiprinti kovą su nusikalstamumu, kontrabanda ir korupcija, apie 2 kartus padidinti teismų bei kitų teisėsaugos pareigūnų atlyginimai. Faktas yra tik tai, jog atlyginimai padidinti. Ar jie padėjo įveikti korupciją ir ar apskritai gali padėti kovoti su korupcija, kontrabanda? Žinoma, kad ne, jei nenaikinamos korupcijos šaknys, jos atsiradimo priežastys. Tačiau įvykdžius kosmetinę priemonę ir pasidėjus pliusą prie siekio sumažinti korupciją, panaikinamos paskatos įveikti šį blogį iš esmės. Apie tikrus ir tariamus kovos su korupcija būdus skaitykite šioje „Laisvoje rinkoje”.
Su kaupu įgyvendintas bene vienintelis vyriausybės programos punktas. Tai – pažadas įgyvendinti verslo ir investicijų skatinimo programas. Sukurtos ir įgyvendintos eksporto skatinimo, įmonių gaivinimo, investicijų skatinimo, smulkaus ir vidutinio verslo, lengvatinių kreditų ūkininkams ir kooperatyvams programos, sudaryta verslo plėtojimo taryba, įsteigta pusiau valstybinė importo eksporto draudimo įmonė. Tokio valdiškos paramos bumo nebuvo net kairuoliškos LDDP laikais. Verslo ir investicijų skatinimą suvesdama tik į perskirstymo didinimą ir neliberalizuodama bendrųjų verslo sąlygų, vyriausybė gali džiaugtis tik programų gausa, bet ne verslo plėtra.
Pavyzdžius galima vardinti ilgai, yra kuo papildyti, patikslinti ar paneigti kone kiekvieną ataskaitos punktą. Galima kalbėti ir apie padarytus nežadėtus, bet labai negerus darbus. Apie juos programa nutyli, nes, matyt, nelabai malonu prisipažinti, kad pakeitus Akcinių bendrovių įstatymą, įmonių skolinimasis iš bet ko, išskyrus banką, tapo nelegalus. Galima užduoti retorinį klausimą, kodėl išsijuosus daromi blogi darbai, o atidėliojami geri, kodėl geri siekiai sugadinami blogomis priemonėmis?
Atsakymas slypi ne atskiruose darbuose ir ne pasimėgavime „sugavus” vyriausybę meluojant. Atsakymas slypi vyriausybės ekonominėje orientacijoje. Ne deklaruojamoje, o atsiskleidžiančioje jos darbuose. Iš nuosaikių dešiniųjų po lapkričio pabaigoje vykusio suvažiavimo konservatoriai užsikabino „centro dešiniųjų” etiketę. Tačiau visi vyriausybės veiksmai byloja, kad jai artimiausios socialdemokratinės vertybės: ekonominė lygiava, nepasitikėjimas privačia nuosavybe, paternalistinė valstybė. Ne pirmą kartą stebime lietuviškąjį partinį fenomeną: po konservatoriškais (dešiniaisiais) šūkiais daromi socialdemokratiški darbeliai sukuria „centro dešiniųjų” politinę srovę. Konservatoriai tolsta nuo deklaruotos rinkos ekonomikos, kurios mandatą rinkimuose palaikė socializmu nusivylę Lietuvos žmonės. Tolsta ir savo, ir mūsų nelaimei.
