„Tikime Laisve“ – tokiu moto paženklintus raštus Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio proga siunčia visos valstybinės institucijos. Tikrai, labai graži frazė. Pagarba tam, kuris ją pasiūlė kaip nuolatinį priminimą apie vertybes. „Tikime Laisve“, – kasdien savo darbais kartojame mes, Lietuvos laisvosios rinkos institute, nes laisvės ir atsakomybės idėjoms dirbame lygiai tiek pat metų – 20. Šia proga – Lietuvos ir jos žmonių kelio į laisvę jų kasdienybėje ir darbe apžvalga.
Tada, kai užtrenkėme sovietinio kalėjimo duris, laisva rinka buvo tokia priimtina, kad net nereikėjo aiškinti, kodėl ji yra geriau nei nelaisva. „Laisva rinka“ žmonėms asocijavosi su viskuo, kas buvo ne sovietinė ekonomika. Pirmieji lietuviški pinigėliai („vagnorėliai“), pirmieji kooperatyvai, pirmosios privačios parduotuvės – retrospektyviai žiūrint – tokie pradinukų mėginimai – buvo priimti ir branginami. Niekas nekvietė sugrįžti į kalėjimą, net kai tapo aišku, jog daug metų po kapeiką kaupti rubliniai indėliai yra prarasti. Tiesa, pirmasis mėginimas išlaisvinti kainas nepavyko, dėl to net krito pirmoji vyriausybė. Ir vis dėl to anuomet žodžiai „laisva rinka“ galėjo daryti stebuklus – žmonės net nepažindami jos, tikėjo ir siejo daug vilčių. Ne knygose išmoktas žinojimas, bet nuojauta, kad laisvoje rinkoje bus geriau, yra itin iškalbinga – rinka geriausiai atliepia natūraliai žmogaus prigimčiai.
Iš pradžių turėjome išties daug ekonominės laisvės, atvėrusios galimybes veikti. Žmonių veikla užpildė nišas, kurios sovietmečiu niekam nerūpėjo, ir mūsų gyvenime atsirado įvairesnio maisto, skirtingų rūbų, paslaugų, apie kurias anksčiau nė nesvajojome, išnyko eilės ir deficitas. Privatizavimas, koks jis bebūtų, nešvarus, ne toks, vis tik iš esmės pakeitė mūsų gyvenimą. Nuosavybė tapo privati ir patyrėme, ką tai reiškia turėti savo. Sugriovus sovietines struktūras, radosi erdvės, kurias žmonės užpildė savo veikla. Pamenate blokadą ir garsiąją K. Prunskienės frazę – gelbėkitės kaip kas galite? Ir žmonės gelbėjosi, sugebėjo benzino gauti iš kaži kur. Kol valdžios pykosi, rinka padėjo žmonėms apsirūpinti tuo, ko reikėjo jų kasdieniniam gyvenimui. Galų gale, gyvenom be karšto vandens, bet atgal į sovietinį kalėjimą nesiprašėme.
Kaip ir visi pradedantieji, būdavome ir negrabūs, ir nemokšiški ir nelabai dori, naudodamiesi atsivėrusiomis galimybėmis. Daug klaidų, pvz., bankų srityje, buvo padaryta ir iš nežinojimo, bankų veiklos ir apskaitos neišmanymo. Pamokos buvo karčios ir skausmingos – 1995 metais ištiko bankų krizė, žmonės prarado santaupas, įmonės – lėšas sąskaitose. Tačiau tuo metu vyravo laisvos rinkos troškimas ir nuoširdus noras ją pažinti. Savo ruožtu mes institute turėjome užduotį – įžvelgti naujos sistemos vidinę logiką, dėsningumus ir kurti jos pamatus, teisinę bazę. Ir vėl, reikia pripažinti, kad buvo ir rezistencijos, ir laisvos rinkos priešų, ypač iš buvusios nomenklatūros, tačiau žmonės, ir tai svarbiausia, buvo už laisvąją rinką. Būtent tuo laikotarpiu buvo įgyvendinta bene reikšmingiausia laisvarinkiška reforma, litą susiejant su tvirtesne valiuta, tuomet – JAV doleriu. Idėja panaikinti pelno mokestį pelnė valdžios supratimą, ir kaip pirmas žingsnis visas reinvestuotas pelnas buvo apmokestintas 10 proc., o netrukus ir 0 proc. tarifu. Visa tai sudarė pagrindą neregėtam pramonės pakilimui.
Daugiausia laisvosios rinkos turėjome tada, kai ją itin branginome, ir kai į nugarą dar dvelkė sovietinis šaltis. Tačiau visiškai laisvos rinkos neturėjome niekada. Jos nėra ir niekur pasaulyje, niekada nebuvo ir istorijoje. Ne todėl, kad tai yra utopinė sistema, kuri negali būti gyvybinga. Bet todėl, kad žmonėms dažnai pritrūksta kantrybės išlaukti, kol rinka išspręs jų problemas. Žmonės suteikia teisę įstatymų leidėjams „greitai ir neatidėliotinai“ padaryti tai, ko rinkoje reikėtų palaukti, o gal apskritai nebūtų. Nebūtų, nes savo pasirinkimu nesutinkame mokėti kainos už tai. Kai valdžia įsikiša – rezultatus pamatome greitai, tačiau netrukus pradeda dygti ir disproporcijos, kurios vėl šaukiasi neatidėliotino valdžios įsikišimo. Ir bent jau du dalykai lieka nematomi ir nežinomi. Nematome tos kainos, kurios nesutikome mokėti rinkoje, kiekvienas asmeniškai, bet sumokėjome prievarta, per mokesčius. Lieka nežinomos ir nepatirtos alternatyvos, kurios galėjo būti realybė, žymiai naudingesnė žmogui, nes jis ją būtų pasirinkęs pats.
Laisva rinka yra labai gerai ištyrinėta socialinė sistema. Nuo XIV a. vėlyvųjų scholastų, XVIII a. A.Smitho, XX a. K. Menger, L. von Mises, F.A Hayek iki šių laikų iškilių mąstytojų pateikė atsakymus kaip, perfrazuojant F. Hayek, geriausiai panaudoti išteklius, apie kuriuos išskaidytai žino atskiri visuomenės nariai, ir panaudoti tiems poreikiams tenkinti, kurių santykinę svarbą taip pat žino tik šie atskiri individai. Joks visa apimantis protas, jokia organizacija ar išmaniausia technika negali koordinuoti žmonių veiksmų taip, kaip be pastangų tai padaro rinka. Šis spontaninis žmonių veiklos susiorganizavimas, kylantis iš natūralaus žmogaus siekio išlikti, rūpintis savimi ir palikuonimis, tačiau tuo pačiu jungiantis mus tarnystės ryšiais gali gimti tik žmonėms veikiant kartu. Rinkos dėsniai nėra žmogaus sugalvoti, žmonės pastebėjo, kad jie yra, ir kaip neįtikėtinai genialiai jie geba koordinuoti žmonių bendrą būtį. Rinka mus jungia, ne skiria.
Mūsų gyvenimo tikrovė yra reguliuojama, suvaržyta, pusiau komandinė rinka, skiriasi tik reguliavimo mastai. Jei nepriklausomybės pradžioje didžioji intervencija vyko tik per mokesčius ir nuvertinamus pinigus, ilgainiui valstybės kišimasis sparčiai augo. Buvo sukurta valstybinė socialinio draudimo, sveikatos sistema, šalpos sistema, kuriamos viena po kitos verslą kontroliuojančios institucijos ir instrukcijų tomai joms įgalinti. Išskirtinis intervencijų į rinką proveržis siejasi su stojimu į ES. Dalį laisvės konkuruoti sunaikinome adaptuodami konkurencijos teisę. Tiesa, gavome laisvą prekybą ES viduje, nors kai prireikė atitikti valdžios iškeltus kokybės standartus, supratome, kad šioji laisvė yra tik dalinė. Ekonominę laisvę gavome staiga, šioji laisvė iš žmonių atimama po truputį. Šiandien jau eiliniam kasdienio gyvenimo veiksmui reikia kokios nors institucijos leidimo – atsijungti nuo centrinio šildymo, pasikabinti kavinės iškabą, remontuoti būstą, pasodinti medį ir jį nupjauti ir t.t. Tad jūs, apsidairę savo gyvenimuose, sau atsakykite, ar turime valdžios nesuvaržytą laisvą rinką, ar jos nėra. Ir ar eiliniam žmogui naudinga, kad jos nėra? Tad jei kas ir nuodija žmonių gyvenimą, tai būtent šis diktatų kokteilis. Tikrai pats laikas priminti, kad Tikime Laisve. Tikėkime, ja, verta, nes „laisvė yra tvarkos motina, o ne dukra“.
