Po ilgų derybų Graikijai pavyko susitarti su euro zonos finansų ministrais dėl skolinimo plano („bailout“) pratęsimo ir jo sąlygų. Taip vadinamos „troikos“ – Europos Komisijos, Tarptautinio valiutos fondo ir Europos Centrinio Banko – finansinės pagalbos planas Graikijai bus pratęstas, tam pritarta Vokietijos parlamente. Taigi susitarimo pasiekta, tačiau jis tėra laikinas problemos atidėjimas užkišant ją pinigais. O visas derybų tarp Graikijos ir Europos Sąjungos (ES) procesas panašus į nemalonią grimasą, nieko gero nežadančią tolimesniam euro zonos šalių bendradarbiavimui ir visai euro zonai.
Naujosios populistų kairiųjų Graikijos valdžios konfrontacija su ES institucijomis primena įnoringo ir prastai besimokančio vaiko ginčą su gerokai susierzinusiu tėvu. Dvejetukininkas skundžiasi savo tėvui, kad jis verčia daryti namų darbus ir neleidžia eiti žaisti į lauką su draugais. Be to, moksleivis nori ne tik į lauką, bet dar ir kišenpinigių, nes ryte duotų jau nebeliko.
Ekonominė padėtis Graikijoje išties prasta, tačiau to priežastis nėra joks taupymas ar su „troika“ dar 2012 m. sulygtos reformos, kaip populistiškai teigia naujoji graikų valdžia. Jei Graikijai ir minėtoms institucijoms nebūtų pavykę susiderėti, planas būtų pasibaigęs šį mėnesį, o Graikijai ir jos finansų sektoriui būtų grėsęs bankrotas. Problemų šaknys slypi nereformuotoje ir nekonkurencingoje ekonomikoje. Graikija tiesiog neatliko reikiamų namų darbų.
Pavyzdžiui, Pasaulio banko sudaromame Verslo sąlygų indekse – Graikija tarp ES šalių yra ketvirta nuo galo. Indekse skaičiuojama bendra mokesčių našta įmonėms ir žmonėms susumavus visus mokesčius siekia 50 proc. (ES vidurkis – 42 proc.). Nors Graikijos valdžios sektoriaus išlaidos 2009–2012 m. mažėjo 18 proc., tačiau skaičiuojant procentais nuo BVP, jos vis dar yra vienos didžiausių iš visų ES šalių ir siekia net 59 proc. Pagal šį rodiklį Graikija lenkia bet kurios iš Skandinavijos šalių išlaidas. Net skaičiuojant išlaidas vienam gyventojui – Graikija taip pat nėra pabaigoje. Pagal šį valdžios sektoriaus išlaidų rodiklį Graikija lenkia 13 ES šalių, tarp jų ir visas tris Baltijos šalis.
Kitas pavyzdys – minimali mėnesinė alga (MMA). Šiuo metu ji Graikijoje siekia 684 eurus. 2013 m. MMA ir vidutinio darbo užmokesčio (VDU) santykis Graikijoje siekė apie 49 proc. ir jis buvo vienas didžiausių visoje ES. Nepaisant to, naujoji graikų valdžia nori minimalią algą pakelti į prieš krizę buvusį 877 eurų lygį. Tokiu atveju MMA ir VDU santykis šoktelėtų į neregėtas 60 proc. aukštumas, kurių neturi nei viena kita ES šalis. Turint omenyje, kad Graikijoje nedarbo lygis siekia apie 30 proc., o tarp jaunimo – net 50 proc., toks MMA didinimas būtų katastrofiškas žingsnis šalies ekonomikai.
Dar vieni graikų neatlikti namų darbai – ypač nelanksčių darbo santykių reguliavimo apraizgyta darbo rinka. Šią bėdą naujoji Graikijos valdžia norėtų ne spręsti, o tik dar labiau pagilinti. Darbo santykių reguliavimas Graikijoje net griežtesnis nei Lietuvoje. Darbo rinkos efektyvumo rodiklyje Pasaulio konkurencingumo indekse Graikija įvertinta vos 118-a vieta iš 144 pasaulio šalių. Viena iš problemiškiausių sričių – darbo užmokesčio nustatymo lankstumas. Tačiau vietoj to, kad gerintų padėtį, naujoji valdžia teigia, kad reikia grąžinti kolektyvinį derėjimąsi dėl darbo užmokesčio.
Taigi tęsiant analogiją, kad ir kiek tėvas (troika) aiškintų savo sūnui, jog ne žaisti lauke (t. y. žadėti rinkėjams trumpalaikius populistinius sprendimus), o mokytis (t. y. vykdyti reformas) reikia, sūnui nė motais. Jis teigia, kad pamokas jis ruošė jau visas tris dienas, ir tai prie nieko gero neprivedė ir jokių pažymių nepagerino. Toks požiūris ir lemia, kad, Pasaulio konkurencingumo indekso duomenimis, Graikija yra mažiausiai konkurencinga šalis iš visų 28 ES šalių.
Odinė Graikijos finansų ministro striukė gal ir madinga, tačiau tai ne argumentas įtikinantis Europą. Graikija derybų metu visgi buvo priremta prie sienos ir įsipareigojo tęsti didžiąją dalį jau seniai sulygtų reformų. Tarp jų – tęsti valstybės valdomų įmonių privatizavimą, atsisakyti planų didinti minimalią mėnesinę algą, efektyviau rinkti mokesčius, įvesti nuosaikesnį kolektyvinių derybų dėl darbo užmokesčio mechanizmą ir kt. Kad Graikija imtųsi reformų, suinteresuota ir Lietuva. Pirmiausia dėl to, kad neatsakingas Graikijos neveiklumas netaptų blogu pavyzdžiu Lietuvoje vykdomai politikai.
Tad Europa kiek lengviau atsiduso, nors ir ne ilgam. Problema išlieka. Finansinė ir ekonominė graikų padėtis yra ypač bloga. Ją gerinti galima tik griežtai imantis reformų ir taip stengiantis pakelti graikų ekonomikos konkurencingumą. Tačiau akivaizdu, kad patys graikai arba nesupranta šitos būtinybės, arba jai yra nepasirengę. Todėl vargu ar galima tikėtis didelio reformų proveržio tuomet, kai vienintelė jų vykdymo priežastis tėra išorės, t. y. ES ir tarptautinių institucijų spaudimas. Štai čia ir yra pagrindinė problema.
Taigi šį kartą tėvui pavyko trumpam sudrausminti savo sūnų ir jis supykęs imsis pamokų. Tačiau nesupratęs jų naudos ir prasmės, akivaizdu, jų neruoš stropiai, o kai tik turės progą, bėgs į lauką žaisti.
