Iš LLRI leidinio „Knyga 2000-2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams”
Pažanga yra būtent tai, ko taisyklės ir reguliavimai nenumatė.
Liudvig von Mises
Žmonės pradeda suvokti, kad valdžia brangiai kainuoja, bet jie nežino, kad ši našta tenka jiems.
Frederic Bastiat
Ekonomikos reguliavimas – esminė kliūtis verslui
Valstybės institucijų kišimasis į verslą ir ekonomikos reguliavimas visuotinai pripažįstamas vienu iš pagrindinių verslą ribojančių veiksnių. 1998 metų pabaigoje Lietuvos laisvosios rinkos institutas atliko dvi apklausas, kuriomis buvo siekiama išsiaiškinti, kaip įvairios visuomenės grupės ir verslininkai vertina verslo padėtį Lietuvoje, kokios, jų nuomone, didžiausios kliūtys verslui, kokią įtaką verslo klimatui turi valstybės intervencijos, kokios priemonės paskatintų didesnį skaičių žmonių imtis savo verslo ir iš esmės pagerintų verslo aplinką. Dažnai iš valdžios atstovų girdima nuomonė, kad verslininkai visada nepatenkinti mokesčiais ir verslo reguliavimu, todėl siekiant sužinoti visuomenės nuomonę šiais klausimais buvo atskirai apklausiami verslininkai ir verslu neužsiimantys žmonės. Apklausos rezultatai parodė, kad didžiausios kliūtys pradėti nuosavą verslą, anot juo neužsiimančių žmonių, yra mokesčiai, pradinio kapitalo stoka, įstatymų nepastovumas, biurokratija ir neužtikrintas verslo saugumas. Pusė apklaustųjų gyventojų mano, kad per pastaruosius dvejus metus verslo sąlygos tik blogėjo. Verslininkų nuomonė buvo dar pesimistiškesnė. Dauguma apklaustųjų mano, kad verslo reguliavimas naudingas tik valdžiai, o iškelti tikslai nėra pasiekiami. Apklaustieji vieningai mano, kad tik mokesčių mažinimas ir reguliavimo reforma gali pagerinti verslo sąlygas Lietuvoje. Taigi, kas yra reguliavimas ir kam jis reikalingas, jei visuomenė jam nepritaria?
Reguliavimo prigimtis
Egzistuoja du būdai žmonių poreikiams visuomenėje patenkinti. Vienas jų yra ekonominis – laisva gamyba ir laisvi prekių mainai. Šis būdas grindžiamas individų laisvės ir laisvo pasirinkimo bei apsisprendimo principais, t.y. laisvos rinkos principais. Kitas būdas yra politinis – valstybinis gėrybių (vertės) nusavinimas ir perskirstymas. Pastarasis įmanomas tik įtvirtinant valdžios institucijų hegemonija ir rinkos dalyvių paklusnumą. Ekonomikos reguliavimą gimdo politikų valia vykdyti lėšų perskirstymą tarp visuomenės narių bei prisiimti atsakomybę už ekonomikos augimą ir piliečių saugumą bei gerovę. Reguliavimas pasirenkamas kaip priemonė patenkinti grupės žmonių poreikius, jų įsivaizduojamą teisingumą – apribojant kitų žmonių veiklos laisvę ir galimybes naudotis savo nuosavybe. F. Hayekas knygoje “Kelias į vergovę” pažymi, kad “ekonominė kontrolė yra priemonių visiems mūsų tikslams kontrolė”. Didėjanti asmens priklausomybė nuo valdžios jo ekonominės padėties požiūriu neišvengiamai didina jo priklausomybę nuo valdžios ir visais kitais požiūriais. Šiandien dažnai pamirštama, kad visuomenės pagrindas yra žmogus, o ne valstybė. Jei į valstybę žiūrima ne kaip į priemonę žmonėms siekti gėrio, o kaip į savaiminį gėrį – tuomet priemone ir būtinos kontrolės objektu tampa pats žmogus ir visa jo veikla. Akcentuojant visuomenės, o neretai ir nacionalinius interesus kaip teisingus ir aukštesnius, lengva ranka pažabojamos prigimtinės žmogaus teisės, nes jos imamos traktuoti instrumentalistiškai, t.y. kaip priemonė visuotiniam gėriui pasiekti.
Jei valdžiai užkraunama atsakomybė už individų gerovę, jai neišvengiamai suteikiama teisė ir galia riboti jų prigimtines teises, o kartu ir visas iš jų išplaukiančias laisves. Tai tiesus kelias į valstybės hegemoniją, kelias nuo rinkos į žmonių ir ekonomikos administravimą, į totalinę valstybės priežiūrą ir kontrolę.
Reguliavimo priemonės
Valstybinės institucijos ekonomiką reguliuoja teisės aktais (teisinis reguliavimas), administraciniais veiksmais (administracinis reguliavimas) bei veikimu rinkoje (ūkinė veikla).
Teisinis reguliavimas. Įstatymais ir kitais teisės aktais yra apibrėžiami valstybinių institucijų įgaliojimai nustatyti taisykles ir sąlygas ūkinei ir komercinei veiklai bei pačios taisyklės ir sąlygos. Dažnai manoma, kad teisės aktai, reglamentuojantys ūkinės veiklos formas arba įmonių tipus, neturėtų būti priskirti prie ekonomikos reguliavimo, nes jie nustato bendrąją tvarką, kuri vienodai liečia visus ūkio subjektus. Lygiai tas pats teigiama ir apie bendruosius mokesčius arba pinigų politiką. Tačiau bendrosios tvarkos nuostatos taip pat siaurina veiklos ir pasirinkimo galimybes, be to jos užkrauna papildomas išlaidas, atsakomybę ir atskaitomybę. Kitaip tariant, jos biurokratizuoja tai, kas iš pradžių turėjo būti pati bendriausia ekonominio gyvenimo tvarka. Todėl įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti vertinami kaip ekonomikos reguliavimo svertai, kurie gali pagerinti arba pabloginti įmonių veiklos sąlygas.
Administracinis reguliavimas. Vyriausybės, kuri yra atsakinga už teisės aktų įgyvendinimą, įgaliotos institucijos prižiūri, kaip laikomasi nustatytų veiklos sąlygų ir taisyklių, renka informaciją, skiria baudas bei kitas sankcijas taisyklių pažeidėjams. Lietuvoje yra apie 80 kontroliuojančių institucijų. Kadangi visi ekonomiką reguliuojantys teisės aktai buvo priimti ne logine tvarka, o istoriškai, be to, vadovaujantis skirtingais interesais, kontroliuojančių institucijų ir jų funkcijų aibė labiau primena chaosą nei tvarkingą sistemą. Labiausiai nuo to kenčia įmonės ir eiliniai piliečiai, kuriems tenka pajusti ne tik tiesioginę reguliavimų naštą, bet ir už tai mokėti. Pagrindinės administracinio reguliavimo ydos yra: 1) plečiamai traktuojamos įstatymų nuostatos padidina kontroliuojančių subjektų galias, siaurina įmonių teises bei padidina jų riziką ir kaštus, 2) besidubliuojančios reguliavimo funkcijos mažina valdžios atsakomybę ir atskaitomybę, didina valdymo kaštus ir sukuria prielaidas korupcijai, 3) nesureguliuota institucijų teisinė bazė, planavimo funkcijos ir atskaitomybė komplikuoja valstybės valdymą ir piliečių santykius su valstybės institucijomis.
Ūkinė veikla. Ekonomika gali būti reguliuojama ir valstybės institucijoms veikiant rinkoje. Pavyzdžiui, valstybei priklausančios įmonės dalyvauja rinkoje, teikdamos prekes ir paslaugas. Valstybinės institucijos vykdo viešuosius pirkimus, investuoja, skolinasi, privatizuoja ir atlieka kitas operacijas finansų rinkoje. Valstybės dalyvavimas rinkoje įtakoja visą konkurencinę aplinką, komplikuodamas ne tik valstybės institucijų santykius su privačiais ūkio subjektais, bet ir santykius tarp privačių ūkio subjektų. Dalyvaudama rinkoje, valstybė tampa teisėju, kuris ne tik nustato žaidimo taisykles, bet ir pats dalyvauja žaidime.
Prie veikimo rinkoje galime priskirti ir valstybės paramą verslui. Parama verslui gali būti vykdoma dvejopai. Pirma, kaip politika skirta dereguliuoti verslo aplinką bei užkirsti kelią naujiems mokesčiams ir reguliavimo mechanizmams. Tokia politika gerina verslo sąlygas ir tobulina konkurencinę aplinką.
Antroji paramos forma – tai konkretūs valdžios veiksmai, kuriais siekiama padėti tam tikram verslui ar ūkio šakai ir kurie dažniausiai vykdomi biudžeto lėšomis, t.y. visų žmonių pinigais. Paprastai sukuriamas įstatymas, potvarkis arba programa, kuriais vadovaujantis įmonės skatinamos veikti taip, kaip jos nesielgtų laisvos rinkos sąlygomis. Privilegijos gali būti įvairių rūšių. Čia aptarsime tik keletą ir tik dalį jų neigiamos įtakos konkurencinei aplinkai, verslo plėtrai bei vartotojams.
Netiesioginės subsidijos yra gryniausias valdiškos privilegijos pavyzdys. Valdžia leidžia vienai ar kitai įmonei nurašyti įsipareigojimus valdiškoms institucijoms, pavyzdžiui, mokestines skolas, nepaisant neefektyvios įmonės veiklos. Tokiu principu veikianti įmonių gaivinimo programa realiai neatgaivino nė vienos Lietuvos įmonės. Šios programos rezultatas buvo priešingas, nei tikėjosi jos autoriai. Įmonių gaivinimas nurašant mokestines skolas arba jas kapitalizuojant tik skausmingai nutolino jų bankrotą, iššvaistė įmonių turtą ir, sukūrus nepagrįstus lūkesčius, stabdė darbuotojus nuo naujo darbo paieškos. Įsiskolinimai darbuotojams augo, o galimybės juos išmokėti nuolatos mažėjo. Geriausi pavyzdžiai – Kauno “Inkaro” gamykla, “Mąstis”. Kita privilegijų rūšis – mokesčių mažinimas arba atleidimas nuo mokesčių. Tačiau, mažesnė mokesčių našta vienai įmonei ar vienai ūkio šakai būtinai taps didesne našta kitoms įmonėms ar šakoms.
Subsidijuotos (lengvatinės) paskolos. Dažnai valdžia siūlo smulkiajam verslui subsidijuotas paskolas, kurių palūkanos kur kas mažesnės už palūkanas rinkoje. Kartais paskolų subsidijavimui pasirenkamos įmantresnės formos, pavyzdžiui, valstybė apdraudžia paskolas, taip palengvindama įmonėms galimybes jas gauti iš komercinių bankų. Tačiau tuo pačiu ji prisiima atsakomybę už jų grąžinimą. Eksporto draudimas, Lietuvoje vykdomas eksporto draudimo agentūros, yra puikus pavyzdys, kai beatodairiškai rizikuojama biudžeto pinigais.
Tiesioginės subsidijos – tai tokia subsidijavimo forma, kai pinigai išmokami tiesiogiai. Daugiausia tiesioginių subsidijų pavyzdžių yra žemės ūkyje. Žemės ūkio bendrovė gali gauti paramą, padengiančią dalį produkto kainos, eksportui plėsti arba tiesiog už tai, kad neaugins tam tikrų kultūrų. Valstybė, reguliuodama žemės ūkio produkcijos kainas ir jų supirkimo kiekius, negali atspėti ir suplanuoti balanso tarp vartojimo ir gamybos, kuris nusistovi tik rinkoje ir tik esant laisvoms kainoms. Dėl tokios valstybės veiklos dažniausiai įvyksta perprodukcija. Norėdamos išvengti socialinių neramumų ar kitų pasekmių, reguliavimo institucijos reikalauja biudžeto pinigų perprodukcijai supirkti ir realizuoti užsienio šalyse, subsidijuojant eksporto kainas, t.y. Lietuvos biudžeto pinigais primokant užsienio vartotojams, kad jie galėtų pirkti lietuviškų prekių.
Monopolinės privilegijos. Geriausias pavyzdys – tai ryšių ir komunikacijų kompanijos, kurios įstatymiškai apsaugotos nuo bet kokios konkurencijos. Valstybinės monopolijos arba valstybinė monopolijų apsauga yra “žiauresnė” vartotojams nei vadinamos natūralios monopolijos. Pavyzdžiui, dėl neefektyvios valstybinių energetikos įmonių veiklos visos Lietuvos vartotojai turi padengti lengva ranka didinamus įmonių veiklos nuostolius arba mokėti “nuo lubų” nurašomas arba ministerijoje sukuriamas kainas, kurios viršija konkurencinėje rinkoje nusistovinčias kainas. Lygiai tokia pat nežinomybė ir diskriminacija slegia vartotojus dėl privačių monopolių, kuriuos gina valstybė.
Kitos privilegijos. Įmonėms suteikiamos galimybės naudotis valstybiniu turtu lengvatinėmis sąlygomis arba vykdyti rinkos priežiūrą ar kontrolę (pvz. sertifikavimo laboratorijos prie įmonių).
Draudimai prekybai. Muitai. Kai kuriems verslininkams naudinga ribota konkurencija, todėl jie pasisako už sutartis, nustatančias vienus ar kitus apribojimus. Tiesa ta, kad didesnėms kompanijoms nesunku įvykdyti reikalavimus tuomet, kai šie “išmeta” iš rinkos jų mažesnius konkurentus (plačiau apie tai žr. skyriuje „Užsienio prekyba ir muitai”). “Mažeikių naftos” įmonė, kontroliuodama daugiau kaip 90 procentų rinkos, vienvaldiškai diktuoja sąlygas visiems kuro vartotojams. Dėl įtvirtinto cukraus monopolio Lietuvos smaližiai turi mokėti už cukrų triskart daugiau, nei jis kainuoja pasaulinėje rinkoje.
Kas reguliuojama?
Lakoniškai į šį klausimą galima atsakyti, kad viskas yra reguliuojama. Nors dauguma žmonių mano, kad pagrindinis ekonomikos reguliavimo svertas yra mokesčiai, tačiau atidžiau pažvelgę atrasime daugybę taisyklių, prievolių, nurodymų ir tvarkos apibrėžimų, kurie ne tik apibrėžia žaidimo taisykles verslui, bet jį riboja ir primeta jam nebūdingus tikslus. Verslo reguliavimas prasideda nuo pat įmonės steigimo ir įregistravimo. Yra daugybė prievolių, kurias reikia įvykdyti steigiant įmonę: suformuoti privalomą kapitalą; turėti nuosavas patalpas arba gauti savininko sutikimą, jei patalpos nuomojamos; įstatuose apibrėžti planuojamas veiklas pagal ekonominių veiklų klasifikatorių; įregistruoti firmos vardą Valstybiniame patentų biure; gauti vietos savivaldybės leidimą, pateikti steigėjo pajamų deklaraciją; sumokėti žyminį mokestį ir t.t. Privalomų veiksmų sąrašas bei su tuo susijusios išlaidos priklauso nuo steigiamos įmonės tipo ir planuojamos veiklos pobūdžio. Šios prievolės reikalingos tik valdžios institucijoms, bet ne rinkos dalyviams.
Reguliuojant ekonomiką neapsiribojama tik prievolėmis. Taip pat yra nustatytas sąrašas verslų, kuriais verstis Lietuvoje draudžiama (pvz., steigti lošimo namus, organizuoti azartinius žaidimus) arba leidžiama tik valstybinėms įmonėms (pvz., spausdinti pinigus, pašto ženklus, užsiimti užsieniečių įdarbinimu).
Kai kurie verslai Lietuvoje nėra draudžiami, bet jiems taikomi įvairūs apribojimai. Dažniausiai pasitaikantys apribojimai – tai kvotos atskiroms veiklos rūšims bei licencijos. Jei veikla licencijuojama taikomi reikalavimai savininkams (pvz., kad būtų neteistas, kad turėtų tam tikrą kvalifikaciją, patirtį), personalui (kad turėtų nurodytą išsimokslinimą, darbo patirtį), įrangai (pvz., kad biure būtų fakso aparatas), finansiniam įmonės pajėgumui (kad turėtų nurodytos vertės turto); patalpoms ir t.t. Visi reikalavimai ir sąlygos yra iškeliami įmonei dar nepradėjus veikti. Kvotų nustatymas (pvz. privatus transportas) akivaizdžiai byloja apie verslo ribojimą, nes iš anksto apibrėžiamas fiksuotas dalyvių skaičius.
Tolimesnė įmonių veikla reguliuojama reglamentuojant jų organizacinę formą bei teises (pvz., numatomi skolinimosi apribojimai akcinėms bendrovėms), mokesčius ir jų mokėjimo tvarką, darbo santykius įmonėje, įtakojant kainodarą, primetant neverslo funkcijas, keliant konkrečius reikalavimus prekėms bei paslaugoms, sukuriant nelygias konkurencines sąlygas valstybinėms bei privačioms įmonėms, vykdant verslo skatinimo programas ir pan.
Be bendrųjų taisyklių ir reikalavimų valstybinės institucijos vykdo ir atskirų veiklos sričių arba atskirų ūkio šakų reguliavimą. Tada taisyklės nustatomos tik tam tikros rūšies verslui pradėti ir vykdyti (pvz. Komercinių bankų įstatymas, Draudimo įstatymas, Prekybos įstatymas ir atskirų veiklos sričių licencijavimas).
Be aptartų reguliavimo formų ir sričių taip pat vykdomos ir kitos reguliavimo priemonės: įdarbinimo politika, socialinės paramos ir šalpos bei pensijų politika, visuomenės švietimas ir profesinis ugdymas, informacijos apie ūkio subjektus rinkimas (pvz. statistinės informacijos rinkimas ir administravimas).
Kodėl reguliuojama?
Jei valstybinių institucijų paklaustumėme, kodėl ir kokiais tikslais reguliuojama ekonomika, tai atsakymai būtų arba abstraktūs arba nesuderinami su taikomomis reguliavimo priemonėmis. Dažniausiai deklaruojami reguliavimo tikslai – “kontroliuoti” tam tikrą veiklą, “vykdyti Konstitucijoje numatytus valstybės įsipareigojimus sveikatos apsaugos srityje”, “remtis užsienio patirtimi”, “vykdyti ES direktyvas”, “padengti esamų įstatymų trūkumus” ir t.t.
Apibendrinant reguliuojančių institucijų argumentus galima teigti, kad dažnai reguliavimo tikslai nutylimi, tikslais įvardijamos taikomos priemonės arba reguliavimo būtinumas motyvuojamas kitais argumentais – užsienio patirtis, ES reikalavimais, įstatymų trūkumais kontrolei vykdyti ir t.t. Tokie pernelyg bendri ir neapčiuopiami tikslai, kaip vartotojų apsauga, negali būti valdiško įsikišimo pretektas.
Tikslas apsaugoti vartotoją gimsta iš nepasitikėjimo laisva rinka. Dažniausiai teigiama, kad laisvoje rinkoje vartotojas bus neapgintas, lengvai apgaunamas ir pažeidžiamas, todėl tik valdžios institucijos gali užtikrinti tvarką, stabilumą, suteikti kokybės ir saugumo garantijas. Tačiau šis tikslas nepasiekiamas dėl daugybės priežasčių. Visų pirma, neįmanoma numatyti ir reglamentuoti visų žalos vartotojui atvejų. Antra, susiaurinamos vartotojo teisės, nes apribojamos pasirinkimo galimybės. Trečia, vartotojui sukuriama iliuzija, kad jis yra apsaugotas, ir tai neskatina saugotis pačiam. Ketvirta, šio tikslo įgyvendinimas didina biudžeto išlaidas ir sukuria papildomus kaštus įmonėms. Penkta, jis neleidžia atsirasti efektyvesniems natūraliems rinkos apsaugos mechanizmams (konkurencijai, privačiam informacijos verslui, savanoriškoms vartotojų organizacijoms).
Vienas iš pavyzdžių, iliustruojančių vartotojo apsaugai sukurtą reguliavimą, yra privalomas prekių ženklinimas. Valdininkų valia visos prekės Lietuvoje turi būti pažymėtos lipdukais, kuriuose lietuvių kalba parašytas prekės pavadinimas, jos sudėtinės dalys, kilmės šalis, gamintojas, jo adresas, fakso numeris ir kita. Deja, tokia valdiška iniciatyva tik gadina prekių išvaizdą, dažnai paslepia vartotojui tikrai svarbią informaciją, pateikiamą kitomis kalbomis, ir, svarbiausia, stabdo natūralų rinkos procesą – pakerta gamintojų ir prekiautojų interesą patiems teikti informaciją pagal poreikį rinkoje. Vartotojo poreikį gali žinoti ir patenkinti tik verslininkai, nes tai yra jų sėkmės garantas. Valdiškos institucijos turi tik netrukdyti šiam natūraliam ir efektyviausiam procesui.
Tikslas valdyti informaciją gali būti pasiektas, tačiau tam reikalingos kitos priemonės – integruotas registras, teisiškai ir techniškai reglamentuotas valstybės institucijų pasikeitimas informacija, standartizuotas informacijos surinkimas bei kitos priemonės. Deja, jos vis dar nėra įgyvendintos, kadangi lėšos ir dėmesys išskaidomas, bandant spręsti problemas neadekvačiais būdais, pavyzdžiui, gremėzdiškomis, ranka pildytinomis ataskaitomis Statistikos departamentui.
Biudžeto surinkimo tikslo turi būti siekiama tiesiogiai – bendraisiais mokesčiais bei jų administravimo efektyvumo didinimu, tinkamu informacijos valdymu, o ne įvedant tokius reguliavimus kaip minimali alga arba pranešimai “Sodrai” apie įdarbinimą ir t.t.
Tikslas skatinti ekonomikos augimą ir remti įmones dažniausiai bandomas įgyvendinti dalinant pinigus arba sukuriant išimtines veiklos sąlygas, kitaip tariant teikiant privilegijas. Privilegijos ir reguliavimas yra dvi tos pačios monetos pusės: kuo daugiau privilegijų – tuo daugiau reguliavimo. Dėl privilegijų egzistavimo rinkoje negalima kaltinti vien politikų arba valdininkų. Prašymais ir “pramušinėjimais” dažniausiai užsiima įmonės, kurios yra stipriai reguliuojamos ir skundžiasi, kad reguliavimas mažina jų konkurencingumą bei gyvybingumą, arba tos, kurios nori išnaudoti politinius svertus prieš konkurentus. Tokie pavyzdžiai iliustruoja, kaip verslas įklimpsta į “politinį” procesą.
Verslo lobistai visada pabrėžia, kad visos šios privilegijos yra legalios be abejonės. Tačiau veiksmų legalumas nebūtinai reiškia veiksmų moralumą, nes jie gali būti naudingi vienai įmonei, bet kenkti visiems vartotojams. Taip pat pamirštama, kad visos privilegijos galų gale atsisuka prieš pačius privilegijuotuosius. Valdiškos malonės iškreipia įmonių veiklą, nes laikinos “šiltnamio sąlygos” mažina jų konkurencingumą ir budrumą rinkoje. Privilegijų “pramušinėjimo” žala ypatingai išryškėja vertinant šių pastangų pasekmes vartotojams arba mokesčių mokėtojams. Todėl laisvos rinkos atstovų principinga pozicija verslo atžvilgiu – verslas turi būti atleistas nuo valdžios paramos ir trukdymų.
Be nuoseklios reguliavimo reformos neįmanoma pagerinti verslo aplinkos, nes panaikinus vieną reguliavimą ir nepakeitus visos sistemos dažniausiai jo vietoje atsiranda nauji reguliavimai.
Pasiūlymai
Be jau aukščiau minėtų reguliavimo ydų – žmogaus laisvės apribojimo, konkurencijos iškraipymo, neefektyvaus išteklių naudojimo ir rinkos dalyvių klaidinimo – ekonomikos reguliavimas turi dar vieną ydą. Jis išplečia valstybės funkcijas bei didina valstybės aparatą ir jo kainą piliečiams. Norint sustabdyti stichišką reguliavimo plėtrą, būtina vykdyti reguliavimo reformą. Tuo tikslu reikia įvesti reguliavimo moratoriumą, t.y. paskelbti, kad nebus įvedami jokie nauji reguliavimai, kad bus peržiūrėti jau egzistuojantys bei įvertintas jų tikslingumas, poveikis rinkai, kaštai mokesčių mokėtojams ir jų alternatyvos rinkoje (galimybės juos pakeisti privačiomis paslaugomis). Bet koks naujas reguliavimas gali būti įvestas tik įvertinus jį pagal šiuos kriterijus:
1. Veiklą reguliuoti tik tokiu atveju, jei įrodoma, kad reguliavimas yra tinkama priemonė konkrečiam tikslui pasiekti, prieš tai nusprendus, ar siektinas pats tikslas. Tikslą įvardinti įstatymu.
2. Nekelti reguliavimui fiskalinių ir vartotojų apsaugos tikslų (jei pastarasis tikslas visgi būtų keliamas, numatyti konkrečias sankcijas kontrolės institucijai, jei prižiūrima įmonė pateikė nekokybišką produktą). Atsisakyti įmonėms primetamų reguliavimą dubliuojančių ne verslo funkcijų: informacijos pateikimo, verslo partnerių kontrolės.
3. Įstatymu nustatyti vieną už konkrečios veiklos reguliavimą atsakingą instituciją ir numatyti visišką turtinę atsakomybę už žalą, patirtą dėl jos veiksmų.
4. Atsisakyti nuostatos, kad reguliuojančios institucijos turi teisę numatyti papildomus reikalavimus ir siaurinti bei konkretizuoti Įmonių įstatyme pateiktą reikalavimų ir taisyklių sąrašą.
5. Pagrindines reguliavimo taisykles bei kriterijus, kuriais remiantis atsisakoma išduoti leidimą veiklai arba leidimas veiklai panaikinamas (sustabdomas), įtvirtinti įstatyme, o ne palikti poįstatyminiams aktams. Šiuos kriterijus tiksliai ir konkrečiai suformuluoti, nepaliekant laisvės subjektyviam vertinimui. Išduodant leidimus turi būti tikrinama, ar įvykdytos įstatymu nustatytos sąlygos, o ne keliami papildomi reikalavimai.
6. Išduodant leidimus turi būti keliami tik tokie reikalavimai, kuriuos logiška ir tikslinga įvykdyti dar nepradėjus reguliuojamos veiklos.
7. Leidimais (licencijomis) ribojant tam tikrus verslus (produktus ir pan.), pereiti prie nuostatos “leidžiama viskas, kas nedraudžiama”, taigi, išskirti draudžiamus, o ne leidžiamus objektus.
Įgyvendinus šias nuostatas, būtų atmesti tikslo nepasiekiantys, žalingi, iš inercijos taikomi reguliavimai. Likusi reguliavimo tvarka būtų orientuota į užsibrėžto tikslo pasiekimą. Taip pat būtų sudarytos visos galimybės škeltų tikslų siekti rinkoje. Tokiu pavyzdžiu gali tapti informacijos rinka. Sudarius sąlygas informaciją teikti vartotojui, o ne valdžiai, susikurtų privačių informacijos rinkimo, teikimo, kokybės (reitingo) agentūrų. Jos gali visiškai pakeisti valstybinę kokybės inspekciją ir kitas priežiūros ir kontrolės funkcijas. Tuomet informacija ir saugumo užtikrinimas taptų realia paslauga ir preke rinkoje, o ne deklaruojamu politiniu tikslu. Šiandieninės iniciatyvos gerinti verslo aplinką ir reformuoti reguliavimą, visuomenei žinomos kaip “Saulėtekio” ir “Saulėlydžio” komisijos, yra gera pradžia vykdyti reguliavimo reformą. Tačiau šių komisijų darbas turi būti labiau konsoliduotas ir turi tapti politiniu prioritetu atmetant visus prieštaraujančius tikslus ir darbus, sutelkiant tam visas valdžios pastangas. Norint pasiekti teigiamų rezultatų, reguliavimo reforma turi būti visuotinė ir apimti visas valstybės funkcijas ir reguliavimo sritis. Daugelio reguliavimų panaikinimas leistų sumažinti verslo kaštus ir įsitraukti į verslą tiems, kuriuos šiandien gąsdina neapibrėžtas investicijų atsipirkimas, valdžios sprendimų subjektyvumas ir biurokratinės kliūtys. Taip būtų pasiektas pagrindinis Vyriausybės deklaruojamas tikslas – skatinti ekonominį aktyvumą ir konkurenciją bei sudaryti palankias sąlygas pradedančiajam verslui.
Blogų pasiūlymų pavyzdžiai [*]
1. Ginti piliečius ir ūkio subjektus nuo įmonių monopolisčių kainų diktato ir blogos kokybės prekių bei paslaugų. (LCS)
2. Paruošime tikslinę programą, pagal kurią būtų teikiama pagalba ūkio ir prekybos įmonėms, kuriose parduodamos tik Lietuvoje pagamintos prekės. (LSDP)
3. Finansiškai remti įmones, kad jos įsigytų kokybiško ir šiuolaikiško vietinių prekių įpokavimo technologijų. (TS)
4. Sudaryti valstybės paramos smulkiam ir vidutiniam verslui fondą, kurio lėšomis būtų finansuojamos šiuolaikinės verslo bei investicijų rėmimo programos, pirmiausia skatinamas perspektyviausių ūkio šakų verslas. (TS)
[*]Čia ir kitur blogų pasiūlymų pavyzdžiai yra paimti iš partijų programų…
