Nuomonė publikuota pirmadienio „Verslo žiniose” (2013 10 21)
Investicijos yra svarbios. Ne tik dėl to, kad kai kas rizikuodamas iš jų uždirba pelno arba patiria nuostolio, o todėl, kad jos yra ekonominės gerovės šaltinis. Tose Lietuvos apskrityse, kuriose investicijų, tenkančių vienam gyventojui, yra daugiau, žmonės daugiau uždirba.
Tai rodo, kad yra būdas spręsti socialines ir ekonomines šalies problemas. Šis būdas daug lengvesnis, pigesnis ir efektyvesnis nei kurti milijonų ar milijardų vertės (t.y . dažniausiai valstybės išlaidų) strategijas ir programas, skirtas užimtumo, pajamų didinimui, ekonomikos skatinimui ir socialinės atskirties mažinimui. Reikia užtikrinti, kad investuoti ir kurti darbo vietas Lietuvoje būtų patrauklu ir paprasta.
Deja, per dažnai Lietuvoje investicijos matomos gal ne kaip problema, tačiau bent kaip neišvengiamas blogis, kurį reikia pažaboti. Tai lemia, kad investicijos iš Lietuvos išeina (ar neateina) ne dėl ekonominių priežasčių, kurias pakeisti yra sunku (pvz., per mažos rinkos, specialistų trūkumo ir pan.), o dėl politinių priežasčių, t. y. investicijoms nepalankios mokestinės, reguliavimo aplinkos ar politikos nepastovumo. Taip stabdomas Lietuvos ekonomikos vystymasis.
Svarbu įvertinti ne tik tuos pavyzdžius, kai iš Lietuvos investicijos pasitraukia, t. y. tą pusę kuri matoma. Dar svarbiau suprasti, kad yra labai didelė nematoma pusė. Kiek dėl netinkamo požiūrio į investicijas ir nepalankios investicijoms aplinkos į Lietuvą neateina įmonių, kurios galėtų čia investuoti, sukurti darbo vietas, padidinti produktyvumą ir leisti žmonėms uždirbti daugiau?
Trys iš keturių svarbiausių kliūčių investicijų augimui Lietuvoje, pagal LLRI atliktą rinkos dalyvių apklausą, yra susijusios su mokesčiais ir reguliavimu. Pirma priežastis – didelis biurokratijos ir korupcijos lygis, antra – investicijoms nepalanki mokestinė aplinka ir jos nepastovumas, trečia – maža šalies rinka, ketvirta – investicijoms nepalanki reguliavimo aplinka, nepakankama nuosavybės teisių apsauga.
Verslo sąlygų skauduliai Lietuvoje žinomi jau seniai. Pirma, darbo santykių nelankstumas, kurį išspręstų Darbo kodekso modernizavimas. Antra, didelis darbuotojų apmokestinimas, kurį bent iš dalies spręstų „Sodros“ viršutinių ribų įvedimas. Trečia, sudėtingas teritorijų planavimas, kuris pelningus projektus paverčia nuostolingais. Lietuvos patrauklumą padidintų nulinis verslo tarifas reinvestuojamam pelnui. O apskritai – bendras investicinės aplinkos stabilumas ir pastovumas.
Investicinę aplinką lemia ne tik centrinės valdžios, bet ir savivaldos veikla. Savivaldybės nustato NT ir žemės mokesčių tarifus, turi daug įtakos tam, kaip greitai tvarkomi teritorijų planavimo ir su tuo susiję reikalai, ir ne mažiau svarbu – formuoja savo gyventojų požiūrį į investicijas ir jų svarbą. Investicijos svarbu ne tik investuotojams, todėl ir verslo sąlygos turėtų rūpėti ne tik jiems.
