Pirma, laisvių šiuo metu turime nepalyginamai daugiau. Laisvė reikšti savo mintis be baimės, kad pakliūsi į belangę ar kapines. Laisvė pasirinkti profesiją, rinktis darbdavį, veiklą ar verslą, kuriuo nori užsiimti. Žinoma, laisvės ir teisės yra neatsiejamos nuo atsakomybės. Žmonės, laisvę sukarikatūrindami iki betvarkės „darau, ką noriu, ir niekas man nesvarbu“, ją sąmoningai niekina arba tiesiog jos nesupranta.
Žodžio laisvė nereiškia, kad atėjęs į svečius gali keikti šeimininką ir reikalauti malonaus elgesio ar kad gali reikšti savo mintis, kur panorėjęs. Laisvė turėti nuosavybę nereiškia, kad turi teisę pasiimti kito žmogaus turtą ar reikalauti, kad tau kažką duotų. Tarp laisvės ir atsakomybės nėra jokio konflikto. Atvirkščiai, šios sąvokos viena kitą papildo. Laisvės reikalauja atsakomybės, kad naudodamasis savosiomis užtikrintum, jog nepažeidi kitų žmonių tokių pačių laisvių.
Antra, Lietuva pasirinko lygiuotis ne į diktatūras, autoritarizmą, o į laisviausias ir turtingiausias šalis. Laisvė užtikrina, kad galime gyventi gerai ne imdami iš kitų, o jiems kurdami. Joks atsitiktinumas, kad šalys, kuriose žmonės turi daugiausiai laisvės veikti, yra ir turtingiausios. Jei atmesime naftą eksportuojančias šalis, visur kitur turtą sukūrė žmonių sumanumas, kūrybiškumas, verslas ir metus iš metų kaupiamos investicijos. Kiek iš turtingiausių Lietuvos žmonių prieš 25 metus neturėjo nieko?
Todėl Lietuvos patekimas tarp 20 ekonomiškai laisviausių pasaulio šalių, kaip rodo „Heritage“ (JAV) ekonominės laisvės indeksas, yra ir pasiekimas, ir kelrodis. Būti vienoje gretoje su Danija, Suomija ar Vokietija yra neabejotinas įvertinimas, nes alternatyva labai aiški. Tai – ekonominės laisvės sąrašo dugnas kartu su Venesuela, Kuba ir Šiaurės Korėja. Tarp laisvės ir nelaisvės nėra jokio „trečiojo kelio“. Nebent takelis, kuris veda į „trečiąjį pasaulį“. Visoje Afrikoje, Pietų Amerikoje ir Azijoje daug nenusisekusių šalių, kurios bandė sekti socializmu ar „trečiuoju keliu“. Na, o tose, kurios vis dar tebebando, situacija yra tragiška.
Trečia, NATO. Žinoma, mūsų šalies gynyba labiausiai turi rūpėti mums patiems. Tačiau gyvenant šalia stipresnių agresorių, atvirai liūdinčių dėl TSRS subyrėjimo, narystė galingiausiame pasaulio kariniame aljanse yra geriausias įmanomas sprendimas. Tai kartu ir neabejotinas mūsų diplomatijos laimėjimas. Įspūdį, kad Lietuvai nereikia NATO, o NATO – Lietuvos, bandė sukurti daug kas tiek šalies viduje, tiek išorėje. Vien ko vertas bandymas 2002 metais surengti referendumą.
Ketvirtas pasiekimas Europos Sąjunga (ES). Taip, ES nėra panacėja – ten irgi yra biurokratų, norinčių sureguliuoti kiekvieną žmogaus žingsnį. O ir mūsų pačių biurokratai pionieriškai diegia žmonių laisvę varžančius reguliavimus. Nepaisant visko, įsijungimas į turtingiausių Europos šalių rinką, laisvas žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas yra neabejotina nauda ir žmonėms, ir ekonomikai.
Tik keista, kad šis pasiekimas daliai žmonių tampa pretekstu niurzgėjimui. Koks populiariausias nusiskundimas? Kad negyvename taip pat gerai kaip vidutinis europietis. Bet juk pusė europiečių negyvena taip pat gerai kaip vidutinis europietis. Tai, kad Lietuva – prieš 25 metus veikusi planinės ekonomikos sąlygomis, į ES įstojusi prieš 10 metų, ką tik užauginusi pirmą verslininkų ir modernių investicijų kartą – siekia tris ketvirtadalius ES gerovės vidurkio jau yra pasiekimas. Juolab, kad skirtumas nuo gyvenimo sąlygų ES sparčiai mažėja. Ar dalis žmonių geriau jaustųsi būdami turtingiausia NVS šalimi? Nejaugi kažką šildo atsiminimai, kad nors pas mus dešros buvo nedaug, bet jos turėjome daugiau nei kitos TSRS šalys?
Beje, kalbant apie atsiminimų įtaką realybės suvokimui – įdomus sutapimas. Neseniai Pilietinių iniciatyvų centras klausė žmonių, ar jie sutinka su teiginiu, kad sovietiniais laikais buvo geriau gyventi negu dabar Lietuvoje. Sutiko 32 proc., nesutiko 31 proc., nei teigiamai, nei neigiamai tai įvertino 38 proc. 2012 metais Lietuvos laisvosios rinkos institutas klausė gyventojų, ar jie pasitiki verslininkais. Pasitikėjo 31 proc., nepasitikėjo 29 proc., nei pasitikėjo, nei nepasitikėjo 38 proc.
Proporcijos – beveik identiškos. Sutapimas? Galbūt. Tačiau labai tikėtina, kad 32 proc. manančių, kad sovietiniais laikais gyventi geriau, ir 29 proc., nepasitikintys verslininkais, yra tie patys žmonės. Besikratantys asmeninės atsakomybės už savo gyvenimą, besiilgintys, kad už juos sprendimus priimtų kiti, visada kritikuos laisvę. Na, o nesuprantantys, ką veikia verslininkai ir iš kur atsiranda gėrybės, visada skųsis, kad vieni gėrybių turi daugiau nei kiti.
Penktas ir vienas iš svarbiausių pokyčių – Lietuvoje susiformavo gerovę kuriančių verslininkų sluoksnis. Būtent dėl jų privačiame sektoriuje ir mūsų gyvenime įvyko pokyčiai, kurie mus labiausiai skiria nuo sovietinių laikų. Ir atvirkščiai, mažiausiai pokyčių įvyko tose gyvenimo srityse, kur verslininkams veikti nebuvo leidžiama. Sovietinis žmogus būtų šokiruotas dabartinių parduotuvių, bet visai neblogai pritaptų, pavyzdžiui, dabartinėje mokykloje. Tai, ką Vakarų šalys kūrė ir tobulino šimtmečiais – įmones, verslo tradicijas ir verslininkus, pas mus teko sukurti labai greitai. Tai, kad Lietuvos įmonės lygiomis sąlygomis konkuruoja pasaulinėje rinkoje, taip pat yra neabejotinas pasiekimas.
Taigi, penki dideli pliusai ir riebus minusas. Bet galėjo būti daug blogiau. Todėl švenčiant Kovo 11-ąją reikia iššauti daugiau fejerverkų nei amerikiečiai liepos 4-ąją per JAV nepriklausomybės dieną.
