Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
Komentaras publikuotas portale delfi.lt
Lietuviai yra „ūkiški“ – mėgsta ir moka skaičiuoti pinigus – ir šiuo atžvilgu lenkia net Europos Sąjungos senbuvius. Todėl nemaža dalis visuomenės supranta, kad nėra tokio dalyko kaip „valstybės pinigai“. Yra tik mokesčių mokėtojų pinigai. Žinoma, yra ir besipriešinančių šio fakto konstatavimui. Dažniausiai juos rasime tarp tų, kurie mokesčių mokėtojų pinigus mato kaip asmeninės gerovės šaltinį: nuo kai kurių politikų iki „dirbančių bedarbių“. Taip pat tarp ideologinių socialistų, kuriems privačios nuosavybės nusavinimas yra viena iš aukščiausių siekiamybių. Bet atmetus pastarąsias grupes, galima pasidžiaugti. Suaugę lietuviai supranta, kad valstybė negamina pinigų ar gerovės, o tiesiog surenka mokesčius iš mokesčių mokėtojų ir juos padalina.
Šis atsiradęs suvokimas sukūrė labai teigiamus procesus visuomenėje. Pirmiausia nukarūnavo politikus. Išeina, kad net ir aukščiausio rango valdžios atstovai nėra pusdieviai, valdantys gausybės ragą. Tai tik paprasčiausi mokesčių mokėtojų patikėtiniai, kurie turi tik tiek, kiek surenka iš žmonių. Antra, parodė, kad surinktus pinigus politikai valdo ne tiek nuosavybės, kiek patikėjimo teise. Tai reiškia, visuomenės noras, kad valdžia nevogtų, nešvaistytų ir lėšas naudotų efektyviai, yra ne idealas, o tik minimalus reikalavimas (juk nepuolame šlovinti kasininkės už tai, kad mūsų „neapsuko“). O iš politikų ar valdžios atstovų galima reikalauti atskaitingumo, atsakomybės ir elementaraus audito. Klausimas „Ką valdžia padarė su mūsų pinigais?“ tampa toks pat natūralus kaip ir patikrinimas, ar daugiabučio laiptinę valanti įmonė tinkamai atlieka darbą, už kurį jai mokama
Suvokimas, kad viskas, kas finansuojama valstybės, iš tikro yra apmokama mokesčių mokėtojų pinigais, išlaisvina ir sugrąžina žmonėms teises. Tai labiausiai matoma tose srityse, kur mokesčių mokėtojas tiesiogiai naudoja paslaugas apmokėtas jo lėšomis: švietimas, sveikatos apsauga. Imdami pavyzdį iš privataus sektoriaus – kur tas, kas moka pinigus yra klientas, taigi ir visada teisus – žmonės pradeda reikalauti, kad ir viešajame sektoriuje su jais panašiai elgtųsi. Ne vieną kartą teko girdėti apie paprastus žmonės, kurie valdiškose įstaigose yra „pašokdinę“ ar bent jau susigėsti privertę įvairius viešojo sektoriaus atstovus, primindami, kas jiems moka atlyginimą.
Mokesčių mokėtojams atsibudus ir pradėjus reikšti savo savininko teises, visa grupė žmonių, kurie buvo pripratę, kad žmonės mokesčius moka, bet nieko nereikalauja – sunerimo. Ne vienas politikas ar valdininkas turi savo norus ir suvokimą, ko reikia ir ko nereikia žmonėms. Kuomet visuomenė reikalauja atskaitomybės, abejoja jų norais, žiniomis ir kompetencija, tai politikams dažnai apskritai sukelia alergiją. Nes dalis jų visuomenės nuomonę suvokia kaip trumpą ir formalų apsitarimą, kurio gal geriau iš vis nebūtų. Jų mintis yra paprasta – „Mes geriau už pačius žmones žinome, ko jiems reikia“.
Vieni klijuoja „neprogresyvumo“ etiketes ir aiškina, kad Lietuvoje mokesčiai per maži, nes kitur neva žmonės sumoka dar daugiau. Tai primena situaciją, kai pabarus vaiką už sudaužytą lėkštę, šis „kontrargumentuoja“, kad Petriukas išdaužė visą servizą, tad nėra ko čia piktintis. Maži ar dideli pas mus mokesčiai, kodėl mokesčių pajamos su BVP yra prastas mokesčių dydžio rodiklis – yra atskira diskusija. Tačiau mokesčių mokėtojų aktyvus noras kontroliuoti, kaip naudojamos lėšos, kyla ne iš mokesčių dydžio, o iš fakto, kad mokesčiai yra iš gyventojų surinkti pinigai.
Kiti bando iliuzionistų triukus. Žmones bandoma įtikinti, kad paslaugos yra „nepaslaugos“, prekės – „neprekės“. Štai, pvz., švietimas, pasirodo, yra ne paslauga, skirta moksleiviams ir jų tėvams, o „valstybės poreikių tenkinimas“. Kiekvieną mėnesį nuo atlyginimo nuskaičiuojami pinigai sveikatos apsaugai – ne sukaupti susimokėjimui už gydymo paslaugas, o „sveikatos sistemos finansavimas“. Bandoma įteigti, kad jei tam tikros paslaugos yra perkamos per valstybės biudžetą, tai bet koks ryšys tarp to, už ką mokesčių mokėtojas moka ir ką gauna – magiškai pradingsta.
Treti tiesiog ruošiasi naikinti sistemas, per kurias mokesčių mokėtojai atgavo bent dalį savo teisių, pvz., „pinigai paskui mokinį“, „pinigai paskui pacientą“ ar pervedimai į privačius pensijų fondus. Beje, nereikia visko sutapatinti vien su partine priklausomybe ar neseniai vykusiais rinkimais. Tų, ką erzina aktyvūs mokesčių mokėtojai, yra plačiai paplitę.
Štai „krepšelio“ sistema mokyklose jau buvo pakrikštyta „švietimo privatizavimu“. Bet pažiūrėkime objektyviai. Mokesčių mokėtojas neturi teisės nemokėti mokesčių, daugiau uždirbantys subsidijuoja mažiau uždirbančius (ar apskritai nedirbančius), pinigus skirsto valstybinė sistema, o praktiškai visas švietimo paslaugas teikia viešasis sektorius. Su „krepšelio“ sistema mokesčių mokėtojas įgavo tik vieną mažytę teisę: vietoje valstybinės mokyklos Nr. 4 vaiką leisti į valstybinę mokyklą Nr.5. Iki „privatizavimo“, nepaisant to, ką kas apie jį mano, yra toli kaip iki mėnulio.
Bet užteko leisti tik vieną vienintelį sprendimą priimti mokesčių mokėtojui ir oponentai suskubo tai kritikuoti. Retorika čia yra ypač svarbi. Pastebėkite, kas nutinka, jei pavyksta oponentą priremti su klausimu, „Kas gi čia blogo, kad mokyklą renkasi tėvai ir vaikai?“. Gausite visą puokštę nesusijusių atsakymų nuo „Lietuva – ne Lotynų Amerika“ (nesvarbu, kad „krepšelis“ atėjo iš Švedijos) iki „privatus sektorius sukėlė pasaulinę krizę“. Nes atsakinėjant į klausimą sąžiningai, tektų pasakyti, kad „krepšelio sistema“ trukdo tuo, kad jau ne politikai, o žmonės skirsto kad ir mažą dalelę savo mokesčių. Nė vienas „krepšelio“ oponentas viešumoje nedrįsta ginčytis prieš esminį „krepšelio“ bruožą – tėvų teisę rinktis. Be mokinio „krepšelio“ tėvų teisė rinktis taptų visiškai tuščiu žodžių junginiu.
Jei trumpam nuklystume, tai diskusijos paraštėse pamatysite tikrąsias konfliktų priežastis. Štai profsąjungos pasiūlė mintį apie „klasės krepšelį“ (mokykla gautų tiek pinigų, kiek turi klasių?). Kodėl tada ne „mokytojo krepšelis“, kai mokykla gautų tiek pinigų, kiek turi mokytojų? Tai, ko gero, atspindėtų dalies nuoširdų ir retorika nesušvelnintą požiūrį: švietimo sistema yra skirta ne mokiniams ir ne jų tėvams, o joje dirbantiems.
Nuoširdūs interviu apie sveikatos sritį irgi yra iliustratyvūs. Kam tos diskusijos apie mokesčių mokėtojo teisę rinktis medicinos įstaigą, konkurenciją ir pan., jei tarp idealų yra sveikatos sistema, veikusi šalyje, pagrįstoje privačios nuosavybės panaikinimu, žmogaus laisvių ir teisių nebuvimu?
Mokesčių mokėtojų oponentams taip trūksta loginių argumentų, kad jie nuolat pasitelkia metaforas. Bet net ir tų metaforų yra sugalvoję tiek mažai, kad visoms sritims taiko tas pačias. Štai kad ir viena populiariausių – „privatus sektorius nugraibo grietinėlę“. Ar kalbame apie privačias įstaigas sveikatos apsaugoje, ar apie maršrutinius taksi („mikriukus“), ar apie bet kokią sritį, kur planinės ekonomikos reliktai susiduria su konkurencija iš privataus sektoriaus, visur – tas pats „grietinėlės“ argumentas. Svarbu pastebėti, kad kai tik kokia viešo sektoriaus įmonė pradeda stengtis ir konkuruoti dėl klientų, jai iš karto irgi lipdoma panaši etiketė. Vadinasi, jei įmonės stengiasi, konkuruoja, teikia klientui reikalingas paslaugas, o ne elgiasi tarsi kliento net nebūtų, jos, pasirodo, ne tenkina kliento poreikius, o „graibo grietinėlę“. Čia pradeda aiškėti tikrasis konfliktas: ne tiek tarp viešo ir privataus, kiek tarp sąžiningai dirbančių ir imituojančių darbą. Pastaruosius reiklūs mokesčių mokėtojai, t.y. klientai, tikrai erzina.
Kai ta vienintelė metafora yra išnaudojama, sakoma paprasčiausia netiesa. Nepaisant to, kad subsidijuojamos yra būtent viešajam sektoriui priklausančios medicinos įstaigos, bandoma įteigti, kad nesąžiningai konkuruoja privačios. „Pinigai paskui mokinį“ sistema pateikiama kaip priežastis mokinių mažėjimui regionuose. Nors į pensijų fondus žmonėms leidžiama pervesti tik 2,5 proc., o „Sodra“ gauna net 23,8 proc. darbuotojo pajamų pensijų draudimui, aktyviai peršama nuomonė, kad būtent dėl pensijų fondų kaltės „Sodra“ patiria sunkumų. Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Baisiausia, kad taip kalba valdžios atstovai, kurie turėtų išlikti neutralūs ir objektyvūs.
Trumpai apžvelgtos didelės diskusijos dėl švietimo, socialinės apsaugos ar sveikatos priežiūros finansavimo yra daug daugiau nei nekenksmingas ideologinis ar teorinis ginčas. Noras panaikinti „pinigai paskui mokinį“ ar „pinigai paskui pacientą“ principą yra noras panaikinti net ir menką ryšį tarp sumokėtų mokesčių ir gaunamų paslaugų. Siekis išstumti privatų sektorių iš sveikatos apsaugos, aukštojo mokslo, pensijų kaupimo yra noras panaikinti visai neseniai atsiradusią mokesčių mokėtojo teisę rinktis. Tai yra reakcija prieš didesnį žmogaus vaidmenį valstybėje, prieš mokesčių mokėtojų teises spręsti, kaip bus panaudoti jo pinigai. Tai yra ginčas tarp dviejų pasaulėžiūrų. Tarp „žmonės geriausiai žino, ko jie patys nori“ ir „valdžia geriau už pačius žmones žino, ko žmonės nori “.
Kalbant apie žmones, dirbančius švietime ar sveikatos apsaugoje, tai ginčas ir takoskyra yra ne tarp privataus ir viešo sektoriaus, bet tarp dirbančių ir imituojančių darbą. Dalis viešojo sektoriaus, nuo mokyklų ir universitetų iki poliklinikų, priėmė žaidimo taisykles, pagal kurias sprendžia vartotojas. Ir veikia taip gerai, kad net nepasakytum, kad tai – valstybinė įstaiga. Būtent besistengiantiems ir iniciatyviems švietimo ar sveikatos sistemos darbuotojams, mokesčių mokėtojų teisė rinktis yra ne grėsmė, o atvirkščiai – galimybė būti apdovanotiems už darbą ir pastangas. Ne per politines įtakas, pažintis ar dėl direktoriaus priklausomybės partijai, o tiesiogiai tų žmonių, kurie ir naudojasi jų teikiamomis paslaugomis.
